2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Daiva Sinkevičiūtė. Kokios yra mūsų pavardės?

2010-07-27
Rubrikose:

Pavardė yra oficialus asmenvardis, rodantis priklausomybę šeimai. Asmenvardis pavarde tampa tada kai jį paveldi dvi ir daugiau tos pačios šeimos narių kartos. Įprastai lietuvis turi vardą (kartais daugiau vardų) ir po jo dokumentuose rašomą pavardę (ar pavardes). Tie, kurie domisi lietuvių pavardėmis, jas gali atrasti „Lietuvių pavardžių žodyne", išleistame devintajame dešimtmetyje. Tačiau mokslo darbų, skirtų pavardžių raidai, kilmei ar darybai aptarti, Lietuvoje nėra daug: daugiausia vardyno tyrėjai yra skyrę dėmesio XVI-XVIII amžiaus dokumentų asmenvardžiams, iš kurių atsirado mūsų pavardės.

Kada atsirado pavardės?

Kaip ir Europoje, pavardes Lietuvoje pirmi įgijo kilmingieji, vėliau - miestų gyventojai, paskui - valstiečiai ir beturčiai. Ar asmenvardis yra pavardė, padeda nustatyti vienos šeimos narių (dažniausiai tėvo ir jo sūnaus) įvardijimų gretinimas. Kai tėvas ir sūnus dokumentuose užrašyti greta, o antrieji jų įvardijimo nariai vienodi, tada asmenvardžiai laikomi pavardėmis, pvz., Adam Mitulis u niego syn Kazimierz Mitulis; Piotr Powarpis, jo sūnus Andrzey Powarpis.

Lietuvos didikų ir kilmingųjų pavardės įsitvirtino XVI-XVII amžiuje, nes turint turto, paveldimų dvarų, herbą reikėjo ir asmenvardžio, kuris nurodytų tą pačią šeimą, giminę. Miestuose pavardes iš pradžių įgijo miesto piliečiai - žmonės, turėję nekilnojamojo turto, vertęsi prekyba, amatais, dalyvavę valdant miestą, o vėliau jas gavo ir kiti miesto gyventojai - smulkūs prekybininkai, samdiniai (pvz., Almos Ragauskaitės atliktas Kauno asmenvardžių tyrimas rodo, kad XVII amžiaus antrojoje pusėje visi tikrieji miestiečiai rašomi su pavardėmis). Valstiečių pavardės, kaip nustatė Vitalija Maciejauskienė, pradėjo rastis nuo XVI amžiaus pabaigos ir baigė formuotis apie XVIII amžių. Intensyviau pradėjus rašyti gyventojus į dokumentus, imta nuosekliau vartoti du įvardijimo narius - vardą ir pavardę, o šios neturint jos vietoje buvo įrašoma pravardė, tėvavardis, kurie vėliau tapo paveldimi. Taigi natūralus pavardžių kūrimasis Lietuvoje truko apie tris šimtmečius: prasidėjo apie XV amžių ir baigėsi XVIII amžiaus pabaigoje.

Kitaip nei lietuvių atsirado latvių pavardės: natūraliai susiformavo dalis miestiečių, laisvųjų valstiečių ir Latgalos gyventojų pavardžių. Dažniausiai latviai iki XIX amžiaus pradžios, kai pavardės įgijo juridinį statusą, į dokumentus būdavo įrašomi vardu, nurodant vietos, kur gyveno ir dirbo, pavadinimą. Kaimyninėje Lenkijoje pavardės baigė formuotis ir stabilizavosi XVIII-XIX amžiuje. Anksti pavardes įgijo vokiečiai (pvz., XV amžiuje jas turėjo daugelis Vokietijos gyventojų), bet jų formavimasis truko ilgai - valstiečių pavardės stabilizavosi tik XVII-XVIII amžiuje. Taigi lietuvių pavardžių atsiradimo laikas panašus į kitų Rytų Europos valstybių paveldimų asmenvardžių formavimosi laiką; taip pat šiuo metu baigė formuotis rusų, ukrainų, baltarusių pavardės.

Kaip susiformavo pavardės?

Lietuvių pavardės yra natūralios asmenvardžių raidos rezultatas, kurį liudija rašytiniai dokumentai. Iš pradžių lietuviai buvo vienvardžiai, pvz., 1219 metais Lietuvai sudarant taikos sutartį su Galiču ir Volyne kunigaikščiai ir didikai užrašyti vienu vardu. Vėliau su krikštu lietuviai gavo krikščioniškus vardus, kurie kalboje negreitai prigijo, bet žmonės į dokumentus buvo užrašomi ir dviem asmenvardžiais, pvz., Alberto alios Moniwid, Kazimiro alias Korigel. Buvo užrašymų ir be jungiamųjų žodžių, pvz., Nicolaus Kyesgal, Petro Pinigėlis, Miką. Rimdzius. Nuo XV amžiaus žmonės dokumentuose minimi vardu ir amatą, veiklą nurodančiu asmenvardžiu, pvz., Mikucz Doylida, Czeputis Kalwis, Pietryk Podzius. Iš XVI amžiaus ypač gausu užrašymų, kai šalia vardo yra pravardinis asmenvardis, pvz., Jan Burba, Marko Rudis, Marcin Wilk. Šie antrieji įvardijimo nariai - prievardžiai, pravardės - padėjo skirti ir identifikuoti asmenis, bet dar nebuvo pavardės, nes nebuvo paveldimi.

Nuo XV amžiaus pradeda rastis užrašymų, kurių pirmasis narys yra tautinis ar krikščioniškas vardas, o antrasis - tėvavardis: iš tėvo vardo padarytas asmenvardis su priesaga, pvz., Dowgal Gyrdowicz, Albertus Juschkonis, Jurgys Jodkowicz. Taip pat pasitaikydavo ir priesagų vedinių iš asmens veiklą nurodančių prievardžių, pravardžių, pvz., Piotr Kayranis, Palui Kalvdanis, Klim Kubilunis, Adam Sruogiewicz. Tokių įvardijimų atsirado plečiant, pildant informaciją apie asmenį, kartu rodant jo priklausymą šeimai. Tačiau minėtuose užrašymuose antrieji įvardijimo nariai taip pat nėra pavardės, nes jų nepaveldėdavo minėtų tėvų vaikai.

Paveldimais antrieji įvardijimo nariai virto pamažu, prarasdami pirminę reikšmę  – rodyti veiklą, priklausomybę tėvui ir pan. Žmonių įvardijimas dviem asmenvardžiais XVII amžiuje jau buvo tapęs beveik norma, o XVIII amžiuje visai įsigalėjo. Dokumentuose dar pasitaikydavo ir asmenų, dažniau kilmingųjų, užrašytų trimis (kartais daugiau) asmenvardžiais, pvz., Stasius Stonay-tis Eydlnt, Andrzey Jonutis Dziugaytis, Janel Jasiulaytis Wilkielis. Taip buvo įvardijama XVI amžiuje, nors pasitaikydavo ir XVII, XVIII amžiuje: pirmas rašomas vardas, antras - tėvavardis, o trečiasis narys - besiformuojanti ar susiformavusi pavardė. Pakartotinai minint trimis asmenvardžiais užrašytą asmenį antrasis įvardijimo narys galėjo būti ir praleistas. Tokių užrašymų atsirado pagal rusų įvardijimo modelį, bet šie pavyzdžiai rodo lietuvių pavardžių raidos procesus.

Kokia yra pavardžių kilmė?

Pavardėse matyti visa mūsų vardyno istorija ir raida. Nuo senovės vartoti dvikamieniai vardai, jų trumpiniai, priesagų vediniai ir pravardiniai asmenvardžiai (šia vardų sistema lietuviai panašūs į kitas indoeuropiečių tautas - slavus, germanus, graikus, keltus, indus ir kt.) tapo ir mūsų pavardžių pamatu.

Dalis baltiško sluoksnio asmenvardžių, ypač dvikamienių vardų (daugiausia Žemaitijoje), jų trumpinių, iš pradžių vartotų įvardijimuose nurodant sūnaus priklausomybę tėvui, vėliau prigijo ir kaip šeimos asmenvardžiai. Kad pavardėse išliko nemažai senųjų asmenvardžių, atrodo, svarbus buvo XVI amžius: tuo metu daug pirmųjų dvinarės sistemos įvardijimo narių buvo tautiniai asmenvardžiai, kurie vėliau ir tapo iš tėvavardžių atsiradusiomis pavardėmis. Taip senasis vardynas buvo įtrauktas į pavardes, kurių pamatas yra:

a) dvikamieniai vardai, pvz., pvd. Gedgaudas, Gin-tautas, Kes-minas;

b) dvikamienių vardų trumpiniai, taip pat jų priesagų vediniai, pvz., pvd. Būt-kus (plg. Bū-tautas), Daūjus (plg. Dau-jotas), Ged-eikis (plg. Gedminas), Gird-ėnis (plg. Gird-vainis).

Daugelio pravardinės kilmės pavardžių pamatas greičiausiai atsirado formuojantis dvinarei įvardijimo sistemai; pvz., pavardžių Aukštakojis (plg. aukštas, koja), Čiurlys (plg. čiurly, paukštis, svyrulys), Geležius (plg. Geležius, kalvis; geležies pardavėjas), Riauba (plg. riauba apsileidęs, storžievis žmogus), Vepšt-avičius (plg. vėpštas, nemitrus, užuomarša; kvai­lokas žmogus) etimonai atsirado kaip papildomi prie vardo nurodomi asmens apibūdinimai, vėliau tapę paveldimi. Dar yra iš tautovardžių (pvz., pvd. Gūdas, Kazokas), vietovardžių (pvz., pvd. Vilniškis, Kaunietis) kilusių pavardžių.

Kitas asmenvardžių sluoksnis, gausiai paliudytas pavardėse, yra krikščioniškos kilmės vardai ir jų variantai. Zigmas Zinkevičius nustatė, kad pavardėse užfiksuotos jų formavimosi laiku vartotos liaudiškos krikščioniškų vardų formos. Mokslininkas taip pat pažymėjo, kad apie trečdalį mūsų krikščioniškos kilmės pavardžių yra atsiradusios iš vardų, gautų per rytų slavų kalbas, o du trečdaliai - iš krikščioniškos kilmės vardų, gautų per vakarų slavų kalbas. Taigi krikščioniškos kilmės pavardės atsirado:

  1. iš hebrajiškos kilmės vardų, pvz., pvd. ]an-aitis, Jan-ūnas, Jon-ik-aitis, Jon-iūnas (plg. v. Janas, Jonas), pvd. Juozap-aitis, Juozap-onis (plg. v. Juozapas), pvd. Siman­aitis, Simon-auskas, Sim-ūkas, Sim-ūtis (plg. v. Simanas, Simonas, Simas);

  2. iš graikiškos kilmės vardų, pvz., pvd. Andr-ėlis, Andr-iūn-avičius, Andr-ūlis, Andr-ul-onis (plg. v. Andrius), pvd. Pe-tr-auskas, Petr-avičius, Petr-onis, Petr-ūlis (plg. v. Petras), pvd. Stepon-aitis, Stepo-nius, Step-ūkas (plg. v. Stepas, Steponas);

  3. iš lotyniškos kilmės vardų, pvz., pvd. Ben-aitis, Ben-iūlis (plg. v. Benas), pvd. Kast-ėnis, Kost-ickas, Konstantin-avičius (plg. v. Kastas, Kostas, Konstantinas), pvd. Luk-auskas, Luk-inskas, Lukoš-auskas, Lu-koš-ėvičius (plg. v. Lukošius, Lukas).

Taip pat yra krikščioniškos kilmės pa­vardžių, kildinamų iš slaviškos kilmės krikšto vardų, pvz., pvd. Stanislov-avičius, Stas-inas, Stas-iul-aitis (plg. v. Stanislovas, Stasys), pvd. Vaitiekus, Vaitiek-onis (plg. v. Vaitiekus).

Lietuvoje yra daug pavardžių, kurios turi „slavišką pavidalą" – slaviškos kilmės priesagas ar šaknis. Tačiau daugelis slaviškos kilmės priesagas, pvz., -auskas, -avičius, -evičius, turinčių pavardžių yra atsiradusios rašytiniuose dokumentuose dėl slavinimo: slavinant pavardes šios priesagos buvo pridedamos, pvz., Andreas Kotkun — Kotku-nowicz, ar jomis keičiamos baltiškos kilmės priesagos, pvz., Joannes Lankielis — Lankie-wicz. Dalis „svetimai atrodančių" pavardžių atsirado verčiant lietuviškas pavardes, pvz., XVII amžiaus dokumentuose Piotr Kiszke-Jis įrašytas Zaiąc, Steponas Zųsinėlis - Gaška, PawelSwiestinis - Maslowski. Greičiau­siai verčiant asmenvardžius Ožys, Oželis atsirado ir dažna pavardė Kazlauskas. Dar kitos pavardės yra skolintos: rodo lietuvių ryšius su kaimynais - lenkais, baltarusiais, rusais, vokiečiais, latviais.

Taigi viena dalis mūsų pavardžių yra baltiškos kilmės, atsiradusios iš senųjų dvikamienių vardų, jų trumpinių, priesagų vedi­nių, pravardžių, prievardžių, tautovardžių, vietovardžių. Kita dalis mūsų pavardžių yra svetimos kilmės: kilusios iš krikščioniškos kilmės vardų, jų variantų, taip pat slavintos verčiant ar pasiskolintos iš slavų ar germanų kalbų.

Kokios pavardės yra dažniausios?

Remdamasi XX amžiaus vidurio duome­nimis, Vitalija Maciejauskienė nustatė, kad dažniausių Lietuvos pavardžių penketukas yra Kazlauskas, Petrauskas, Stankevičius, Jankauskas ir Žukauskas. Taigi dažniau­sios pavardės yra svetimos kilmės: trys iš jų (Petrauskas, Stankevičius, Jankauskas) sieti­nos su krikščioniškos kilmės vardais, o kitos dvi turi slaviškos kilmės šaknis, kurios gali būti atsiradusios ir slavinant pravardinius asmenvardžius su šaknimis ož- ar vabal-.

Toliau pagal dažnumą yra pvd. Butkus, Paulauskas, Balčiūnas, Vasiliauskas ir Sakalauskas. Iš šių pavardžių baltiškas šaknis turi pavardės Butkus, Balčiūnas ir Sakalauskas. Pvd. Butkus laikytina dvikamienių asmenvardžių trumpinių kilmės, kurios šaknis but- yra atsiradusi trumpinant dvikamienius vardus Bū-tautas, Butrimas ar Darbutas. Pvd. Balčiūnas yra su tėvavardine priesaga -ūnas atsiradusi iš asmenvardžių Balčius, Balčys, sietinų su lie. baltas. Šios šaknies asmenvardžių yra istorijos dokumentuose, kuriuose lietuviai dar įvardijami vienu asmenvardžiu, todėl manytina, kad tai gali būti senojo pravardinio sluoksnio kilmės pavardė. Pvd. Sakalauskas sietina su lie. sakalas, o pavardės Paulauskas ir Vasiliauskas yra svetimos asmenvardinės kilmės.

Matyti, kad daugelis dažniausių lietuvių pavardžių turi slaviškos kilmės priesagą -auskas. Ši priesaga buvo itin dažna XVIII amžiuje, kai formavosi valstiečių pavardės, todėl galima manyti, kad dažniausios mūsų pavardės yra susijusios su valstiečių pavardžių raida.

Kita vertus, svarstant apie pavardes kaip apie atskirus vienetus nėra aišku, ką laikyti atskira pavarde, pvz., ar tą pačią rašytinę formą turintį, bet skirtingai kirčiuojamą asmenvardį laikyti viena pavardės forma? Kalbėti apie šian­dienos pavardžių dažnumą, jų skaičių yra problemiška dar ir dėl to, kad pavardės tiesiogiai priklauso nuo gimstamumo, migracijos ir jų keitimo. Būtent todėl tik apytiksliai galima teigti, kad skirtingų pavardžių Lietuvoje yra apie 50-55 tūkstančius.

Dr. Daiva Sinkevičiūtė yra Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentė

Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti