Tyrėja L. Citavičiūtė: „Biblija yra svarbiausias L. Rėzos darbas Prūsijos lietuviams“

„Pirmasis Rėzos lietuvių dainų rankraštis Veimaro archyvuose iš pradžių per klaidą buvo priskirtas latviams“, – sako Martyno Liudviko Rėzos „Raštų“ sudarytoja ir vertėja dr. Liucija Citavičiūtė. Apie užsimaskavusį rankraštį, karų išblaškytą Rėzos literatūrinį paveldą ir tai, kodėl Rėzai teko tikslinti Biblijos vertimą – pokalbis su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėja. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.

Rugsėjo 4 d. 18.00 val. XIX Juodkrantės folkloro festivalyje „Pūsk, vėjuži!“ dr. Liucija Citavičiūtė skaitys paskaitą tema „Liudviko Rėzos kultūros paveldo tyrimai: atradimai ir perspektyvos“.

Liudvikas Rėza lietuvių kalba parengė ir išleido Bibliją, nors lietuviškas Biblijos vertimas jau egzistavo. Kodėl jis ėmėsi šio darbo?

Esame įpratę sakyti, kad Martynas Liudvikas Rėza lietuviams padovanojo Donelaitį ir liaudies dainas. Bet iš tikrųjų tiek Donelaitis, tiek pirmasis lietuvių liaudies dainynas „Dainos“ buvo labiau skirti Europos eruditams (mokslui) negu paprastiems valstiečiams. O štai Bibliją vakarais skaitydavo kiekvienas žmogelis, todėl jos vertė tuo metu buvo neprilygstama. Rėza tvirtai tikėjo, kad Šventasis Raštas ugdo moralę, tautos dvasią, o skaitymas gimtąja kalba – ir raštingumą. Bibliją jis išleido grįžęs iš karo: žmonės tuo metu buvo nuskurdę, pasimetę, jiems reikėjo paguodos ir Dievo žodžio.

Pirmąjį lietuviškos Biblijos leidimą pagal Martyno Liuterio vertimą inicijavo Prūsijos generalinis superintendentas Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jacob Quandt) su Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro auklėtinių pagalba. Rėza buvo pirmasis, kuris atsigręžė į originalą – vertė tiesiai iš graikų ir hebrajų kalbų. Parengęs Bibliją, Rėza dar parašė dvitomį veikalą, kuriame argumentavo savo korektūras ir paaiškino kone kiekvieną taisytą sakinį. Struktūra buvo itin preciziška: pateikiamas lietuviškas sakinys iš Kvanto Biblijos, greta – vokiškas iš Liuterio, tuomet lyginama su originalo kalbomis ir nurodoma, kaip turėtų būti iš tiesų.

Pavyzdžiui, senajame Biblijos vertime buvo sakinys, kad „moteris turi macę virš galvos turėti“ („macė“ reiškia jėgą). Liuteris tai interpretavo taip, kad moterys turi virš savęs turėti valdžią, tai yra, vyras privalo vadovauti moteriai. O Rėza, išanalizavęs graikišką tekstą, suprato, kad čia kalbama ne apie valdžią, o apie skarelę: pirminė mintis buvo ta, kad moteris turi pridengti skarele plaukus. Rėzos parengta Biblija iš tikrųjų yra įvykis ir ji tarnavo daugybę metų. Man atrodo, tai yra svarbiausias Rėzos darbas Prūsijos lietuviams.

Kaip karo kapelionas, Rėza lydėjo Prūsijos kariuomenę kare su Napoleono armija. Įdomu tai, kad net ir karo sąlygomis keliaudamas jis susitikinėdavo su vietos profesoriais ir mokslininkais. Koks buvo to tikslas – plėsti asmeninių pažinčių ratą ar skleisti žinią apie lietuvių kalbą ir kultūrą?

Taip, iš tiesų. Rėza ypač mėgo lankytis pas protestantų profesorius. Jis siekė kitų autoritetų įžvalgomis sustiprinti savo, kaip teologijos profesoriaus, koncepcijas. Rėza buvo įsitikinęs, kad Biblijos vertimą būtina redaguoti, tikslinti atsižvelgiant į istorinį kontekstą ir kelyje rasdavo bendraminčių, darančių tą patį. Be to, jie aptardavo aktualius teologijos veikalus, diskutuodavo Šventojo Rašto temomis.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Būdamas trečiame teologijos kurse, Rėza pradėjo dėstyti Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminare – viename svarbiausių mūsų raštijos židinių. Kodėl mokyti seminaristus buvo patikėta dar studijų nebaigusiems jaunuoliams?

Archyviniai šaltiniai rodo, kad Rėza dėstyti pradėjo netgi anksčiau nei trečiame kurse. Stojant į Karaliaučiaus universitetą, į Lietuvių kalbos seminarą atrinkdavo tuos, kurie lietuviškai mokėjo geriausiai. Rėza užaugęs lietuviškoje aplinkoje kalbą mokėjo nuo vaikystės, tad jį iškart pastebėjo fakulteto administracija. Samdyti profesionalių mokytojų tiesiog nebuvo galimybių, nes seminaras nuolat kovojo dėl išlikimo. Kai Rėza baigė studijas, kito studento, taip gerai mokančio lietuviškai, nebeatsirado, tačiau tarpininkaujant ministrui Vilhelmui fon Humboldtui (Wilhelm von Humboldt) karalius paskyrė Rėzą dėstančiuoju seminaro vadovu. Rėza aukščiausiajam skyriui dėstė sudėtingesnius dalykus (gramatiką, teksto interpretaciją ir originalių pamokslų rašymą), o kitiems dviem skyriams dėstė studentai.

Kova prieš germanizaciją Karaliaučiuje

Koks tuo metu buvo Prūsijos valdžios požiūris į lietuvių kalbos ateitį?

Į lietuvių kalbą žiūrėta kaip į mirštančią, kurios greitai visai nebereikės. Karalius norėjo, kad seminaras atliktų tik praktinį tikslą – leistų kunigui bendrauti su parapijiečiais. Tokio požiūrio laikėsi beveik visi seminaro vadovai, išskyrus karališkąjį pamokslininką Kvantą. Kai Rėza ėmė pratybose analizuoti pasaulietinę literatūrą – K. Donelaičio „Metus“ – pasipylė skundai, esą jis moko lietuvių kalbos, o ne teologijos. Seminarui kone žlungant, jį reikėjo atkurti iš pamatų, tad Rėza buvo įpareigotas parengti naują statutą. Šis statutas vyresnybei nepatiko, nes jame buvo pernelyg ryški filologinė kryptis.

Nuo pat įkūrimo seminare grūmėsi dvi priešingos koncepcijos. Pirmoji – kuo greičiau germanizuoti lietuvius (pradedant tuo, kad mokyklose būtų mokoma tik vokiškai), tuomet lietuviškai kalbančių kunigų apskritai nebereikėtų. Vietinių dvasininkų ir profesorių požiūris buvo kitoks: jie siekė vaikus mokyti lietuviškai, siųsti juos į Tilžės provincijos mokyklą, ruošti studijoms universitete, o vėliau – ir seminarui.

Universiteto kuratorija laikėsi nuomonės, kad į seminarą reikėtų priimti daugiau vokiečių. Rėza su šiais planais atkakliai kovojo iki pat mirties. Jam buvo gerokai lengviau, kol jautė švietimo reformatoriaus ir Berlyno universiteto įkūrėjo Humboldto paramą – į jo rekomendacijas atsižvelgdavo pats karalius. Kol Humboldtas buvo gyvas, seminaras išlaikė filologinę kryptį, o šiam mirus situacija pradėjo keistis į blogąją pusę.

Du karo dienoraščio variantai ir necenzūruota tiesa

Dabar verčiate į lietuvių kalbą Rėzos dienoraštį, kurį publikuosite aštuntajame Rėzos „Raštų“ tome. Kartą šis dienoraštis jau buvo išleistas pavadinimu „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“. Kodėl prireikė naujo vertimo?

Taip, dienoraštį jau buvo išvertęs Rapolas Šaltenis. Tačiau anksčiau nebuvo žinoma, kad Rėza oficialiai išspausdino net du leidimus – ir būtent tais pačiais metais! Pirmąjį variantą jis rašė pagautas tiesioginio įspūdžio, ekspromtu. O antrąjį vėliau pats redagavo ir sutvarkė taip, kaip dera kunigui bei profesoriui: smarkiai sušvelnino, nugludino, o kai kurias situacijas aprašė visiškai kitaip. Kai kur ištisos pastraipos pakeistos, išbrauktos arba prirašytos iš naujo. To pirminio, gerokai aštresnio varianto Lietuvoje apskritai neturėjome, tad dabar turėsime du tekstus.

Pradėjau tirti, kokia yra tų taisymų tendencija, ir paaiškėjo, kad Šaltenis vertė iš antrojo, paties Rėzos cenzūruoto leidimo. O jis yra gerokai mažiau įdomus. Tuo tarpu pirmajame variante slypi tikrai sprogdinančių, autentiškų dalykų. Šaltenis vertė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomos kopijos, kuri yra itin prastos kokybės – tekstas vietomis sunkiai įskaitomas, vienas puslapis atšviestas dukart, kitas – išvis praleistas. Ieškodama kokybiško šaltinio atradau, kad Miuncheno biblioteka šią knygą yra tinkamai suskaitmeninusi, tad naują vertimą atlieku būtent iš jos.

Įdomus faktas: tuo pat metu dienoraščio autorystė buvo tiriama ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Kad dienoraštį parašė Rėza, nustatė mano buvęs dėstytojas prof. Albinas Jovaišas, o Vokietijoje šis tekstas iš pradžių buvo priskirtas kitam vokiečių profesoriui. Vėliau ir Vokietijos tyrėjai pripažino Rėzos autorystę.

Užsimaskavęs rankraštis J. W. Goethe’s archyve

Rėzos palikimą ir asmenybę tiriate jau ne vieną dešimtmetį. Koks archyvinis atradimas jums sukėlė daugiausia jausmų?

Visi žino, kad Rėza nusiuntė Giotei (Johann Wolfgang von Goethe) į Veimarą savo surinktų lietuvių dainų rankraštį su dviem prašymais: įvertinti, ar verta spausdinti, ir rekomenduoti leidėją (nes Prūsijoje leidyba buvo brangi). Jis taip ir nesužinojo, ar Giotė tą siuntinį gavo. Niekas jo neieškojo, nes visi manė, kad pradingęs. Tuo tarpu jis visą laiką ramiai gulėjo Veimare, Giotės ir Šilerio archyve! Užsakytoje byloje pamačiau, kad po karo niekas jo net į rankas nebuvo paėmęs. Rankraštis tiesiog buvo užsimaskavęs: kataloge įrašytas kaip „Latvių dainos“, nes Giotė nelabai skyrė latvių nuo lietuvių. Rėza rankraštį siuntė kartu su laišku, bet laiškas pateko į vieną fondą, o knygelė – į kitą. Tą laišką mes jau žinojome, o štai patį rankraštį pamačiau pirmoji. Man buvo be galo smalsu, ar Giotė ten ką nors pasižymėjo, gal buvo melodijų priedas, kaip tekstai keitėsi iki spausdintos knygos? Šį tyrimą sudėjau į penktąjį Rėzos „Raštų“ tomą.

„Emocijų čia būta be galo daug. Laikyti rankose Rėzos „Pruteną“ su autoriaus ranka įrašyta dedikacija ant viršelio yra fantastiška! Atrodytų, kad parengti raštus – tai tiesiog surinkti medžiagą iš bibliotekų, archyvų ir sudėti. Bet po karo Karaliaučiaus biblioteka ir archyvas buvo išblaškyti po visą pasaulį. Jovaišo sudaryta bibliografija buvo nepilna, daugelio knygų jis pats nebuvo matęs. Man pavyko surasti visus jo minėtus darbus ir dar daugybę papildomų – didelė dalis jų rasta visiškai atsitiktinai.“

Labai svarbi šios serijos dalis – natūralaus dydžio faksimilės. Džiaugiuosi, kad jos jau nebesudegs, nebeprapuls, yra skaitmeninamos ir prieinamos visiems. Kiekvienas tomas mane įtraukia emociškai. Kai rengiau dainų tomą, nuolat klausiausi liaudies dainų. O dabar esu visiškai užvaldyta karo žygių dienoraščio – čia atsiveria tikrosios asmenybės spalvos ir kasdien atrandu kažką naujo.

Rugsėjo 3–6 dienomis vyks XIX folkloro festivalis „Pūsk, vėjuži!“. Šiemet jis taps gyva dedikacija iškiliai Kuršių nerijos asmenybei – Martynui Liudvikui Rėzai, minint jo 250-ąsias gimimo metines. Festivalį organizuoja Liudviko Rėzos kultūros centras, finansuoja – Lietuvos kultūros taryba ir Neringos savivaldybė.