Brolis joanitas Reno Marija apie išnaudojimo pamokas: „Bažnyčia turi būti ta gera mama, kuri pirmiausia rūpinasi savo vaikais“

Katalikų Bažnyčiai Prancūzijoje prireikė dešimtmečių, kad seksualinio išnaudojimo mastą ji pradėtų vertinti ne kaip pavienių kunigų nusikaltimus, bet kaip sisteminę problemą. Vienu svarbiausių lūžių tapo nepriklausomos CIASE komisijos tyrimas.

2021 m. paskelbtoje ataskaitoje apskaičiuota, kad nuo 1950-ųjų Prancūzijoje nuo kunigų ir vienuolijų narių seksualinio smurto galėjo nukentėti apie 216 tūkst. nepilnamečių, o įtraukus su Bažnyčia susijusių pasauliečių padarytus nusikaltimus – apie 330 tūkst. žmonių. Komisija nagrinėjo ne tik nusikaltimų mastą, bet ir tai, kas pačioje Bažnyčios sistemoje leido jiems vykti ir ilgą laiką likti nutylėtiems.

Su panašiais klausimais teko susidurti ir Šv. Jono kongregacijos (joanitų) bendruomenei. 2013 m. viešai prabilta apie jos įkūrėjo dominikono tėvo Marie Dominique’o Philippe’o vykdytą suaugusių moterų seksualinį ir dvasinį išnaudojimą, vėliau paaiškėjo ir kitų bendruomenės brolių išnaudojimo atvejų. Bendruomenė ėmėsi tirti ne tik konkrečių asmenų veiksmus, bet ir priežastis, leidusias tokiam elgesiui įsitvirtinti. Šio darbo rezultatas – 2023 m. paskelbta daugiau kaip 800 puslapių ataskaita „Suprasti ir gydyti“.

Šiandien, kai seksualinio išnaudojimo atvejai iš naujo sukrėtė ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, Prancūzijos nueitas kelias užduoda mums vis aktualesnių klausimų: ar pakanka nubausti konkretų kunigą? Kas turi išklausyti nukentėjusius? Ar Bažnyčia gali pati save kontroliuoti? Kada būtina pradėti klausti ne tik to, kas nusikalto, bet ir kas sistemoje leido tam įvykti ir likti nepastebėtam?

Apie Prancūzijos patirtį, pasauliečių vaidmenį, nepriklausomo tyrimo svarbą ir Bažnyčios atsakomybę dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Vilniaus Šv. Jono bendruomenės vienuolyno vyresniuoju broliu RENO MARIJA (RENAUD MARIE DESPLANQUES’U) CSJ, koordinavusiu Šv. Jono bendruomenės istorijos ir joje vykusio išnaudojimo tyrimą.

Kokie buvo pagrindiniai žingsniai, kurių ėmėtės savo bendruomenėje?

Tai yra ilgas procesas, nes pakeisti didelės žmonių bendruomenės kultūrą reikia laiko. Vienas pirmųjų sprendimų – viešai apie tai kalbėti ir aiškiai numatyti, ką daryti, jeigu gaunamas skundas ar liudijimas.

Taip pat skaitykite:

Popiežius ragina dėti daugiau pastangų stabdant Ebolos viruso plitimą Konge

Leonas XIV San Marine. Laisvė apima ir sąžinės erdvės gynimą

Popiežius Leonas XIV vyks į San Mariną ir dalyvaus Italijos politiniame renginyje

Vatikanas reiškia rimtą susirūpinimą dėl Izraelio ir Libano susitarimo įgyvendinimo

Supuvę obuoliai, arba ką derėtų žinoti apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje?

Popiežius paragino nutraukti smurtą prieš palestiniečius Vakarų Krante

Popiežius Leonas XIV paragino nutraukti Rusijos karą prieš Ukrainą

Teologas T. Halikas vyskupams: kaip skaityti laiko ženklus dabar?

Buvo parengtas protokolas, kad veiks išklausymo komisija, kurioje dalyvaus ir kompetentingi pasauliečiai – juristai, psichologai. Taip pat numatyta, kad būtina pranešti policijai, bendradarbiauti su teismais ir, jeigu reikia, nubausti.

Kitas svarbus dalykas buvo formacija, skirta ne tik pradinio ugdymo broliams, bet visiems bendruomenės nariams. Reikėjo paaiškinti, kas yra seksualinis ir dvasinis išnaudojimas, manipuliacija ir kokios yra pasekmės. Taip pat skatinome pagarbos kultūrą, kuri gerbia kito žmogaus laisvę ir ribas. Buvo organizuojami privalomi seminarai, nustatytos konkrečios elgesio taisyklės, ypač bendraujant su nepilnamečiais.

Dar vienas svarbus dalykas – komunikacija. Reikia kalbėti apie šias problemas tiek bendruomenės viduje, tiek viešai. Jeigu brolis išnaudojo, svarbu pasakyti, kokios buvo pasekmės ir kokia bausmė skirta. Tai padeda suprasti, kad išnaudojimas yra ne vien nuodėmė, bet ir nusikaltimas.

Vieša komunikacija drąsina aukas kalbėti. Jų liudijimai gali padėti sustabdyti išnaudojantį žmogų ir apsaugoti kitus.

Taigi reaguoti, formuoti ir komunikuoti buvo trys pagrindiniai žingsniai, kurių ėmėmės. Kas yra CIASE komisija ir kuo jos darbas skyrėsi nuo jūsų bendruomenėje veikusių komisijų?

Bažnyčia Prancūzijoje suprato, kad egzistuoja sisteminė problema, nes buvo labai daug aukų. Todėl Prancūzijos vyskupai nusprendė sukurti komisiją, kuri nagrinėtų nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų išnaudojimo atvejus nuo 1950-ųjų.

Komisijoje dirbo įvairių sričių specialistai, taip pat psichologai, juristai, istorikai. Ji nagrinėjo, kas atsitiko ir kodėl buvo tiek daug aukų, nagrinėjo problemą psichologiniu, istoriniu ir sociologiniu požiūriais.

CIASE buvo nepriklausoma nuo vyskupų. Vyskupai ją finansavo, tačiau jos darbui įtakos neturėjo. Pateikusi savo ataskaitą komisija veiklą baigė.

Kodėl pačiai Katalikų Bažnyčiai buvo taip sunku pamatyti išnaudojimo problemą?

Buvo tam tikras aklumas. Man atrodo, pirmiausia ganytojai ir kunigai nesuprato, kokios rimtos yra išnaudojimo pasekmės. Jie žinojo, kad tai blogai, bet trūko jautrumo. Todėl ir sprendimai nebuvo adekvatūs. Pavyzdžiui, blogai pasielgusį kunigą perkeldavo kitur, tačiau naujoje vietoje niekas nežinodavo, kas buvo nutikę ir ten kunigas toliau išnaudojo.

Požiūrį labai pakeitė aukų liudijimai. Kai jos pradėjo pasakoti, kokių baisių pasekmių jų gyvenime paliko išnaudojimas, Bažnyčia pradėjo gyti nuo to aklumo.

Taip pat buvo baimė sukelti skandalą: jeigu viešai pasakysime, kad kunigas išnaudojo, ką žmonės galvos apie Bažnyčią? Pirmiausia siekta išvengti skandalo, o ne apsaugoti vaikus ir pagelbėti aukoms. Bažnyčios reputacija buvo svarbesnė už aukas. Tai buvo labai klaidingas sprendimas, nes po 20 ar 30 metų skandalas tapo dar didesnis.

Buvo ir didelė tyla. Aukos nekalbėjo, nes atrodė neįmanoma pasakyti, kad kunigas padarė ką nors blogo. Kartais ir aplinkiniai sakydavo: „Kaip gali taip kalbėti apie kleboną? Tylėk.“ Aukos, liudininkai, ganytojai nekalbėjo. Tokia tyla buvo ne tik Bažnyčioje, bet ir visoje visuomenėje.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje XX amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose net kai kurie intelektualai, rašytojai ir menininkai viešai palaikė pedofiliją. Dabar tai sunkiai suprantama. Toks visuomenės požiūris taip pat prisidėjo prie to, kad problemos rimtumas ilgą laiką nebuvo suprastas.

Kaip jums atrodo, ar Lietuvoje aukoms pradėjus kalbėti padėtis gali keistis?

Būtų gerai, kad aukos drįstų daugiau kalbėti, nes viskas prasideda nuo jų žodžių. Labai svarbu sukurti sąlygas, kuriomisjos išdrįstų prabilti. Tai labai sunku, nes kalbama apie intymią skaudžią patirtį. Todėl suprantu, kodėl aukos nenori kalbėti.

Taip pat svarbu padėti Bažnyčiai ir visuomenei suprasti, kas yra vaikų ir suaugusiųjų išnaudojimas ir kokios jo pasekmės. Pavyzdžiui, viktimologė Isabelle Chartier-Siben knygoje „3 dienos naktyje. Viktimologės užrašai piktnaudžiavimų sūkuryje“ pasakoja apie savo patirtį lydint aukas ir joms padedant.

Prancūzijoje buvo televizijos laidų, knygų, kuriose aukos pasakojo, kas joms atsitiko. Tai labai padėjo keisti situaciją. Žinoma, ne visos aukos turi kalbėti viešai, bet kai kurių liudijimai padėjo visuomenei suprasti problemos rimtumą.

Todėl man atrodo, kad ir Lietuvoje svarbu sudaryti galimybę geriau suprasti, kas yra išnaudojimas ir kokių pasekmių jis palieka.

Ar Lietuvoje pakanka erdvių, kuriose būtų galima išklausyti aukų liudijimus? Kaip tokia sistema veikia Prancūzijoje?

Galiu pasakyti, kaip yra Prancūzijoje. Visose vyskupijose ir arkivyskupijose yra išklausymo komisijos, kuriose daugumą sudaro kompetentingi pasauliečiai. Vienas ar du kunigai taip pat gali priklausyti tokiai komisijai.

Labai svarbu, kad auka galėtų kalbėti su pasauliečiu. Jeigu žmogus buvo sužeistas kunigo, jam gali būti labai sunku vėl ateiti pas kunigą ir apie tai pasakoti. Todėl, gerbiant konfidencialumą, žmogus turėtų galėti pasirinkti, ar nori kalbėti su moterimi, ar su vyru.

Žinau, kad Vilniaus arkivyskupijoje yra komisija, kurioje yra pasauliečių. Nežinau, ar tokios tarnystės veikia visose Lietuvos vyskupijose. Tačiau tokias erdves turėtų kurti ne tik Bažnyčia, bet ir pilietinė visuomenė. Kai pasitikėjimas Bažnyčia yra pažeistas, žmogui gali būti sunku kreiptis į jos pačios sukurtą komisiją. Todėl svarbu, kad būtų ir nuo Bažnyčios nepriklausomų erdvių, kuriose aukos galėtų būti išklausytos.

Kokios Prancūzijoje įgyvendintos priemonės labiausiai pasiteisino?

Manau, pirmiausia – komunikacija, komunikacija, komunikacija. Ji drąsina aukas kalbėti, ir reikia pripažinti, kad žiniasklaida čia labai padėjo. Taip pat svarbu kurti išklausymo komisijas ir bendradarbiauti su teisėsauga. Bažnyčia nėra kompetentinga tirti nusikaltimus – padarytą nusikaltimą turi tirti policija. Viena iš klaidų buvo požiūris: „Mes susitvarkysime patys.“

Svarbus ir kaltininkų stebėjimas bei informacijos tęstinumas. Anksčiau pasitaikydavo, kad blogai pasielgęs kunigas būdavo perkeliamas kitur, tačiau ten niekas nežinodavo, kas įvyko. Panašiai, pasikeitus vyskupui, informacija apie kunigą ne visada būdavo perduodama. Tada jis galėdavo būti paskirtas, pavyzdžiui, dirbti mokykloje ar su jaunimu.

Dar viena problema buvo ta, kad vyskupas likdavo vienas ir turėdavo viską spręsti pats. Pavyzdžiui, jis gali ilgus metus pažinoti kaltinamą kunigą, galbūt pats jį šventino, pažįsta jo šeimą. Tokiu atveju gali būti sunku priimti sprendimą labai sunku. Todėl reikia kompetentingų žmonių, tarp jų ir pasauliečių, kurie dalyvautų sprendimo priėmimo procese.

Prancūzijoje taip pat buvo sukurtas nacionalinis bažnytinis baudžiamasis teismas, kad bylos, kurios nėra tiesiogiai pavaldžios Vatikanui būtų sprendžiamos ne vyskupijose, o aukštesniu lygmeniu. Tai padeda užtikrinti objektyvumą.

Svarbus buvo ir CIASE darbas, nors jis pagrįstai kelia klausimų – jos ataskaita padėjo suprasti sistemines praeities klaidas, kad jos nebūtų kartojamos.

Remiantis Prancūzijos patirtimi, kada Katalikų Bažnyčia turėtų nustoti klausti, ką padarė konkretus kunigas, ir pradėti klausti, kas sistemoje leido tam įvykti ir likti nepastebėtam?

Manau, labai svarbu nagrinėti, kas atsitiko, ir surinkti duomenis, nes jeigu nesuprantu, kas įvyko, negalėsiu patolinti. Kiekvienoje šalyje yra tam tikros aplinkybės. Prancūzijoje buvo daug katalikiškų mokyklų, o Lietuvoje sovietmečiu jų nebuvo. Aplinkybės yra skirtingos. Todėl kiekvienoje šalyje reikia suprasti, kokios buvo klaidos. Yra panašumų, bet yra ir skirtumų.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo labai svarbu suprasti, kad viena iš priežasčių buvo klerikalizmas. Kita priežastis – nebendradarbiavimas su teisėsauga. Taip pat nerimtos sankcijos, nepakankamos bausmės, kurios buvo grindžiamos tuo kas klaidingai vadinta gailestingumu, tačiau tas „gailestingumas“ buvo visiškai negailestingas aukų atžvilgiu.

Ar Bažnyčia gali pati save kontroliuoti?

Kiekviena institucija turi prižiūrėti save ir tam tikra prasme atsiversti. Bažnyčia taip pat turi tą daryti. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie klerikalizmą. Kas tai yra? Kai kunigas jaučiasi ar laikomas karaliuku, kunigaikščiu. Tačiau kunigas yra tarnas. Jėzus mazgojo apaštalams kojas ir sakė, kad jie turi daryti tą patį. Kunigystė yra šventa dovana, tačiau kunigą taip pat galima kritikuoti. Jis ne visada yra teisus savo sprendimais ar žodžiais. Tačiau buvo toks kunigo idealizavimas – įsivaizdavimas, kad jis yra aukščiau už kitus, šventas žmogus. Jis yra pašventintas, bet dėl to nėra šventas.

Toks idealizavimas palengvino išnaudojimą. Pavyzdžiui, kunigą idealizuojanti mama, jeigu vaikas pasako, kad kunigas kažką padarė, gali atsakyti: „Tu negali taip apie jį kalbėti.“ Taip kunigas galėjo jaustis nebaudžiamas.

Kartais pasauliečiai iš pagarbos nedrįsta konstruktyviai kritikuoti, ateiti pas vyskupą ir pasakyti: „Žinote, yra tokia problema ir aš nesuprantu jūsų sprendimo.“ Tai nėra nuodėmė. Tai yra gerai. Aišku, reikia tai daryti protingai ir pagarbiai, bet atsakomybę turime prisiimti kartu.

Tam, kad Bažnyčia eitų pirmyn spręsdama šią problemą, jai reikia pasauliečių. Tokia yra ir mano patirtis bendruomenėje – be pasauliečių nebūtume galėję iki galo suprasti šios problemos.

Tuomet kokią vietą tiriant išnaudojimo atvejus ir atliekant jų prevenciją turėtų užimti pasauliečiai?

Kaip minėjau, labai svarbu aukas išklausyti. Kompetentingi pasauliečiai taip pat turėtų dalyvauti priimant sprendimus, teikti patarimus, dalyvauti bažnytiniuose teismuose.

Pavyzdžiui, Prancūzijos nacionaliniame bažnytiniame teisme yra penki teisėjai pasauliečiai. Taip pat sukurtos komisijos, atsakingos už finansines kompensacijas išnaudojimo aukoms. Jose pasauliečiai siūlo, kokią kompensaciją aukai turi sumokėti kongregacija ar vyskupija.

O kaip Lietuvoje būtų galima dar labiau įtraukti pasauliečius?

Reikia žiūrėti, kas daroma kitur – Prancūzijoje, Amerikoje, Anglijoje. Manau, Bažnyčia turėtų suteikti pasauliečiams dar daugiau vietos.

Pasauliečiai turi šeimas, vaikų, todėl gali jautriau suprasti, ką reiškia vaiko išnaudojimas. Labai padeda tėvai, su savo patirtimi ir kompetencija dalyvaujantys šiame procese. Man pačiam tai padėjo giliau suprasti problemą. Reikia to jautrumo.

Galutinis bažnytinis sprendimas dėl kunigo priklauso Bažnyčios autoritetui, kuriam tenka pirmoji atsakomybė už sakramentų teikimą. Tačiau rengiant ir vertinant tokį sprendimą reikia pasauliečių įsitraukimo.

Kaip parodyti žmogui, kuris kreipiasi su skundu, kad pirmiausia rūpi jis, o ne kunigo ar Bažnyčios reputacija?

Svarbu padėti žmogui pamažu suprasti, kad jo sveikimo procese būtina, kad institucija pripažintų jo nekaltumą: „Tu esi auka. Tu nesi kaltas. Kitas yra kaltas.“ Išnaudotos aukos dažnai kaltina save, todėl reikia padėti joms išsilaisvinti iš šio kaltės jausmo.

Tam vien žodžių neužtenka – reikia sprendimų ir adekvačių bausmių nusikaltėliams.

Taip pat svarbu žalą atlyginti, finansiškai kompensuoti. Žinoma, pinigai niekada neatkurs to, kas prarasta, ir neišgydys žaizdos. Tačiau simboliškai kompensacija tampa pripažinimo ženklu aukai: tai, kas tau atsitiko, buvo tikrai blogai, ir tu dėl to nesi kaltas.

Kodėl Bažnyčiai svarbu nebijoti labiau įtraukti pasauliečių?

Daugumai pasauliečių yra labai svarbi, rūpi Bažnyčia ir jie nori jai padėti. Vienas iš II Vatikano susirinkimo tikslų buvo geriau suprasti pasauliečių vietą Bažnyčioje.

Pasauliečiai yra visaverčiai Bažnyčios nariai. Jie turi savo misiją ir atsakomybę, todėl bendromis jėgomis galime atlikti Bažnyčios misiją. Pas mus, joanitus, savanoriauja daugiau nei 150 pasauliečių. Kiekvienas prisideda savo kompetencijomis dėl misijos. Tai padeda kurti bendruomenę, kuri yra atvira ir veikia ne dėl savęs, bet dėl kitų.

Todėl nereikia bijoti įtraukti pasauliečių. Bus tik geriau – viską darysime protingiau.

Ką patartumėte Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje esant dabartinei padėčiai?

Manau, kad Bažnyčia jau žengė tam tikrus žingsnius ir reikia tai tęsti. Svarbu drąsinti aukas kalbėti apie šią problemą.

Taip pat svarbu turėti omenyje, kad išnaudojimo atveju egzistuoja tarsi trikampis: yra auka, yra tas, kuris išnaudoja, ir yra trečiasis – žmogus ar institucija, kuri žinojo, kad kažkas atsitiko ir gali imtis veiksmu.

Praėjusiais metais Ispanijoje susitikau su maždaug 60 metų moterimi. Kai ji buvo 13 ar 14 metų, kunigas palietė jos krūtinę. Grįžusi namo ji apie tai pasakė mamai, tačiau ši ją išbarė ir užkirto: „Nekalbėk taip apie kunigą.“ Užuot pirmenybę teikusi vaikui, mama pirmenybę suteikė klebonui. Taip vaikas patyrė ne vieną, o dvi žaizdas: pirmąją – dėl kunigo veiksmų, antrąją – dėl motinos reakcijos. Tas trečiasis, kuris turėjo ją ginti ir globoti, privalėjo pasakyti: „Aš tau padėsiu, tave ginsiu.“ Bet to nebuvo.

Po daugelio metų ši moteris pirmą kartą vėl dalyvavo šv. Mišiose ir verkė. Paskui man paaiškino, kas atsitiko.

Deja, panašiai buvo pasielgusi ir Katalikų Bažnyčia. Dažnai Ji nebuvo gera mama, kuri turėjo globoti, ginti, gydyti, paremti ir lydėti išnaudojimo aukas. Bažnyčia turi būti ta gera mama, kuri pirmiausia rūpinasi savo vaikais, o ne tais, kurie blogai pasielgė.

Pabaigsiu primindamas, kad griežčiausi Kristaus žodžiai yra apie tuos, kurie papiktina mažuosius: „Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių.“ Paskui Jėzus priduria: „Taigi sergėkitės“ (Lk 17, 1–3).

Man atrodo, kad baigiamasis paraginimas kviečia mus visus į blaivų žvilgsnį ir atsakomybę.