Kazimieras Vijūkas-Kojalavičius – vienas žymiausių Vilniaus universiteto profesorių, pamokslininkas, retorinių, proginių, biografinių veikalų autorius. Pirmasis K. Kojalavičiaus išspausdintas veikalas „Retorikos pagrindai“ (Institutionum rhetoricarum pars prima [et secunda], typis Academiae Vilnensis Societatis Jesu, 1654) yra jo retorikos paskaitos, 1641–1642 mokslo metais skaitytos Kražių jėzuitų kolegijoje ir išleistos jo mokinio Kazimiero Daumanto.

Tai nėra retorikos vadovėlis, kaip kartais sakoma, nes įtraukta ne visa retorikos mokslo problematika, bet tik tie dalykai, su kuriais oratorius praktiškai susiduria kurdamas kalbas, t. y. oratorinių kalbų komponavimo būdai. Jie aptariami pirmoje retorikos kurso dalyje. K. Kojalavičius išdėsto tokius oratorinės kalbos sudarymo būdus: panaudojant silogizmą; panaudojant entimemą (nepilnas silogizmas, susidedantis tik iš vienos prielaidos ir išvados); kartojimo arba „išdailinimo“ būdas (expolitio), kai koks nors teiginys yra plėtojamas, jį kartojant ir pateikiant vis nauju aspektu; panaudojant tezę ir hipotezę, t. y. bendrą, neapibrėžtą klausimą ir konkretų, apibrėžtą: šį būdą K. Kojalavičius laiko itin tinkamu vaizdingose ir patariamose kalbose (in genere demonstrativo et deliberativo); priešpriešinimo būdas (per contrarium); alegoriškas būdas (per allegoriam). Apibūdindamas šį būdą kaip subtilų ir išradingą (elegans et ingeniosus), K. Kojalavičius pabrėžia būtinumą išsaugoti sveiką nuovoką ir saugotis, kad alegorija netaptų neaiški ir nesuprantama (obscura). Alegorija remiasi lyginimu, tačiau lyginamieji dalykai turi būti panašūs, kad „pradėję nuo plaukiojimo, nebaigtume jojimu“ (ne cum navigando coeperimus equitando desistimus).

Antrojoje „Retorikos pagrindų“ dalyje K. Kojalavičius pateikė tuo metu populiariausių oratorinių kalbų komponavimo pavyzdžių ir išskyrė tokias jų rūšis: laidotuvių, gimtadienio, Naujųjų metų, kokių nors pareigų ar titulo suteikimo, išvykimo ar sugrįžimo, vestuvių ir kt. progomis. Aptardamas kiekvieną kalbų rūšį, autorius nurodė jų parašymo būdus ir galimybes, pateikė įvairių sentencijų, citatų, pasakojimų, tinkančių konkrečiai kalbos rūšiai ir turėjusių pagelbėti oratoriui praktiškai sukurti kalbą.

Kur kas populiaresnis nei „Retorikos pagrindai“ buvo kitas K. Kojalavičiaus veikalas, bažnytinei iškalbai skirtas „Šešiasdešimt šventosios kalbos sudarymo būdų“ (Modi LX sacrae orationis varie formandae), pirmą kartą išleistas Antverpene 1668 m., pakartotas Kelne 1676, 1679 ir 1694 m., Vilniuje 1684 m.

Šiame veikale K. Kojalavičius aptaria pamokslų sakymą nuo advento iki sekminių, medžiagą pateikdamas liturgine tvarka ir ryškindamas kiekvieno pamokslo specifiką. Autorius nagrinėja gana daug tokių pačių pamokslų komponavimo būdų, kuriuos nurodė ir kuriant pasaulietines kalbas, t. y. panaudojant alegorijas, simbolius, antitezes, silogizmus, etimologijas, palyginimus, klausimus, įvairias retorines figūras. Pateikia net ir tų pačių pavyzdžių, pvz., vardo Kazimieras anagraminį aiškinimą. Lotyniškai CASIMIRUS gali būti perskaitytas kaip SUM AC IRIS (esu vaivorykštė), CASUS MIRI (stebuklo pasireiškimas), MIRUS ISA[A]C (dieviškasis Izaokas). Kiekvienu atveju galima parašyti visiškai skirtingą, alegoriniais vaizdiniais, pavyzdžiais ir palyginimais paremtą kalbą. Anagrama buvo vienas populiariausių žanrų baroko literatūroje.

Kita vertus, K. Kojalavičius nurodo ir specifinius pamokslo sudarymo ypatumus. Juos lemia keturios Šventojo Rašto perskaitymo ir suvokimo reikšmės. Tai – tiesioginė, arba istorinė (sensus literalis sive historicus), dorovinė, arba moralinė (sensus moralis), alegorinė, arba mistinė (sensus allegoricus seu mysticus), ir anagoginė reikšmė (sensus anagogicus), kuri veda prie galutinio mūsų žemiškosios egzistencijos suvokimo (qui refertur ad finem ultimum nostrae orationis).

Aiškindamas alegorinį pamokslo sudarymo būdą, K. Kojalavičius išsako daug argumentų, panašių į pateiktus pasaulietinei iškalbai skirtame veikale „Retorikos pagrindai“: kad alegorijos, kurios paprastai remiasi palyginimu, nebūtų pernelyg painios, paviršutiniškos, drąsios. Net ir pavyzdį pateikia labai panašų: „kad pradėjęs nuo gaisro, nebaigtum laivo sudužimu“ (ne ab incendio inchoes et naufragio concludas).

Būtina pažymėti, kad tai pirmas lietuvio autoriaus homiletikos veikalas. Kitas buvo parašytas jau XIX a. pabaigoje Antano Baranausko. Nei vienas, nei kitas veikalas, deja, ligi šiol nėra sulaukęs deramo dėmesio ir įvertinimo.

Gana anksti K. Kojalavičius ėmė garsėti kaip panegirinių kūrinių autorius ir ilgainiui tapo oficialiu jėzuitų ordino panegiristu. Pirmuosius panegirinius kūrinius jis parašė 1640 m., kai jėzuitų vienuolija šventė šimtąsias savo įkūrimo metines. Jie buvo skirti žymiems jėzuitų ordino nariams, Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto steigėjams bei mecenatams: Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui (parašyta Kražių jėzuitų kolegijos vardu), Mykolui Kazimierui Pacui, Kazimierui Leonui Sapiegai, Albertui Stanislovui Radvilai ir kitiems LDK didikams bei valstybės veikėjams. Visi šie kūriniai bendru pavadinimu „Herojų panegirikos“ (Panegyrici heroum) pirmą kartą buvo išleisti Vilniuje 1668 m. Iš viso rinkinyje išspausdinta 18 panegirikų, rašytų proza su gausiais poetiniais intarpais. Šie tekstai vertingi ne tik kaip panegirikos žanro pavyzdžiai, juose pateikiama nemažai „herojų“ biografinių duomenų, taigi juos galima gretinti su biografistikos žanro kūriniais. Kartu juose formuojamos tam tikros vertybinės etinės nuostatos, pateikiamas pavyzdinis „herojaus“ paveikslas, aukštinami patriotizmo postulatai: „Herojai visuomet tiek pakelia mūsų Respublikos dvasią, kiek jos patys turi.“

1661–1668 m. K. Kojalavičius dirbo pamokslininku Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje ir amžininkų buvo vertintas kaip geriausias to meto oratorius, kuris „tarsi kūju daužė širdis ir gebėjo iš akių išspausti ašaras“.[1] Nors būta spėjimų, kad K. Kojalavičius galėjęs sakyti pamokslus ir lietuvių kalba, tačiau išliko tik šeši jo pamokslai lenkų kalba „Pamokslai apie Viešpaties kančią“ (Kazania o męce Pańskiej), išleisti jau po autoriaus mirties 1675 m. K. Kojalavičiaus pamokslai emocingi, poetiški, įtaigūs. Autorius vartoja daug retorinių figūrų, jungia aukštąjį ir žemąjį stilių, įvairius argumentacijos būdus. Pamoksluose gausu Šv. Rašto citatų, tačiau K. Kojalavičius mėgsta cituoti ir antikos autorius (ypač Seneką), taip pat Bažnyčios tėvus (šv. Tomą Akvinietį, Augustiną). Pasakyti lenkų kalba su gausiais lotyniškais intarpais K. Kojalavičiaus pamokslai atitinka svarbiausius retorikos reikalavimus: mokyti (docere), jaudinti (movere), džiuginti (delectare). Viešpaties kančios dramą autorius sieja su kiekvieno žmogaus nuopuolio ir prisikėlimo išgyvenimais, kurie moko atgailos ir nusižeminimo.

K. Kojalavičiaus oratorinis talentas ryškiai atsiskleidžia ir laidotuvių pamoksle „Dievui ištikimas kunigas“ (Kapłan Bogu wierny), pasakytame 1669 m. spalio 10 d. Vilniaus katedroje per Smolensko vyskupo, Vilniaus sufragano ir kanauninko, Hebdovo vienuolyno viršininko, 1665–1668 m. ėjusio Vilniaus vyskupo pareigas Gotardo Jono Tyzenhauzo laidotuves. Pagrindinė pamokslo tema – kunigo pašaukimo ir tarnystės Dievui samprata. K. Kojalavičius aiškina, ką reiškia būti tikru Dievo tarnu, kuo yra svarbios vyskupo pareigos. Lygindamas Smolensko vyskupą su Izraelio karaliumi Dovydu jis pabrėžia, kad tikrasis Dievo tarnas turi būti doras ir ištikimas savo tikėjime. Aiškindamas, ką reiškia būti ištikimam Dievui, prieina prie išvados, kad pirmiausia turi būti ištikimas pats sau, neveidmainiauti, kitiems rodyti deramą pavyzdį. K. Kojalavičiaus manymu, nedaug yra tikrų Viešpaties tarnų, todėl jam esą malonu kalbėti apie velionį G. J. Tyzenhauzą, tikrą kunigą, pamaldų, neveidmainį, tokį pat bažnyčioje ir už jos ribų. Čia pamokslininkas prisimena garsius G. J. Tyzenhauzo protėvius, visą šlovingą Tyzenhauzų giminę ir daro išvadą, kad velionis G. J. Tyzenhauzas deramai atstovavo savo giminei, prisidėjo prie dar didesnės jos šlovės. Pabaigoje K. Kojalavičius retoriškai kreipiasi į velionį G. J. Tyzenhauzą, prašydamas melstis už valdovus: buvusįjį – Joną Kazimierą Vazą ir dabartinį – Mykolą Kaributą Višnioveckį, už Vilniaus vyskupą ir visą vyskupiją, už jėzuitų vienuoliją, kuriai, gyvas būdamas, rodė ypatingą dėmesį. „Melskis už mus ir už mane, kuris tavo darbus apverkia“, – prašė K. Kojalavičius. Tai tipiškas baroko retorikos kūrinys, kuriame, pasitelkiant biografinius faktus, giminės genealogiją, siekiama paveikti ir sujaudinti klausytojus.

Apibendrinant galima sakyti, kad K. Kojalavičius buvo XVII a. retorikos ir teologijos mokslų novatorius, vienas ryškiausių baroko epochos pamokslininkų ir proginės literatūros kūrėjų.


Kazimieras Vijūkas-Kojalavičius (1617 m. birželio 24 d. Kaune – 1674 m. lapkričio 2 d. Polocke) buvo kilęs iš Kauno bajorų giminės. Kaip ir abu jo broliai – vyresnysis Albertas, būsimasis „Lietuvos istorijos“ autorius, ir jaunesnysis Petras – priklausė jėzuitų ordinui (Societas Jesu), dovanojo Kauno jėzuitų kolegijai namą su sklypu Rotušės aikštėje.

1634 m. K. Kojalavičius įstojo į jėzuitų ordiną. 1636–1637 m. studijavo retoriką Nesvyžiuje, 1638–1641 m. filosofiją Vilniaus universitete, o 1643–1647 m. ten pat teologiją. 1654 m., rektoriaujant broliui Albertui Kojalavičiui, Vilniaus universitete gavo teologijos daktaro laipsnį.

Baigęs filosofijos studijas, K. Kojalavičius pradėjo pedagoginę veiklą: 1641–1642 m. dėstė retoriką Kražiuose, vėliau – Plocke ir Branieve, 1649–1652 m. – filosofiją Polocke, o 1652–1655 m. – teologiją Vilniaus universitete.

Pedagoginę veiklą papildė įvairios administracinės pareigos. 1657 m., Lietuvoje tebevykstant karui su Rusija ir Švedija, Vilniui kenčiant Maskvos kariuomenės invaziją, K. Kojalavičius tapo Vilniaus universiteto vicerektoriumi, o 1659–1661 m. buvo jo rektorius. Jis daug prisidėjo prie karo metu nutrūkusios Vilniaus universiteto veiklos atkūrimo, buvo vienas iš šešių XVII a. Vilniaus universiteto rektorių lietuvių, galėjęs palaikyti lietuviškumo sklaidą šioje svarbiausioje LDK aukštojoje mokykloje [2].

1660–1672 m. K. Kojalavičius ėjo aukštesniųjų ir žemesniųjų studijų prefekto, universiteto pakanclerio, popiežiaus seminarijos vadovo pareigas.

Septynerius metus (1661–1668) jis dirbo pamokslininku Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje, kur sakė pamokslus lenkų kalba ir amžininkų buvo vertinamas kaip geriausias to meto oratorius.

1672 m. K. Kojalavičius buvo paskirtas Polocko jėzuitų kolegijos rektoriumi. Ten 1674 m. lapkričio 2 d. mirė.

[1] Polski słownik biograficzny, t. 13, Wrocław [ir kt.], 1967–1968, p. 268–269.
[2] Paulius Rabikauskas, Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, sudarė Liudas Jovaiša, Vilnius: Aidai, 2002, p. 227–229, 253–256.

Prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė
Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“