Vilniečių grupė „Kamanių šilelis“ yra kolektyvas, kuris tiesiog gyvena ieškojimo procesu: pradedant nuo, pripažinkime, netradicinių muzikinių instrumentų, poeziją primenančių tekstų, paprastų, tačiau tuo ir žavių pasirodymo detalių. Grupė, kuriai svarbi ne tik kūrinio melodija, bet ir pati muzika iš esmės, o ją, pasirodo, gali sukurti net paprastos šakutės skimbtelėjimas. Apie tai, kodėl ieškojimas yra toks svarbus, o be gyvybingumo negali egzistuoti joks meno kūrinys, kalba „Kamanių šilelis“ – Kamilė ir Mantas

Ko būtų galima tikėtis iš Jūsų koncerto, vyksiančio Vilniuje balandžio 27 d., galbūt galėtumėte pasidalinti užuominomis?

Didesnę dalį programos sudarys nauji kūriniai, tad tai, galima sakyti, naujo muzikinio etapo pristatymas arba senojo pratęsimas. Per metus gerokai paaugome, turime daugiau kuo pasidalinti, sukaupėme naujų instrumentų, mėginome patobulinti skambesį ir žengti atlikimo kokybės link. Kadangi tai – retas susitikimas su mūsų klausytojais, manome, kad įvyks tiesiog gražus kūrybinis aktas ir dalinimasis džiaugsmu.

Kiek žinau, savo solinius koncertus rengiate gana retai. Išties keista, nes gerbėjų, manau, turite nemažai, galbūt nemėgstate dėmesio, ar tiesiog nenorite atsibosti?

Mes labai norėtume rengti daugiau solinių koncertų, bet studijuojame teatro režisūrą ir vaidybą, o tai šiuo gyvenimo etapu iš mūsų atima didžiąją laiko dalį. Deja, laiko nebelieka niekam kitam, ir didieji mūsų koncertų mėnesiai būna vasarą, kai nekeliaujame.

Vienas žymus biochemikas įrodė - neįmanomas dalykas, kad gyvybė galėtų atsirasti iš negyvosios materijos. Kaip kūryboje yra suprantamas gyvybingumas, ir ar jis svarbus muzikuojant?

Gyvybingumas yra kūrybos esmė. Kūryba vien savo prigimtimi yra žaižaruojanti, vitališka. Tik tokią kūrybą išgirs žiūrovas, tik tai jį persmelks. Pasaulyje yra daugybė „negyvos“ muzikos, kaip ir negyvo meno. Mūsų manymu, toks menas atsiranda todėl, kad žmogaus sąmonėje ima dominuoti besąlygiškas pripažinimo siekis, o tai sustabdo bet kokią kūrybinę energiją, skatina prisitaikymą ir nužudo fantaziją.

Gyvybingumas yra tęstinumas. Tokia kūryba tęsiasi per amžius, o negyvąją pamiršti po poros dienų.

Žmonės, kurie yra susiję su kūryba, dažnai teigia, kad tokia sąvoka, kaip nuobodulys, neegzistuoja. Kaip galėtumėte apibūdinti savo muzikinį gyvenimą? Ar jame bent kartais būna nuobodulio ir monotonijos?

Deja, bet monotonija gali atsirasti bet kur. Netgi daugybėje koncertų grojant tą patį kūrinį jauti, kad reikia kažko naujo. Žinoma, gyvenant kūrybišką gyvenimą to mažiau. Kartais, atvirai pasakius, būna akimirkų, kai pasvajoji ir apie ramią gyvenimo tėkmę, – leistis vien tik kriokliais per akmenuotas upes yra kūrėjo kasdienybė ir reikia mokėti su tuo susitaikyti.

Dažnai „Kamanių šilelis“ yra pristatoma kaip alternatyvi grupė, kuri nuolat ieško naujų muzikinių išraiškų bei stebina neįprastai paprastais, tačiau įdomiais kūriniais, tekstais, stiliumi. Kodėl Jums svarbus ieškojimas ir eksperimentavimas? Ar ieškant išties svarbu ką nors atrasti? Galbūt galėtumėte pasidalinti naujausiu atradimu.

Pablo Picasso yra pasakęs „aš neieškau, aš atrandu“, bet iš tikrųjų ieškojimas yra svarbus aspektas kūryboje. Kartais tikros kūrybos impulso reikia ieškoti mėnesius, o kartais tai nutinka per vieną minutę, kai tu nespėji suprasti, ar ieškojai, ar tiesiog suradai.

Visa kūryba priklauso ne mums. Ne mes ką nors atrandame, o ir laimėjimai yra ne mūsų, o to, kas pasirinko mus būti kažkokiu įrankiu. Tai vienas svarbesnių paskutinių gyvenimo atradimų.

Kai pajunti stiprų įkvėpimą, negali neatkreipti dėmesio į jo prigimtį – tai, rodos, ateina lyg „iš niekur“, vadinasi, iš „kažkur“- ne mes reguliuojame, kada ateina smarkus kūrybinis polėkis, vadinasi, ne mums jis ir priklauso. Todėl esame dėkingi, kad kartais mums padovanoja gražių kūrybiškų akimirkų. O visa kita – darbas, naktimis erzinantis mūsų daugiabučio kaimynus.

Kas Jums svarbiausia muzikoje: atradimas, atkartojimas to, kas jau seniai užmiršta, unikalaus skambesio ieškojimas, o galbūt tai, ko nepaminėjau?

Muzikoje, kaip ir visur kitur, mums svarbiausia meilė ir noras dalintis savo atradimais. Po to eina visa kita. Kuriant svarbu suprasti, kad nemeluoji sau. Mūsų nuomone, unikalus skambesys šiandien ir yra atkartojimas to, kas seniai užmiršta, tik sumišęs su kuriančiojo santykiu į pasaulį.

Mums muzika yra įdomi savo ribinėse gimimo ir mirties stadijose, kur ji prasideda ir kur baigiasi, todėl ieškome jos pačioje garso esmėje, o tas garsas – nebūtinai pianino ar gitaros skambėjimas, tai gali būti ir šakutės skimbtelėjimas į lėkštę valgykloje – būtent čia muzika gali prasidėti ir čia ji gali baigtis, jeigu ji išvis kada nors baigiasi. Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi.

Jūsų muzikoje daug folklorinių elementų, beje, ir apranga, pasirodymai šį įvaizdį tik sustiprina – Kamilės suknelės, gana neįprasti instrumentai, kuriais grojate. Kuriate ne tik gražią, bet ir, sakyčiau, stilingą muziką. Ar tokiems įvaizdžiams reikia kruopštaus apgalvojimo bei kūrybinių kančių, ar tai atsiranda natūraliai ir lengvai?

Kūrybinių kančių mums kelia tik tai, kad šiuo gyvenimo etapu negalime visų jėgų sutelkti į muziką – didžioji jų dalis yra teatre. Laiko trūkumas yra kančia. Kalbant apie muziką, yra dainų, kurios gimsta greičiau, nei praeina sekundė – Mantas užgroja akordą ir supranti, kokia tai bus daina. Kita vertus, yra ir tokių, kurios trunka keletą mėnesių, nes niekaip neatsiranda tinkamas tekstas ar tekstui netinka muzika, arba trūksta pabaigos, ar tiesiog nejauti kūrinio visumos, tada mėgini, bandai, kol vieną akimirką kažkas sprogsta, arba amžiams užgęsta, palaidodamas gražias melodijas ir neištartus žodžius. O apranga tikrai nėra didelių kančių rezultatas, mums tiesiog tokia patinka.

Paskutinis mano klausimas, be kurio negalėtų būti įsivaizduojamas joks interviu, beje, „rimti“ menininkai šį klausimą pradėjo net ignoruoti. Surizikuosiu – iš kur atsiranda įkvėpimas?

Tik neseniai supratom, kad įkvėpimo nesisemi, jį įkvepi. Tiesiog pasitaiko toks vėjo gūsis, ir tiek. Tai gali būti graži diena, įstabus filmas, įsimintinas posakis, troleibuse sutiktas įdomus žmogus. Kartais spėji jį pagaut, už skverno einantį pro duris, kartais ne. Labiausiai mus įkvepia nuoširdžiai dirbantys žmonės, galintys dėl savo įsitikinimo paaukoti visą gyvenimą.

Kalbino Agnė Vasiliauskaitė