Režisierius Davidas Cronenbergas

Savo naujausiame filme „Žvaigždžių žemėlapis“ („Maps to the Stars“) kanadiečių režisierius Davidas Cronenbergas (g. 1943) negaili kritikos svajonių fabriko cinizmui, tačiau teigia, kad išties pikta satyra apie jį dar nėra sukurta. Apie Holivudo taisykles, jo kūrybinį sąstingį ir kūniškumo temą kine jis kalbasi su „Tages-Anzeiger“ kino žurnalistu Pascaliu Blumu.

Savo naujausiame filme „Žvaigždžių žemėlapis“ piešiate kandų Holivudo paveikslą. Kuo Jus žavi ši vieta?

Tiesą pasakius, nelabai žaviuosi Holivudu. Nejaučiu jam priklausomybės, nelabai juo ir piktinuosi. Tiesa, čia esu turėjęs labai neįprastų susitikimų. Ieškant finansavimo filmams tenka patirti keistų dalykų – visai kaip „Žvaigždžių žemėlapyje“.

Jame jaunoji karta vyresnes moteris įvardija kaip „absoliučiai menopauzines“. Ar Holivudas iš tiesų toks ciniškas?

Mačiau pakankamai, kad nesuabejočiau scenarijaus autentiškumu. Daugeliui atrodo, kad šis filmas yra satyra – visai ne. Viskas yra tikra, scenarijaus autorius Bruce’as Wagneris, gyvenantis Los Andžele, girdėjo kiekvieną jame skambantį sakinį.

Ar Holivudas yra juodžiausias pragaras? O gal filmo veiksmas galėtų vykti ir Silicio slėnyje arba Volstryte?

Holivudas išties yra prieinamiausia ir matomiausia vieta, gerai pritaikyta režisieriams. Tai, ką daro brokeriai Martino Scorseseso „Volstryto vilke“ yra nuobodu. Jie spokso į ekranus, kažką užirašinėja ir kalbasi telefonu. Silicio slėnyje krūva vėplų tūno priešais kompiuterius.

Tuo tarpu Holivude visi turi likti matomi, tai kino industrijos esmė. Čia privalu būti ir ekrane, ir ant raudonojo kilimo – tai galioja ir aktoriams, ir prodiuseriams, turintiems įtikinti kitus, kad sugebės pastatyti filmą. Taigi, net jie tampa ekstravagantiškomis įžymybėmis.

Jūsų filmas kuria įspūdį, kad Holivude susirenka visi šio pasaulio šarlatanai.

Žinoma, galėčiau papasakoti Jums porą istorijų.

Prašom.

Ką gi, buvo vienas labai ekscentriškas kino prodiuseris, šiek tiek žinomas Holivude. Jis turėjo savo virėją – vakarėliams šis ruošdavo nuostabiausius patiekalus. Po vieno iš tokių vakarėlių prodiuseris rado įvairias kitų viešojo maitinimo įmonių dėžes. Pasirodo, jo virėjas visiškai nemokėjo gaminti, o tiesiog pirkdavo maistą ir patiekdavo jį kaip savo. Maža to, reikalaudavo už tai neįtikėtinai didelių pinigų. Prodiuseris atleido virėją, tačiau taip skausmingai išgyveno šią situaciją, jog nenorėjo, kad kas nors apie ją sužinotų. Virėjas dar ir šiandien vysto tą patį verslą ir apgaudinėja kitus.

Ar kino filmų gamyba yra ypatinga šarlatanizmo forma?

Tai išties keistas meno ir verslo junginys. Daug laiko tenka skirti įvairioms gudrybėms ir pardavimams. Patikimumas ir ankstesni pasiekimai čia taip pat nevaidina lemiamo vaidmens, nes nieko negarantuoja. Martinas Scorsese’as kiekvieną kartą kovoja, kad jo filmai pasiektų dienos šviesą. Kol baigiau savo filmą, turėjo praeiti dešimt metų.

Ar norėtumėte, kad kas nors nedvejodamas duotų Jums 200 milijonų?

Ne, dėkui, pažįstu žmones, kurie juos gavo. Meksikietis Guillermo del Toro stato tokius 180 milijonų biudžeto filmus kaip „Ugnies žiedas“. Matau, ką jam tenka daryti. Tai baisu. Režisierius privalo aptarti su vadybininkais kiekvieną nufilmuotą sceną ir nuspręsti, ar reikia ją perdaryti, ar turimoje medžiagoje tinkamai panaudoti specialieji efektai ir monstro modelis. Košmaras. Už žaisliuką del Toro pasirašė sutartį su velniu.

Žinoma, jis yra savo žanro entuziastas, mėgstantis techniką, tačiau mane nelabai domina tokie dalykai. Kai stačiau „Kosmopolį“, pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas Pattinsonas pasakė: „Dar niekada nemačiau nieko panašaus“. „Ko?“ – paklausiau. „Tu viską sprendi pats.“ Aš atsakiau: „Juk esame tik mes.“ Kai gali taip kurti filmą, esi laisvas. Tai aukščiausia ekstazės forma.

Ar Holivude šiandien gaminama tik tai, kas jau yra žinoma?

Holivudas atsidūrė kūrybinėje dykvietėje. Statomi tik vadinamieji Man filmai: Supermenas, Betmenas, Spaidermenas. Kaip nuobodu. Technologijos – įdomus dalykas, tačiau jos ir lieka technologijomis, nepereinančiomis į meno kategoriją. Vis dėlto net ir išsekus kūrybinėms jėgoms Holivudo neapleidžia sėkmė. Anksčiau buvo kitaip, ir galima tik tikėtis, kad vėl išgyvensime aukso amžių.

Kas palaiko dirbančius Holivude? Juk čia gyvenama tari burbule.

Šiandien tai tapo rimta problema. Holivude viešpatauja kūrybinis incestas. Visi žino tuos pačius dalykus, išpažįsta tas pačias vertybes ir siekia tų pačių tikslų. Nėra atotrūkio, naujų idėjų. Vos atvykę į Holivudą net ir lakiausios vaizduotės žmonės privalo eiti per ugnį ir vandenį bei tapti belaisviais. Turintys savo viziją čia neturi jokių galimybių ir galiausiai pralaimi – dėl to esu tikras.

Vadinasi, Holivudas yra jėga, kuri performuoja? Arba sergantis kūnas, kaip pavadinote jį savo siaubo filmuose?

Norite metaforos? Mielai prašom. Tačiau statydamas filmą nemąstau abstrakčiomis sąvokomis. Įsivaizduoju scenas ir dialogus. Matau, kaip judės ir kokius drabužius vilkės aktoriai. Kalbant apie dramą, mąstau labiau praktiškai, o ne remdamasis graikų tragedija. Žinoma, Holivudą galima įsivaizduoti kaip sergantį kūną, tačiau ar tai išties atvertų akis? Holivudas neserga, daug kas jame funkcionuoja pakankamai gerai. Ir aš mielai į jį žengiu, nenoriu tik jame gyventi.

Tačiau panašu, kad Jus ir toliau domina kūno klausimas – viena iš filmo veikėjų lieka paženklinta nudegimų žymėmis.

Žmogus man yra neatsiejamas nuo kūno. Menas ir religija dažnai bando iš jo ištrūkti ir teigti, kad dvasia yra viskas. Kažkas rašė, kad žmogus yra didi siela, besinešiojanti menką kūną. Tokie žodžiai skamba iškrypėliškai. Mes esame mūsų kūnai, tokia mūsų prigimtis. Tačiau kadangi kūnas yra ir kūrybinis instrumentas, natūraliai vis grįžtu prie šios temos.

Jei menas tiria žmogaus sandarą, – o tą jis veikiausiai daro, – privalu tirti ir jo kūną. Anksčiau šį klausimą kėliau siaubo filmuose, naujausioje juostoje – pasitelkdamas aktorius. Tai akivaizdu: režisierius pirmiausia filmuoja kūnus, veidus ir balsus. Negalima ignoruoti žmogaus kūno realumo, įvairiapusiškumo ir mįslingumo, juo labiau kino režisieriui.

Jūsų filme Julianne Moore vaidina aktorę, kamuojamą nuosmukio baimės. Kodėl pasirinkote būtent ją?

Ji vaidina aktorę, kuri sulaukė sėkmės ir tapo turtinga. Tačiau ji sensta ir bijo, kad Holivudas išmes ją už borto. Tokiam vaidmeniui reikia žmogaus, kuris neleistų suabejoti, jog yra žvaigždė, žmogaus, apdovanoto charizma ir grožiu, žmogaus kaip Julianne Moore. Nedaug penkiasdešimtmečių aktorių patenka į šią kategoriją.

Moterims Holivude nelengva – laikrodis pradeda tiksėti vos sulaukus keturiasdešimties. Dėl šios priežasties jos yra apsėstos minčių apie savo kūną – šiaip ar taip, tai jų darbo priemonė – ir klausimo, ar jau atėjo metas plastinei operacijai. Savo darbą atlieka ir kokybiškos kameros bei tokie puslapiai kaip TMZ, priartinantys žvaigždžių veidus taip, kad būtų pastebimi net mažiausi jų nelygumai. Žiauru.

Teigėte, kad Jūsų filmas nėra satyra. Ar Holivudo tikrovė nebepavaldi šiam žanrui?

Manau, dar niekas nėra pastatęs tikros Holivudo satyros. Šiaip ar taip, žmonės nebežino, kas yra satyra. Jų manymu, tai yra kritika, atmiešta humoru. Tačiau tikros satyros pavyzdys būtų Johnathano Swifto esė „Kuklus pasiūlymas“, kurioje jis neturtingiems airiams siūlo numalšinti alkį valgant savo pačių atžalas. Jis detaliai aprašo kokio amžiaus vaikai yra skaniausi ir kaip juos derėtų paruošti. Swiftas buvo labai, labai piktas. Ar manote, kad šiandien gaučiau pinigų tokios idėjos filmavimui? Aš nemanau.

Pagal www.tagesanzeiger.ch parengė Lina Žukauskaitė