Ankstyvi rudens rytai, persmelkti tiršto rūko ir garuojančia kava, mokytojams – bene produktyviausias paros metas. Gimstant dienai kuriami planai ir vizijos, užmezgami nauji saitai. Kiekvienas rytas tarytum malda – (pa)(si)tikėjimui, galiai, žinojimui, tarsi naujas iššūkis sau pačiam. Mokytojo profesija jau pati savaime yra didžiulis iššūkis, nuolatos verčiantis judėti ir siekti. Tikiu, kad kiekvienas pedagogas niekada neturėtų pamiršti to, kokių impulsų vedinas pradėjo savo profesinį kelią, kodėl išmainė saldų miegą į ankstyvų rudenio rytų magiją.

1. Būti ne dėl savęs, bet tų, kuriems tavęs labiausiai reikia

Visos profesijos, mano galva, yra gerbtinos ir reikalingos mūsų nūdienos visuomenei. Neįdėjus kiemsargių pastangų, vieną rytą nebeatvertume laukujų durų, užstrigusių pusnyse ar pernykščiuose lapuose, kasininkei kruopščiai nesuskaičiavus mūsų pirkinių, negalėtume valdyti savo finansų, o ir apsirūpinti maistu vargu ar pavyktų. Be mokytojo darbo taip pat neišeitų apsiversti... Vis dėlto šioje vietoje pedagogo profesija iš dalies išsiskiria nuo tam tikrų pavienių profesijų. Mokytojas žingsniuoja į mokyklą ne tam, kad susirastų jaukų kampą, kur galėtų nusimesti prisikaupusius popierius ar sąsiuvinius, ne tam, kad atšiltų lauke sušalę skruostai. Mokiniams labai reikia motyvuojančio pavyzdžio, kurio pėdomis norėtųsi sekti, kurio būtų galima drąsiai klausti gyvenimiškų patarimų. Būtent todėl mokytojas ateina į mokyklą dėl tų, kuriems jo reikia labiausiai. Taip supranti, kad mokytojas – visų pirma duodanti, o tik po to  imanti profesija.

2. Atrasti ir pažinti

Dirbdamas mokykloje nuolatos judi – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Šiame darbe kartkartėmis tarsi dingsta nusistovėjimas, įsišaknijusios taisyklės ir normos. Mokiniai į klases ateina su skirtingomis emocijomis, mintimis, patirtimis. Būtų neteisinga mokytojui nuolatos arti tą pačią vagą, todėl kiekviena pamoka nepriklausomai nuo to, kiek metų kalbi mokiniams apie morfologinį žodžių nagrinėjimą ar narplioji rašinio struktūrą, tampa vis nauju atradimu. Kasdien ieškai būdų sudominti mokinius, įkvėpti juos. Pažinimo džiaugsmas gali ateiti visai nejučiomis, tačiau tam reikia susitelkti ir ieškoti. Šioje vietoje mokytojo darbas iš dalies koreliuojasi su seklių profesija, kur nuolatos ieškomi ne tik būdai, metodai, bet ir atsakymai į nuolatos kamuojančius klausimus „kodėl?“, „kaip?“, „kam?“ ir t. t.

3. Fiksuoti augimą ir tobulėjimą bei asmeninę pažangą

Dažnai girdime mokytojus, sakančius: „Mokinys mokosi sau ir dėl savęs.“ Tačiau kartais susimąstome, ar šis posakis nepakimba kažkur tarp žemės ir dangaus, ar turi pamatuojamą pagrindą? Mokytojas – žmogus, galintis stebėti ir pastebėti kiekvieno mokinio asmeninę pažangą bei tobulėjimą. Augančiai asmenybei svarbu būti pamatytai, išgirstai. Kone kiekvienas nori žinoti, ką darome gerai ir kur mums dar reikia pasistiebti. Pedagogai vieni pirmųjų susiduria su bręstančių vaikų kaita, todėl yra svarbu matyti daug daugiau, nei leidžia fiziologinės žmogaus savybės. Analizuodamas kiekvieno vaiko asmeninius pasiekimus, augimą, mokytojas tampa puikia dirva atsiskleisti iki tol tyliai vaikų viduje tūnojusiems talentams, gebėjimams, tokiu būdu kontroliuodamas nesėkmes ir blokuodamas ambicijų žlugimą, nenorą ir demotyvaciją.

4. Tapti produktyvios bendruomenės dalimi

Kartą vaikai turėjo nupiešti mokyklą, tai, kas joje dedasi ir pakomentuoti, kodėl pasirinko būtent tai. Vieno vaiko piešinyje aptikau avilį ir didžiulį bičių spiečių – nuo pačių mažiausių, iki bičių motinėlių. Penktokas analizuodamas ir pristatydamas savo piešinį klasei akcentavo, kad mokykla – tai šeima, kur kiekvienas turi savo vaidmenį ir yra už kažką atsakingas. Ši bičių metafora puikiai įprasmina tikrąją mokyklos gyvenimo schemą. Mokytojai mokykloje vaidina itin svarbų vaidmenį ne tik pamokų metu, dėstydami savo dalyką, bet ir tuo metu, kai mokiniai jau seniai ilsisi ar bendrauja su kiemo draugais.

Norint, kad mokykla būtų pastebima ir matoma kiek globalesniame kontekste, mokyklos bendruomenė turi dirbti išvien. Tokiu būdu mokytojas ne tik tampa tos pačios bendruomenės dalimi, bet ir pats prisideda prie mokyklos gerovės konstravimo. Visi žinome trijų šaunių muškietininkų istoriją, kur D‘Artanjanas, pasitelkęs į pagalbą Atą, Potą ir Aramį, kartu leidžiasi į nutrūktgalvišką nuotykį ir bendromis jėgomis pasiekia nusistatytą tikslą. Šį siužetą būtinai reikia pritaikyti ir darbui mokyklos bendruomenėje.

5. „Judinti“ švietimo sistemą ir tapti jos pokyčių dalimi

Mėgstame kaltinti visus, tik ne save. Neretai ieškome priekabių kituose, aplinkoje, bandydami numesti nuo savęs atsakomybės krislą, bet pamirštame atsigręžti ir išsiaiškinti, ar tik ne mes patys ir esame tie patys priekabiai.

Nebūtina versti kalnus ir lipti per save tam, kad darbas ir laisvalaikis taptų jaukesnis ir patrauklesnis. Vedami idėjų ir noro keisti, performuoti ar patobulinti, mokytojai „judina“ visą švietimo sistemą ir tampa neatsiejama jos pokyčių dalimi. Tik nuo mūsų pačių, mokytojų, priklauso, kokioje mokykloje rytoj mokysis mūsų vaikai, kokias knygas jie skaitys, kuo užsiims po pamokų.

Grįždamas iš darbo, mokytojas toliau tęsia savo kilnią misiją. Sąsiuvinių taisymai susipina su aktyvia namų ruoša, atsakinėjimai į tėvų laiškus puikiai dera prie kitos darbo dienos planavimo. Būti mokytoju – ne tik itin atsakinga, kruopšti pareiga, bet ir intensyvi, nepertraukiama būtis. Svarbu suprasti, kodėl ir dėl ko esame, kam atėjome ir nuo ko pradėjome. Čia minimos tik penkios priežastys būti mokytoju, tačiau kiekvienas savyje jų turime dešimtis. Ir gerai, kad turime, vadinasi esame savo vietoje – kitiems ir tik po to – sau.

Poetas, literatūros mokytojas Adomas Mickevičius, kadais kalbėdamas apie save, sakė: Visad sėdžiu vienas, pažįstamų neturiu ir nepageidauju susipažinti. Pasivaikščioti, nors ir labai mėgstu, neinu, nes trūksta laiko. Mirčiau iš nuobodulio, jeigu ne darbo griūtis ir jūsų laiškai. Vienintelis atpildas – darbas mokykloje, mokinių meilė ir darbo nauda. Linkiu, kad ir jums, mokytojai, mokykla taptų daugiau, nei vieta, į kurią privalu eiti.

Sveikinimai Mokytojų dienos proga!    

Igoris Zujevas, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas