Razauskas D. Takas į tylą. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Dešimties metų kūryba nedidelio formato knygoje – tai lengviausia pasakyti apie 2010 m. išleistą Domanto Razausko „Taką į tylą“ (kartu su kompaktine plokštele „Lietaus kambarys“). Kalbėti apie debiutą ir lengva, ir sudėtinga. Nežinant autoriaus galimybių, negebama adekvačiai įvertinti tekstų, o ir atskaitos tašku tampa pats debiutas. Lengva, nes autorių gaivališkumas žavi, leidžiama švelninti toną, turint omeny ateities vizijas. D. Razausko knygą vertinti gana problemiška. Viena priežasčių – tekstai kurti ne vienerius ar kelerius metus, tad užčiuopti branduolį keblu, bet galima įžvelgti virsmą, poetinius atradimus ir ieškojimų klystkelius. Antra, komplikuota paties D. Razausko poetinių ir dainų tekstų skirtis. Eilėraščiai atskiriami nuo dainų tekstų, bet knygos puslapiuose pasirodo ir pastarųjų. Trečia, debiutuojantis poetas yra ryškus dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas. Visuotinis žavėjimasis komplikuoja objektyvizuotą požiūrį į kuriantįjį.

Perskaičius šiuos tekstus, norisi pasakyti: tai gera knyga. Gera knyga sau. Šiek tiek ir draugams. Formuluoti tokią mintį leidžia ne vien gausios dedikacijos žuvusiems ir gyviems bičiuliams, bet ir sutelktumas į save patį. Žinia, D. Razauskas į vadovėlius ir mokyklines programas nesitaiko ir taip tarsi apsaugo save. Tačiau kam gintis nuo skaitytojo, jeigu pasirengta knygos debiutui? Sąsajos su Pirmosios knygos konkurso laimėtojo, o dabar – ir Zigmo Gėlės laureato Mindaugo Nastaravičiaus baime likti nesuprastam? Viliuosi, kad pastarasis autorius jau įsitikino esąs išgirstas, kai kada – ir suprastas. D. Razausko atveju, manau, ši dvejonė grindžiama šiokia tokia poza. Be abejonės, tai autoriaus pasirinkimas, ir visai neblogas: kurti savo asmenybės portretą, o vėliau galbūt net vadinamąją asmeninę mitologiją, papildančią kūrybinę veiklą. Tekstai kalba apie ribinių patirčių, tam tikrų skilimų refleksiją, kuo iš esmės ir remiasi poezija. Bet šio autoriaus tekstuose tai neišskleidžiama į aukštesnį lygmenį; tai uždaro juos ir palieka vienus. Žinoma, knyga tokia ne visa, ir galima kalbėti apie D. Razausko dešimties metų kūrybinį palikimą.

Knyga suskirstyta į tris dalis ir, kaip minėjo pats autorius, tekstai išdėstyti maždaug chronologiškai. Jeigu charakterizuočiau atskiras knygos dalis, pirmąją adekvačiai derėtų pavadinti rašančio jaunuolio poetiniais ieškojimais. Būtent „Maldose Sarbievijui“ juntamas bandymas kalbėti kaip norima ir kaip galima pasakyti. Žinoma, neišvengta pozavimo, šokiravimo įspūdžio, ir tai iš tiesų labai natūralu. Kai kada kalbėjimas įtikinamas, jis darosi ryškesnis, bet autentiškumo pritrūksta. Tiesa, šleikštulio ar šokiravimo estetika dažnai priimtina jauniems autoriams ir paprastai iš šito išaugama. Pasirinkus vien tokią meninės raiškos galimybę, užkertami keliai išbandyti tiek tarpines pozicijas (ironijos, naivumo imitavimas), tiek opozicines (jaukus, subjektyvus santykis). Rizikinga būtų apriboti savo laisvę kalbėti taip, kaip tą akimirką atrodo tinkamiausia. Dažnai tai lemia išankstinis požiūris į būsimą tekstą, kuomet esama toje absoliučiai ribinėje situacijoje – t. y. laukiant viso jo kūno. D. Razauskas išbando nemažai pozicijų, bet atrodo, kad optimaliausia jam – paaštrintas, tamsiąją pasaulio pusę įgalinantis kalbėjimas. Šį pasirinkimą ryškintų dažnas sapno, vizijos motyvas. Klimpstama į anapusinę būties sferą, niuansais artėjama prie siurrealistų skelbtos estetikos. Šiuo metu vis dar besiformuojantis autorius, manau, tik simpatizuoja kai kurioms siurrealistų, ir, žinoma, kitų kultūrinių sąjūdžių idėjoms, nes pats laikas (istoriniu atžvilgiu) sudaro sąlygas jei ne įsilieti į modernizmo lauką, tai bent polemizuoti, išreiškiant savarankišką poziciją. D. Razauskas priima žaidimo taisykles ir kartu siūlo savąsias – aklai nepasiduoda visas meno erdves persmelkusiam novatoriškumo siekiui. Kuriantieji, ypač labai jauni, atsiduria įtampų lauke, kadangi kalbėjimas klišėmis laikomas iš esmės negatyviu. Naikinama suklydimo teisė. Panašioje pozicijoje atsiduria ir debiutuojantis autorius, kurio pirmoji knyga yra įteisintas kūrybinio kelio pradžios ženklas.

D. Razausko debiutinėje knygoje žavi dviguba subjekto tapatybė – senis vaiko akimis: „[t]okia tai tviskanti adata susmigo / į mano vyzdžius“ („Seno vaiko akimis“, p. 18). Tekstas įvyksta savaime, nes užčiuoptas ir kalbėjimo aštrumas, ir pačios pasaulėvokos refleksijos gyvastis. Tai kartu dera, todėl poezijos čia yra. Nors pradinės šaižios teksto frazės suponuotų, kad ir tolesnis kalbėjimas bus toks, bet autorius suvaldo gaivalingą prigimtį, išskleisdamas visai kitokias prasmes. Eilėraščio kūną baigia išvada, įgavusi stiprų krūvį, kertanti savo vidine įtaiga: „[š]tai šiame sakiny laikas (nubusti)“ (p. 19). Pabaigoje kalbėjimas netikėtai pasikeičia, suardydamas ankstesnį – ramų, jautrų, ir kurdamas sąsajas su įžanginėmis intonacijomis. Taip susidaro aštrių kampų rėmas (pradžia ir pabaiga), gaubiantis nuoseklų, todėl ir išmintingą, frazių junginį. Priešinga šiam senaujančio vaiko įvaizdžiui būtų, sakyčiau, chuliganiška laikysena, ryškiai atskleista taip pat pirmojoje knygos dalyje. „Nes rytas vis tiek vieną naktį uždus / Duš saulė į langą, ims lyti / Budėsiu į lietų sukišęs pirštus / Lyg melždamas Dievo karvytę“ („Trys posmai. Nieko“, p. 26) – kalbančiojo laikysena pradedama kurti jau nuo pavadinimo – nieko reiškia atsainų santykį, atsiribojimą nuo atsakomybės. Per visą tekstą skambančios imperatyvinės formos kuria įtampą, kulminacijos augimą. Įdomu, tai, kad vienoje strofoje D. Razauskas apima laiką nuo vaikystės išdaigos iki mirties: „[k]ai lipsi prie karsto senatvės klijais / Lietaus lašelinei nutrūkus / Žiūrėk į mane, jei tavęs neįleis / Aš spyną užkišęs degtukais“ (p. 26).

Apibendrinant pirmąją knygos dalį, jos visumą, galima pasakyti, kad tai – labai skirtingų tekstų rinkinys, varijuoja tiek jų forma, tiek intonacijos. Vienija autorefleksija, dažna dievoieškos, polemikos su aplinka problema.

Antroji dalis „Aklojo metai“ – lyg ištisa dedikacija tragiškai žuvusiam bičiuliui Remigijui Audiejaičiui. Pirmasis tekstas skirtas būtent jam. Nepaisant to, D. Razauskas grįžta prie vaikystės temos, vėl gretindamas slėpiningą, nes atmintyje neryškiai teišlikusią jauseną su mirtimi. Tai kategorinė žmogaus patirtis – kaip ir gimimas.


Šarvai nenudilo, paseno juos dėvintis vaikas
Iš smėlio audros dėžėje nusilipdęs vaikystę ir mirtį
Ir degančiom rankom nuo irklų, ratu lyg paklaikęs
Bandau jį pavyt, nors per lašą arčiau prisiirti  

„Iš baimės“, p. 36

Cituotoje strofoje suskamba kajokiškos intonacijos, net jei tai ir netiesioginės parafrazės. Jaučiamas autoriaus tvirtumas kalbant už save, savo balsu. Tiesa, pavojus iškyla tuomet, kai įtakos užgožia asmens individualumą. Pirmame knygos segmente yra ciklas, skirtas Algimantui Mackui – lietuviškajam mirties dainiui. Kuriamas poetinis dialogas, bet kai kada atsiranda per daug pašalinio triukšmo, užgožiančio labai stipriai sušvytinčias strofas. Galbūt D. Razauską, ypač vėlyvojoje paauglystėje, paveikė mackiškas negatyvumas, mirusios kalbos, neturėjimo motyvai. Manau, tai besiformuojančiai asmenybei ir mąstančiam apie rašymą žmogui lemtinga įtaka. Ji iš esmės pozityvi, nes A. Mackus sugebėjo sukurti autentišką ir semantiškai plačią meninę sąmonę, gausų, besisluoksniuojantį įvaizdžių lauką. Žinoma, jokia įtaka neturėtų tapti epigonizmo ar imitavimo mokykla, ir D. Razauskas šiuo atveju laikosi atstumo.

Antrojoje „Tako į tylą“ dalyje bene ryškiausias tekstas yra „Tam, kurio nebuvo“. Tai kinematografiškas (ryškus montažo principas) eilėraštis, įtraukiantis besąlygiškai. Iš pradžių – pabudimo situacija, artima ribinei situacijai, kai blaškomasi tarp skirtingų erdvių. Nors tekstas gana didelės apimties, dėmesys išlaikomas kaitant frazių emocinę amplitudę, klausimo, teigimo, liepimo formas. Toliau aktyviai svarstoma santykio su Dievu problematika:


Pramigai visus miestus, bažnyčias ir minaretus.
Pramigai visus perversmus, inkvizicijas ir protėvių pagonybę.
Pramigai revoliuciją, laimingus loterijos numerius, visus
modernybės menus, sutrypusius tavo vardą...  

eil. „Tam, kurio nebuvo“, p. 46

Visas eilėraštis tolygus, harmoningas, tik pabaiga šiek tiek silpnesnė. Beje, autorius turi polinkį akcentuoti baigtinę mintį, paskutiniąsias eilutes – tai gerai, galima laukti netikėtos atomazgos. Tik kartais, taip atsitiko ir šiuo atveju, pačioje pabaigoje pradedama pozuoti.

Knyga baigiama „Žvilgsniu pro langą“, ši dalis sudaryta iš daugybės dedikacijų draugams, mokytojams. Dėl atvirai demonstruojamų individualių ryšių skaitytojas gali pasijusti patekęs į perdėm asmenišką lauką. Autoriaus instancija ryškiai veikia, tik kiek prasminga viešinti tekstus, primenančius pokalbius? Nepriklausomai nuo to, ar tekstas skirtas konkrečiam žmogui, ar ne, jis vis tiek turėtų peržengti asmeninės erdvės slenkstį ir ką nors pasakyti. Jeigu leidžiama knyga, ji turėtų kalbėti ne vien atskirai bendruomenei. Juk tai – ne šimto penkiasdešimties egzempliorių tiražu išleista išpažintinės lyrikos knygelė, skirta šeimai ir papuošti kultūros centrą. Būtent tokie leidiniai funkcionuoja vien siaurame rate, ir jų paskirtis – atitinkama. Kadangi „Baltų lankų“ leidykla pasirūpino išleisti D. Razausko debiutinę knygą dviejų tūkstančių (!) egzempliorių tiražu, visa knyga iš esmės turėtų būti priimtina plačiajam skaitytojų ratui, o šitai gali užtikrinti universalusis tekstų lygmuo. Dedikacijų srauto išimtimi būtų galima laikyti ciklą, skirtą R. Stankevičiui. Jis aiškiai sukomponuotas. Nors fiksuojamas dialogiškumas, skaitytojui lieka galimybė būti slaptuoju klausytoju. Tokia pozicija irgi visai įdomi, tik kažin, ar neįkyrės, jei kartosis daugelyje tekstų. Tad apibendrinant trečiąją dalį, kuri, mano nuomone, silpniausia, derėtų apskritai permąstyti dedikacinių tekstų žanrą, jų išliekamąją vertę. Paskutinis knygos segmentas – tarsi duoklė draugams. Tai, žinoma, gražu, bet čia galima įžvelgti pernelyg savitikslį ėjimą.

Tad apie D. Razausko debiutą galima būtų pasakyti tiek – jis vis dar ieško formos, jaučia žodį, bet dažnai suabejoja, kokia išraiška adekvačiausia tuo metu. Girtina, kad autorius siekia kuo giliau poetine kalba suvokti esmines žmogaus patirtis. Jam aktuali vaiko pasaulėjauta, mirties, kaip kategorinės asmens patirties, ženklai. Paaštrintas ir įvairiai kuriamas santykis (rodos, kaskart vis naujai išbandomas) su Kūrėju, akcentuojami dievoieškos motyvai. Dažna sapno metaforika, subjektas ryškiausiai save patiria miego-pabudimo stadijoje. Iš čia išnyra plačios ir gaivalingos frazės, nevengiama poezijos desakralizavimo. Atrodo, kad ribinė atsibudimo būsena yra taip atpalaidavusi sąmonę, kad kalbos pojūtis visiškai išlaisvinamas, netgi subuitinamas – „[l]upa nuo sapno odelę“ („Atmintis. Rugsėjis“, p. 9). Betarpiškas santykis su kalba sveikintinas, būtinas kuriančiajam. D. Razausko intelektualinis chuliganizmas poezijoje nelieka nepastebėtas. Taigi rezultatas pasiektas. Kiek tai išradinga ir svaru – patikrins laikas ir skaitytojai. Sapno metaforika, ribinių gyvenimo patirčių, vaikystės pasaulio, polemikos su Dievu aspektai dažni šiuolaikinėje poezijoje. Žinoma, visų tekstai yra apie gyvenimą, bet pritrūksta šio autoriaus autentikos. Nors jis gerai jaučia kalbą, žodžio skambesį, bet kai kada stokoja suveržtumo, frazės švarumo: natūraliai aidinti frazė negryna, sukaupusi perteklinį skambėjimą. Manau, redaktoriaus darbas su D. Razausko knyga būtų paskatinęs jo paties kritiškesnį, kiek įmanoma, objektyvesnį požiūrį, kurio atsisakius, kalbėjimas tampa artimesnis šnekamosioms, bet ne poetinėms intonacijoms.