Jovita Sandaitė. Gyvenimą trunkanti kelionė

Praėjo lygiai dvi valandos, kurios tarsi visas gyvenimas: nešvariai dulkėtos, pasimetusios ir sūriais ašarų takeliais nuvarvėjusios. Jeruzalėje išlipusi iš autobuso sustojau įkvėpti. Argi tai tikra? Kodėl tai tikra? Ir taip savęs klausiu kiekvieną rytą. Po visą gyvenimą trunkančios kelionės iš Ramalos į Jeruzalę.

Ramala prabunda anksčiau už mane. Bet ir aš skubu pasitikt iš dulkių bundančią saulę autobusų stotyje. Vairuotojas kantriai laukia, kol autobusas bus pilnas. Kodėl taip iš lėto? Moteris sėdasi šalia moters. Vyras šalia vyro. Kai nebelieka pasirinkimo, kažkas atsisėda ir šalia manęs. Aš lyg paskutinis taškas. Tarsi oficialus leidimas. Galima pajudėti.

Daugelis mano ne arabiškos išvaizdos pažįstamų tokiose situacijose jaučiasi nejaukiai. O aš jaučiuosi svarbi.  Jeigu ne aš, kiekvieną rytą – moteris prie moters, vyras prie vyro  – kur bepasidėtų?

Pagaliau paskutinis. Nužvelgęs visą autobusą nerangiai prisiartina prie dešinio mano šono ir atsisėda. Važiuojam. Per vakar neparduotas daržoves. Per gatvėje užmirštus batukus. Per prekeivio garsius šūkavimus, bandančius įtikinti, kad jo mandarinai – patys pigiausi. Per pilkus debesis, tupiančius ir tupiančius ant autobuso, pakelėje netvarkingai sustatytų mašinų, vaisių pardavėjos prieš rytinę saulę išrikiuotų vynuogių ir ryškiai geltonos duonos.

Ir kiekvienąkart man atrodo, kad viso pasaulio autobusai tarsi upės subėga į tą vienintelę gatvę. Ir visi kartu plaukiam. Kas – pasroviui, kas –  prieš srovę. Per neparduotas daržoves, geltoną duoną ir saulėje sirpstančias vynuoges. Prisiekiu. Nežinau. Neturiu nė menkiausio supratimo, kokiu būdu mes visi atsiduriam veidu į tą nepalaužiamą sieną ir patikros postą.

Paskutinė išlipu iš autobuso.  Stebėtinai lėtai spraudžiuosi į kiekvieną tarpelį tarp kuo greičiau į patikros postą patekti besistengiančių automobilių ir triukšmaujančių jų vairuotojų. Tada iš to tarpelio – į kitą. Ir taip kol pasiekiu metalinę trijų metrų užtvarą. Visi mano autobuso bendrakeleiviai daug greitesni. Bando sutaupyti kiekvieną minutę. Aš nesijaučiu verta užstoti jiems kelią, nes nebuvau čia kiekvieną rytą dvidešimt ketverius metus. Ir nebūsiu dar tiek pat.

Buvau laisvas žmogus. Tik dabar jau mėnesį mano gyvenimas kiekvieną rytą – aštuoniolikmečio Izraelio kareivio rankose. Nors gal ir netiesa. Jo rankose dažniausiai ginklas, tai tas mano gyvenimas ten jau gal ir nebetelpa.

Taip pat skaitykite:

Pokalbiai su Tėvu. Dvi Lietuvos temos

Šluota prie durų

Draugystė be draugų, arba Postdraugystės visuomenė

Kodėl mes vis dar kariaujame?

Saugumas karo Ukrainoje kontekste ir pavojus klimato krizės akivaizdoje – Radvilų rūmų dailės muziejaus parodoje „(Ne)saugumo ribos“

Tauta, kurią auginame: tarp Mindaugo karūnos ir prarastos tiesos

Kas bendra tarp universiteto ir protesto?

Kultūra ir jos masinis vartojimas

Toje metalinėje sienoje surandu siaurus vartus, kuriuos įkvėpusi pastumiu. Juos sukantis mechanizmas man atveria kelią į kitą metalinėmis sienomis aptvertą erdvę. Artėju prie Jeruzalės. Iš lėto. Atsistoju į, mano manymu, ilgiausią eilę. Nes nesu verta. Trumpiausios.

Kitam eiles gale tokiu pat principu veikiantys metaliniai vartai kartkartėmis sugirgžda, praleisdami naujus pretendentus Izraelio kareivių patikrai. Kareiviai neskuba. Skuba tik palestiniečiai, kruopščiai nusiimdami visus diržus, laikrodžius ir monetas iš kišenių. Metalo detektorius supypsi. Pakeltas aštuoniolikmetės balsas iš kitos langelio pusės suspėja nelemtąjį įžeisti du kartus, kol pastarasis sugrįžta atgal, kruopščiai ieškodamas, ką dar paliko kišenėse. Antras kartas – sėkmingas. Jau skuba į autobusą.

Tačiau ne kiekvieną patikros poste lydi sėkmė. Visai prieš mane – į savo menką lazdelę visu kūnu besiremiantis senukas. Iš rėksmingosios kitoje langelio pusėje sėdinčios kareivės replikos darosi aišku – sunkiai einančio senuko eilė. Šis pabando pastumti metalinę užtvarą, tačiau ta sunkiai pasiduoda. Nejudam. Rėksmingoji, aiškiai nepatenkinta, tuoj išvardins visą hebrajų kalbos abėcėlę. Užtvara nejuda nė per kiek. Susivokiu padėti. Kartu pastumiam užtvarą ir senukas įleidžiamas patikrai. Už užtvaros stovintis kareivis neįtikėtinai lėtai ima jo dokumentus ir liepia, palikus visus daiktus, pereiti per metalo detektorių. Privalu palikti ir lazdelę. O kas žino, gal ten koks naujausios serijos kovinis ginklas įtaisytas. Šiais laikais tik į medines lazdeles juos ir taiso. Tačiau be lazdelės senukas ant kojų ilgai neišsilaiko. Sukniumba ant žemės. Juk ne kiekvieną patikros poste lydi sėkmė.

Ir vėl susivokus pastumiu metalinę užtvarą ir prišoku pakelti nesėkmingąjį. Greičiau nei aš mane pakelia Izraelio kareivis ir sugrąžina anapus užtvaros. Durys užrakinamos. Senukas nuslenka kitoje metalo detektoriaus pusėje atsiradusios lazdelės link ir sunkiai keliasi. Prieš akis Jeruzalė. Išsigelbėjimas?

Aš nebesusivokiu. Nebežinau, nei kur mano pasas, nei kad diržą nusiimt. Rėksmingoji vėl nepatenkinta. Mane stumteli už manęs stovėjusi moteris.

Nebepamenu, kaip perėjau patikrą. Aš jau kitoje pusėje. Būriuojasi žmonės. Aš ir vėl tas paskutinis taškas ir autobusas pilnas. Galima važiuoti. Dar keturiasdešimt minučių rytų Jeruzalės gatvėmis ir būsim Senamiestyje. Pradedu suprasti, kokia aš laiminga. Dabar jau tik rytoj iš ryto… vėl važiuosim į patikros postą. Tik rytoj vėl įveiksim tuos vienuolika kilometrų. Kaip visą gyvenimą, dulkėtą ir sūrų, nes dar taip ir neišmokau sutramdyti ašarų pakeliui į Jeruzalę.