Piktnaudžiavimas Bažnyčioje: keli supuvę obuoliai ar skylėta sistema?

Neseni įvykiai, kai buvo paskelbta apie dar dviem katalikų dvasininkams pateiktus sunkius kaltinimus dėl lytinių nusikaltimų nepilnamečiams, kurie, beje, truko dešimtmečius, vėl ragina klausti: kas negerai? Kaip nutinka, kad tokie dalykai įmanomi: kunigas pamina žmogiškumą ir Evangelijos dvasią, o aplinka, kurioje gyvena, to nepastebi ir nesugeba užkirsti tam kelio? Klausimas išties labai sudėtingas.

Italų teologas, Bergamo vyskupijos kunigas Manuelis Belli savo jutubo kanale „Scherzi da prete“ („Kunigo pokštai“), apibendrindamas piktnaudžiavimo Bažnyčioje temą „Kodėl Bažnyčioje piktnaudžiaujama“, atkreipia dėmesį, kad seksualinio piktnaudžiavimo atveju susiduriame su visų kitų galimų piktnaudžiavimo formų mišiniu. Susipina piktnaudžiavimas žmogaus pasitikėjimu – dvasinis piktnaudžiavimas, piktnaudžiavimas asmens sąžine ir galios padėtimi.

Ar šie atvejai yra pavieniai – keli supuvę obuoliai, ar Bažnyčioje yra struktūrinių problemų, kurios skatina arba bent jau netrukdo šiai piktnaudžiavimo logikai mums žinomoje aplinkoje?

Politikoje pasitaiko piktnaudžiavimo, korupcijos atvejų, tačiau politinė sistema yra įdiegusi kontrolės ir priežiūros mechanizmus, dėl kurių blogų ketinimų galimybės yra ribojamos. Dažnai pritrūksta sąmoningumo ir noro pripažinti, kad visose sistemose yra žmonių, linkusių piktnaudžiauti. Nejaugi ir Bažnyčioje?

Kaip įmanoma suderinti norą piktnaudžiauti su Evangelija? Tai – milžiniška problema.

Kunigas M. Belli savo komentare atkreipia dėmesį, jog svarbiausia problema – ne faktas, kad yra piktnaudžiaujančių žmonių. Tikrasis klausimas – ar Bažnyčia sugeba pati apsisaugoti nuo savo narių, galinčių piktnaudžiauti?

Autorius išvardija penkis struktūrinius aspektus, kai, jo nuomone, derėtų imtis tam tikrų veiksmų, siekiant sustiprinti Bažnyčios gebėjimą užkirsti kelią piktnaudžiavimui.

Taip pat skaitykite:

Arkivyskupas P. R. Gallagheris apsilankė Maskvos ortodoksų katedroje

Popiežiaus diplomatas Maskvoje perdavė S. Lavrovui vienintelę žinią: karas privalo baigtis

Brolis joanitas Reno Marija apie išnaudojimo pamokas: „Bažnyčia turi būti ta gera mama, kuri pirmiausia rūpinasi savo vaikais“

Popiežius ragina dėti daugiau pastangų stabdant Ebolos viruso plitimą Konge

Leonas XIV San Marine. Laisvė apima ir sąžinės erdvės gynimą

Popiežius Leonas XIV vyks į San Mariną ir dalyvaus Italijos politiniame renginyje

Vatikanas reiškia rimtą susirūpinimą dėl Izraelio ir Libano susitarimo įgyvendinimo

Supuvę obuoliai, arba ką derėtų žinoti apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje?

Vyskupo galių konfliktas

Vyskupo tarnystė šiuo metu apima valdžios sritis, kurios beveik neišvengiamai veda į interesų konfliktą. „Aš negaliu būti tuo pačiu metu ir teisiamasis, ir teisėjas, (…) negaliu būti didžiausios Italijos įmonės direktorius ir tuo pačiu metu ekonomikos ministras, nes kyla grėsmė, kad pristigsiu objektyvumo“, – teiginį iliustruoja kunigas M. Belli. Italijos vyskupų konferencijos vicepirmininkas Erio Castellucci savo analizėje taip pat pabrėžia, kad yra situacijų, kai vyskupas atsiduria tokio pobūdžio galios konfliktuose – jis turi galią, kuri turėtų pasitarnauti kitų valdžios formų kontrolei; šios dvi formos susiduria.

Interesų konfliktas kyla ir kitur. „Kunigui vyskupas yra tarsi tėvas, bet ir darbdavys. Tik tie, kurie dirba su giminėmis, žino, kokia trapi yra ši pusiausvyra, – tęsia kunigas M. Belli. – Vyskupas yra tiek tikėjimo, kurio moko, garantas ir saugotojas vyskupijos teritorijoje, tiek tas, kuris išduoda dokumentą, patvirtinantį kunigo tinkamumą šiam darbui. Didelėse vyskupijose vyskupas taria paskutinį žodį visais klausimais, tačiau dažnai jis net nežino, apie ką kalbama – sprendimas priimamas įvairiais tarpininkavimo lygmenimis. Jei netyčia šis sprendimas tampa problema arba kunigas ar atitinkamas asmuo jaučiasi kokiu nors būdu piktnaudžiavimo auka, jis net nežino, į ką kreiptis“, – svarsto autorius.

Struktūriškai yra veiksnių, dėl kurių piktnaudžiavimas nėra visiškai neįmanomas arba bent jau nėra visiškai numatomas – prevencijos priemonių nėra.

Panašiai potencialiai prieštaringus įgaliojimus turi ir vienuolyno vyresnysis, kuris yra dvasinis vadovas ir juridinė institucijos galva. Niekas nepažada sūniškos pagarbos ir paklusnumo savo darbdaviui, bet vienuolis ar kunigas tai pažada savo vyresniesiems.

Ar tai reiškia, kad Katalikų Bažnyčioje visi vyskupai ir vyresnieji yra piktnaudžiautojai? „Ne, žinoma, ne tai norima pasakyti. Tačiau struktūriškai yra veiksnių, dėl kurių piktnaudžiavimas nėra visiškai neįmanomas arba bent jau nėra visiškai numatomas – prevencijos priemonių nėra. Visi vyskupai, vyresnieji stengiasi išvengti bet kokios piktnaudžiavimo formos. Problema ta, kad struktūriškai tikrai užtenka akimirkos, nepaisant viso geranoriškumo, kad susidarytų piktnaudžiavimo dinamika“, – apibendrina teologas.

Psichologinių problemų sudvasinimas

Neretai girdime, kad anksčiau padėdavo kunigai, o dabar visi kreipiasi į psichologus. Anot tokių žmonių, pakaktų geros išpažinties ir visos problemos išnyktų. Kunigas M. Belli užsimena apie žinomas katalikiškos aplinkos asmenybes, kurios, pavyzdžiui, depresiją vertina kaip menko dvasinio gyvenimo padarinį. Jutube pilna įrašų, kuriuose žadama, jog pasimeldus konkrečia malda, išsipasakojus viskas praeis, „nes sunkumai kyla dėl to, kad jums trūksta Dievo“.

„Tai yra piktnaudžiavimas sąžine, kai kunigas ar katechetas imasi psichologo ir psichiatro vaidmens, sudvasindamas problemą, kuri iš tikrųjų yra klinikinė, psichologinė ir taip sukelia didelių bėdų. Depresijos negalima išspręsti išpažintimi – tai rimta psichologinė ir kartais net psichiatrinė būklė, kurią reikia specializuotai gydyti“, – įspėja autorius. Jis pabrėžia, kad privalu išlaikyti dvasinio ir psichologinio aspektų ribas, nors tai nėra taip paprasta – ribą galima peržengti akimirksniu. Tam reikalingas specialus išsilavinimas, kurį ne visada yra įgiję Bažnyčioje tarnaujantys dvasininkai. Trūkstant kompetencijos galima lengvai pakenkti žmogui.

Sprendimai – individualūs

Remiantis Kanonų teisės kodeksu, Bažnyčioje visi sprendimai kol kas yra individualūs. Bažnyčios sinodiniai ir patariamieji organai yra būtent patariamieji, tačiau galutinius sprendimus priima vienas asmuo – nuo ekumeninio susirinkimo iki Vyskupų sinodo, vyskupijų ar parapijų institucijų, vienuolinių ordinų tarybų. Už sprendimą visada atsakingi klebonas, vienuolijos vyresnysis, vyskupas ar popiežius. Akivaizdu, kad vertinant iš struktūrinės perspektyvos kyla potencialaus piktnaudžiavimo rizika.

Ar tai reiškia, kad visi dvasininkai yra piktnaudžiautojai, nes turi priimti sprendimus? „Ne, tačiau tai reiškia, kad tokioje sistemoje, kurioje galiausiai visada sprendžia vienas asmuo, reikia atidumo, nes yra galimybė piktnaudžiauti valdžia. Kai kas sako, kad tai gana tikėtina“, – teigia teologas M. Belli.

Jei klebonas netvarkingai disponuoja finansais, parapijos ekonominių reikalų taryba neturi teisinės galios keisti klebono sprendimų. Tikėtina, kad visi klebonai elgsis teisingai ir etiškai, tačiau struktūrinė machinacijų galimybė yra.

Nesveika seksualumo samprata

Kaip žinoma, Katalikų Bažnyčioje kunigai įsipareigoja laikytis celibato. Ši perspektyva, teologo vertinimu, pasirodo itin patraukli tiems jauniems žmonėms, kuriems kelia nerimą tam tikri jų seksualumo aspektai. Jie puoselėja nepagrįstą viltį, jog celibatinis gyvenimo būdas jiems padės išspręsti problemą. Pasitaiko atvejų, kad jaunuolis nusprendžia stoti į seminariją, nes jam patinka parapijoje, jis turi šiokį tokį tikėjimą ir mano, kad tapęs kunigu nebegalvos apie savo seksualumą, o socialinė jo padėtis bus priimtina.

Komentaro autorius pabrėžia, kad jokiu būdu celibato nelaiko seksualinio išnaudojimo priežastimi. Atkreipia dėmesį į faktą, kad seksualumas yra labai sudėtingas dalykas. O daugelyje šalių nėra socialiai priimtina gyventi nesusituokus ar nedavus įžadų. Taip kai kuriais atvejais kunigystė tampa alternatyvia išeitimi.

„Kartais manome, kad kunigai yra angeliškos būtybės… Turi būti kunigu visą gyvenimą, o yra dalykų, su kuriais nesusitvarkai, pasirinkimą tapti kunigu priėmei stokodamas ramybės. Anksčiau ar vėliau sau pakenksi, dėl to kentėsi, bet svarbiausia – rizikuoji priversti kentėti kitus“, – įspėja kunigas M. Belli.

Tačiau ar šiandien seminarijoje yra erdvės apmąstyti, imtis iniciatyvos, geriau pažinti savo seksualumą, jį analizuoti kunigiškos tapatybės ugdymosi požiūriu?

Remdamasis patirtimi seminarijoje ir gauta formacija, kunigas M. Belli apgailestauja, kad dažniausiai susidurdavo su reiškinių įvardijimais (pavyzdžiui, struktūrinis ir nestruktūrinis homoseksualumas, masturbacija), nuosprendžiais, smerkimu, užuot giliau pažvelgus į situacijas ir sudarius sąlygas žmogiškajai raidai. Ar tikrai užtenka užklijuoti etiketę, užuot pamėginus suprasti, kas už to slypi? Seminaristas pamažu patiria, kad juntant tokį stiprų potraukį kaip seksualumas geriau pernelyg neatvirauti, nes būsi smerkiamas, užuot sulaukęs patarimo, kaip galėtum su tuo tvarkytis ir ramiai gyventi, paprastai visą gyvenimą, sako autorius. Jis priduria, kad ten, kur atsiranda disbalansas, tikėtina, kad atsiras piktnaudžiavimo.

Slapta atranka

Kaip Bažnyčioje skiriamos pareigos? Beveik visos vyskupų atrankos procedūros yra slaptos. Siekiant išsiaiškinti, ar asmuo tinka eiti vyskupo pareigas, nuomonę reiškiančius asmenis saisto popiežiškoji paslaptis. Sprendimas visada skelbiamas viešai, tačiau jį lėmę procesai nėra visiškai aiškūs. „Tvarka dengiama slaptumu, o dažnai einantis pareigas vadovas turi visišką veiksmų laisvę“, – apibendrina teologas.

Komentuodamas Italijos aplinką, autorius mini, kad, pavyzdžiui, teologijos fakultete dėstytojams nėra skelbiami konkursai, darbuotojai vyskupijų kurijose nebūtinai skiriami remiantis patvirtinta kompetencija ar aiškiomis procedūromis.

Autorius ragina vengti sudvasinti šiuos aspektus, rodant klusnumą. Pasak jo, procedūros ne tik padeda išvengti piktnaudžiavimo, bet ir pačią valdžią, instituciją apsaugo nuo gandų ir favoritizmo. „Aš, žinoma, privalau paklusti, bet visi vadovai privalo užtikrinti teisingumo kriterijus“, – apibendrina kunigas.

Kas toliau?

Baigdamas autorius pateikia keletą pasiūlymų. Pirmiausia – vengti dvasinio piktnaudžiavimo dinamikos. Tai nėra taip paprasta, nes dažniausiai piktnaudžiavimo auka jaučiasi kiek priklausoma, nesaugi. Reikia įspėjamųjų signalų, padedančių suprasti, kada asmuo patenka į intensyvėjančią praktiką, kuri neturi nieko bendro su dvasingumu, o yra piktnaudžiavimas.

Antra, kanonų teisė numato, kad Bažnyčioje paprastai vadovaujantis asmuo priima svarbiausius sprendimus. Ar tikrai neįmanoma, svarsto kunigas, kad tas asmuo norėtų spręsti kartu su kitais? Pastoracinė taryba atlieka patariamąjį vaidmenį, bet klebonas gali nutarti kai ką spręsti kartu. Kunigų taryba turi patariamąjį vaidmenį, bet vyskupas gali surengti balsavimą ir nuspręsti, kad dėl tam tikro iškylančio dalyko bus sprendžiama kolektyviai.

Kai sprendimų priėmimo procesai yra bendri, jie užkerta kelią bet kokiam piktnaudžiavimui, piktnaudžiavimui valdžia. Autoriaus teigimu, kuo labiau valdžia dalijamasi, tuo mažiau ja piktnaudžiaujama.

Trečia, kunigas M. Belli ragina permąstyti krikščioniškąją seksualumo antropologiją: „Kaip gali vykti tikras ugdymo procesas, jei jame vyrauja vien stereotipai be menkiausios galimybės suprasti, kas aš esu? Ar turiu tiesiog tilpti į žaliąją arba raudonąją kategoriją? Jei žmogus formuojasi nuolat stebimas, ar neatsiras raudonas žymeklis? Kaip jis gali iš naujo apmąstyti tokį sudėtingą aspektą kaip savo paties seksualumas?“

Dar viena autoriaus mintis: o kur Katalikų Bažnyčioje kreiptis kunigui, jei reikalai nesiklosto? Kur jam kreiptis, jei atsiranda santykių nesklandumų parapijoje ar seminarijoje, kas padeda iš to išbristi? Ar nebūtų naudinga numatyti priežiūros ar psichologinės pagalbos sistemas parapijoms, atskiriems kunigams, seminarijoms, vienuolynams? „Jei nuolat sudvasinsime nuolankiuosius ir geruosius, niekada iš to neišbrisime ir sudarysime aplinkybes dvasiniam piktnaudžiavimui“, – būgštauja kunigas.

Kartais pakanka paprasčiausiai pasikalbėti su psichologu, turėti ekspertą, kuris padėtų suprasti, kaip veikia mūsų pastoracinė taryba. Užuot klijavę etiketes vienas kitam: „Tas yra blogas, anas – nepakankamai nuolankus, trečias – ištroškęs valdžios“, gal geriau pažvelkime į situaciją iš perspektyvos, norėdami suprasti, kas išties veikia, o kas – ne. Kodėl nepasinaudojus humanitarinių mokslų įžvalgomis?

„Tiems, kurie mano, kad viskas klostėsi geriau, kol nebuvo psichologų, tikriausiai ir šiuolaikinės chirurginės operacijos neatrodo vertingos“, – ironizuoja kunigas M. Belli. Kodėl gi nepasinaudojus tam tikromis žiniomis, kurios padėtų mums geriau suprasti, kaip veikiame mes patys ir mūsų santykiai? Tai padėtų išvengti problemų sudvasinimo, kuris atveria duris dvasinio pobūdžio piktnaudžiavimui.

Dar viena detalė – ar mes Bažnyčioje išties neapsunkiname savęs perteklinėmis struktūromis? Kunigas klausia, kur dingo paprastumo Evangelija, Dievo karalystės ryžtingumas. Jei svarbiausios problemos susijusios su pinigų apyvarta, struktūrų veikimu ir viso mūsų aparato išlaikymu, visų rūšių piktnaudžiavimas beveik neišvengiamas.

„Ar galime reikalauti, kad kunigas būtų šventasis? – retoriškai klausia kunigas M. Belli. – Žinoma, kunigas privalo būti šventasis, bet jis turi tapti šventuoju. Negali būti šventuoju nuo gimimo; negali tapti šventuoju vien dėl to, kad yra įšventintas. Jis turi būti morališkai, emociškai subrendęs ir dvasiškai stiprus – reikia jam suteikti laiko tapti tokiam.“ Savo mintį jis iliustruoja faktais iš kunigų gyvenimo, kai neatsižvelgiama į asmens psichologiją, konkrečias aplinkybes, pasirengimą naujai patirčiai. Pavyzdžiui, kunigas po daugelio metų oratorijoje iškeliamas į atokią kaimišką parapiją, kur staiga pasijunta visiškai vienas; arba daug metų studijavęs kitą dieną be išankstinio įspėjimo siunčiamas klebonauti.

Svarbu, kad tas, kuris jautėsi Bažnyčioje patyręs piktnaudžiavimą, jaustųsi kaip namuose, o ne kaip nustumtas į slaptas patalpas.

O kur yra aukos?

Taip jau yra, kad kilus skandalui visas dėmesys sutelkiamas į potencialų nusikaltėlį. Aukas dažniausiai stengiamasi išsaugoti paslaptyje, tad jos savotiškai atsiduria visiškame šešėlyje. Tačiau piktnaudžiavimo aukos Bažnyčioje egzistuoja. Ar galima ką nors dėl jų padaryti? Ar viskas turi vykti už uždarų durų? Šiais klausimais teologas M. Belli baigia savo svarstymus.

Jis nenuvertina atsargumo svarbos. Juk šantažo atvejų pasitaiko ne taip jau retai! Deja, faktams nepasitvirtinus, laikraščiai apie tai neužsimins arba užsimins ne pirmuosiuose puslapiuose, kaip kaltinimo atveju. Labai lengvai galima sugadinti kunigo gyvenimą. „Suprantu Bažnyčios valdžios institucijas, kurios turi ginti kunigus ir neleisti, kad jie taptų pirminių gandų aukomis. Tačiau net ir šiuo atveju negalime elgtis su aukomis kaip su bet kuo, nes aukos iš tiesų egzistuoja ir jos visada tam tikru būdu kelia įtarimų“, – teigia kunigas M. Belli.

„Man atrodo, kad Bažnyčia šioje srityje tikrai daug daro ir daro milžinišką pažangą, gindama aukas ir užkirsdama kelią piktadarystėms. Tačiau, trumpai tariant, svarbu, kad tas, kuris jautėsi Bažnyčioje patyręs piktnaudžiavimą, jaustųsi kaip namuose, o ne kaip nustumtas į slaptas patalpas.“

Pabaigoje grįžkime prie pirminio iškelto klausimo: ar tikrai piktnaudžiavimo problema Bažnyčioje yra tik kelių „supuvusių obuolių“ klausimas? Kaip matome, deja, yra svarbių jam sudarančių aplinkybes struktūrinių veiksnių. Autoriaus nuomone, Bažnyčia negali jų ignoruoti, turi išdrįsti juos permąstyti, priešingu atveju piktnaudžiavimo atvejų bus.