Kun. Julius Sasnauskas OFM. Kas gimsta iš nieko

Zenekos nuotrauka

Kylant senamiesčio gatve, pro atviras bažnytėlės duris ateina liturgijos garsai. Skaitoma Evangelija, vienas iš Didžiosios savaitės pasakojimų. Skaitantysis bando imituoti paslaptį ir kilnumą. Nelabai veikia. Nesustok, įsakmiai liepia vidinis balsas. Bet nuo paties naratyvo neišsisuksi. Įsijaučiame į velykinius vaidmenis. Jų autorius žinojo, kad iki laikų pabaigos palieka mus šioje scenoje. Surištus su tuo, kuriam duota visa valdžia mūsų atminčiai. Ir užtikrinta finalinė triumfo arka.

Priešais aną šventovę, kitoje gatvės pusėje, kur susimetė nauja religinių reikmenų boutique, prieš daug metų tamsiame ir drėgname bute su šeima gyveno lenkas Kazikas, šiek tiek vyresnis mano kiemo draugas. Nelabai prisimenu jo veidą, tik išaugtą rudą paltuką ant liesų pečių. Be visų kitų kiemo nuotykių, su Kaziku ir dar vienu kaimynų paaugliu pirmąsyk gyvenime išlakėm du butelius vyno, pigaus tuometinio rašalo. Karininkų namų sodelyje, romantiškai apsnigtame mediniame paviljone. Švenčių proga, mat buvo kovo 8-oji, tarptautinė moters diena. Paviljonas seniai nunyko, kartu su karininkais ir sportininkų statulomis. Išpuoselėtais pavasario takeliais ten dabar žvaliai kursuoja ponia prezidentė bei jos svečiai. Turbūt nebėra pasaulyje ir ano rašalo, kuris tąsyk vietoj šventinės nuotaikos atnešė tik pylos ir kitų blogumų.

O kur Kazikas? Ten, kur paviljonas ir statulos? Prasigėrė, degradavo kaip ne vienas iš ano mūsų būrio? Bomžauja čia pat neatpažintas? O gal išėjo į žmones? Pro jo buvusio buto langą, dabar jau platų kaip bažnyčios, spindi dieviškoji misericordia. Gailestingumo metų dekoracijos. Juo netikėtesnė vieta, juo geriau užuominai apie mus persekiojančią mielaširdystę. Man patinka. Labiau nei maldos ir giesmės per garsiakalbius kitapus gatvės. Evangelija ištreniruoja skeptišką požiūrį į tai, kas pernelyg tikra. Noriu palyginimo.

Kodėl Prisikėlimo atgarsius reikėtų gaudyti bažnytiniuose choruose, šventumo ir teisumo imitacijose? Religijos institutas išdavė ir pasmerkė Jėzų. Ant Golgotos kalno religija nusigręžia nuo kenčiančio Dievo Tarno ir palieka jį Mozės Įstatymo prakeikimui. Tie, kurie jį mylėjo ir liko jam ištikimi, tą valanda trauksis nuo bet kokios religinės retorikos. „Moterie, štai tavo sūnus… Štai tavo motina.“ Viskas nupuolę į pačias pažemes, nuogą ir skaudžią žmogystę. To ir galėtum laukti iš Žmogaus Sūnaus misijos. Vienąsyk jis jau kritęs iš aukštybių pas mus. Po mirties žengsiantis dar žemiau, į pragarus. Ir kai evangelistai vaizduos jį prisikėlusį ir susitinkantį su savaisiais, dvelks sodais, kvapniaisiais tepalais, moterų ašaromis, kelio dulkėmis, vakariene, uždususių apaštalų prakaitu, įkapių drobulėmis, vienatve ir draugyste, baime ir džiaugsmu. Žinoma, ir meile, jos čia tiek daug, kad nejauku, o Kryžiaus kelio meditacijas šiemet rašiusi sesuo vienuolė prabils apie ištisą meilės geometriją. Drovusis Dievas Velykų istorijoje kažin kaip nesusitvardo, lyg gimnazistas kartoja Giesmių giesmės posmus, išsiduoda.

Kada tik mėgindavau pasodinti Velykas į bažnytinį suolą, jos po kurio laiko sprukdavo lauk, pasislėpdavo, nežinia pas ką svečiuodavosi ir su kuo linksmindavosi. O paskui, žiūrėk, kyšteli nosį iš už kampo, lyg šaipytųsi. Taip nutraukiau velykinius dirigavimus. Nebeerzina nė laisvamaniai zuikučiai ar margučiai. Nesakau, kad Prisikėlimo pasidarė daugiau ar kad jis dabar lengvesnis. Vienas vyskupas lygino tikėjimo žinią su gyvulio jaunikliu, kurio nenulaikysi savo rankose; jis spurda, veržiasi tolyn, ieško kito glėbio. Turbūt ir Velykų naujienai, jeigu ją išpažįsti, lemta panašiai laigyti po mūsiškį ašarų klonį. Bažnyčia, kad ir nėra jos gimtinė, jos garbei kels vėliavas ir muš būgnus, giedos ir pamokslaus. Bet lygiai taip pat turės palikti jai nežabotą laisvę ir galimybę prisirišti prie to, ką ji buvo pasirinkusi savo pirmąją dieną. Alsų, prislopintą pažemių turinį. Žmones ir jų situacijas, kur paslaptis ir kilnumas gimsta iš Dievo plano, o ne iš sakyklų.

Kristaus prisikėlimas visuomet kreips mintis į pasaulio sukūrimo misteriją, ne veltui ši sakmė iš Pradžios knygos pasigirsta Velyknakčio pamaldose. Prasidėjome iš nieko, ex nihilo, kaip sakė scholastai. Tas pats niekas glūdi Jėzaus kape, užristas religijos akmeniu. Auštanti naujosios Dievo kūrybos diena toje vietoje leis išvysti ir atpažinti naująjį Adomą, mirties ir nuodėmės nugalėtoją. O su juo – ir nesuskaitomą daugybę tuo pačiu nieku paženklintų mūsų istorijos, mūsų likimų fragmentų. Pagal apaštalą Paulių, Kristaus prisikėlimu įvykdytas perversmas bus ir toliau, Dievas toliau kryptingai rinksis, kas kvaila, silpna, kas žemos kilmės ir paniekinta, ko visai nėra. Kad apreikštų save ir nuvainikuotų akmenų raičiotojus. Kad taptų įmanoma, pasikliovus Kristumi, savo gatvėse prisišaukti ir prikelti tai, kam paskelbti išnykimo, nevertumo, nereikalingumo nuosprendžiai.

Šventų dalykų parduotuvė mano vaikystės gatvėje, įsitaisiusi ten, kur kitados gyventa Kaziko, vilkėjusio palaikį paltelį, ir bus šiemet tuo palyginimu, per kurį vėl sveikinsiu Velykas. Didžiojo nieko šventę. Kiekvienam vis kitokį, seną ar naują mums dovanotą plotelį, kuriame po nakties, po kryžiaus pasirodo bestovįs nepralenkiamas meilės geometrijos meistras.

Taip pat skaitykite:

Paskola automobiliui ar lizingas: kaip pasirinkti tinkamą finansavimą?

Etiketo žinovas A. Lydeka: kaitra kiek pakoreguoja mūsų aprangą, tačiau jos kodo – ne

Dažniausios klaidos renkantis patalynę

Saulės baterija ir elektros tinklas: kaip jie veikia kartu?

Kiemo dangų priežiūra vasarą: kaip atnaujinti paviršius?

Terasa – neatsiejama poilsio zona: kokias medžiagas naudoti?

Birželį fiksuota karščiausia diena ir naktis, Vilniuje tokios temperatūros nebuvo 250 metų

Kodėl sugedusią techniką verta patikėti profesionalams?

Vitrinoje įrėminta dieviškoji misericordia merkia savo tamsią akį pirmyn ir atgal judančiam miestui. Nei nuotraukose, nei atmintyje neišlikusiu Kaziko veidu.