Dramaturgė Natalja Vorožbit: „Šiuolaikinis teatras turėtų reaguoti į socialinę tikrovę“

Dramaturgė Natalja Vorožbit. Asmeninio archyvo nuotrauka

Praėjusią savaitę Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre lankėsi ir su visuomene susitiko šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgijos atstovė Natalja Vorožbit. Dramaturgė dalyvavo pagal jos pjesę pastatyto spektaklio „Saša, išnešk šiukšles“ (rež. Stanislavas Moisejevas) premjeroje, taip pat diskusijoje po spektaklio.

Natalja Vorožbit – viena sėkmingiausių savo kartos Ukrainos autorių. Jos kūryba pristatoma Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Jungtinės Karalystės teatrų scenose. Šiais metais už pjesę „Saša, išnešk šiukšles“ dramaturgė nominuota Rusijos nacionalinei teatro premijai „Auksinė kaukė“ (kartu su Mariumi Ivaškevičiumi, Michailu Durnenkovu ir Marija Zelinskaja).

Nataljos Vorožbit viešnagės Panevėžyje proga kalbamės su dramaturge apie šiuolaikinę dramą, politikos ir meno santykius.

Gal galėtumėte papasakoti apie pjesės „Saša, išnešk šiukšles“ inspiracijas?

Viskas prasidėjo, kai 2014-aisias vienas Škotijos teatrų užsakė man parašyti pjesę. Deja, tais pačiais metais prasidėjo karas Rytų Ukrainoje. 2012-aisiais, taigi prieš dvejus metus, mirė mano patėvis, kuris buvo Ukrainos kariuomenės pulkininkas. Visa tai ir išprovokavo parašyti šią pjesę. Daug galvojau apie patėvį, kaip jis elgtųsi, jeigu būtų gyvas. Posovietinėse šalyse niekas nesitikėjo, kad gali prasidėti karas. Karininkai mažai uždirbdavo, jų statusas visuomenėje buvo žemas, o kai prasidėjo karas, viskas staiga pasikeitė. Juos pradėjo herojizuoti, moterys pulti ant kaklo. Rašiau šią pjesę galvodama apie moterų ir vyrų santykius, karą ir savo patėvį.

Pjesėje Jūs parodote, kaip skirtingai į karą žiūri vyrai ir moterys. Kiek šioje pjesėje ir kūryboje apskritai Jums yra svarbi lyčių problematika?

Lyčių santykių tema dažna mano kūryboje. Tai, manau, aiškiai atsispindi ir pjesėje „Saša, išnešk šiukšles“. Karą moterys turi išgyventi, ištverti, išlaikyti šeimą, jos gerovę. Taip pat jos išlaiko karius, perka uniformas etc. Tuo tarpu vyrai eina ginti šalies. Tačiau lyčių problematiką aš matau kiek kitaip nei vakarietiškojo feminizmo šalininkės, nes Ukraina – matriarchato šalis. Šis matriarchatas susiklostė istoriškai, dar nuo kazokų laikų. Vyrai išeidavo kariauti, moterys likdavo namuose, gimdydavo ir augindavo vaikus, ant savo pečių laikė visą ūkį. Dabar moterys ir daugiau uždirba, ir yra aktyvesnės. Manau, Ukrainos moterys yra stiprios, bet nežino, kaip tuo naudotis. Jos dažnai engia vyrus ir, atrodo, galėtų lengvai be jų gyventi. Kaip ir pjesėje, vyras tėra reikalingas išnešti šiukšles.

Taip pat skaitykite:

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Moby sąskambiai Lietuvoje: puokštė emocijų, aktualios temos ir nostalgiška šokių aikštelė

„Eurovizijos“ nugalėtojas negalės rengti konkurso, jei dalyvauja ginkluotame konflikte

Mirusio karininko siela nori sugrįžti į šį pasaulį po šeštosios mobilizacijos. Kaip Jums kilo tokios situacijos idėja? Ar dažnai savo kūryboje maišote siurrealizmą ir socialinę tikrovę?

Aš tiesiog galvojau apie tai, kad Rusija – didelė šalis, kurios kariai išžudys mūsų šauniausius, geriausius vyrus. Žinoma, Rusija atsiųs naujų. O kas mums beliks daryti? Mirusiesiems teks prisikelti, kad galėtų ginti savo šalį. Tačiau savo kūryboje aš dažnai naudoju siurrealistinius motyvus. Pavyzdžiui, pjesėse „Demonai“, „Klėtis“ taip pat pasirodo mirusieji, „Galkoje Motalkoje“ personažai patenka į transinę būseną – iš tikrųjų kiekvienoje mano pjesėje atsiranda kažkas siurrealistiško. Darau tai ne specialiai, tikriausiai tai susiję su mano tikrovės samprata, su tuo, kad aš abejoju pačia realybe, jos vientisumu, „realistiškumu“. Tačiau nenoriu, kad tai taptų štampu, dėl to dabar rašau pjesę, kurioje nebus jokių dvasių ar kitokių „siurrealistiškumų“.

Jūs esate priskiriama vadinamajai naujajai dramai. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie šią šiuolaikinės dramaturgijos kryptį?

Dešimt metų gyvenau Maskvoje (iki 2004-ųjų), tuo metu kaip kokios gėlės pradėjo „skleistis“ talentingi dramaturgai, priskirtini naujosios dramos krypčiai, – Michailas Durnenkovas, Ivanas Vyrypajevas, Vasilijus Sigarevas ir kt. Visa tai sutapo su „Teatr.doc“ įkūrimu, Maskvos dramaturgijos ir režisūros centro veikla. Tai buvo dvi pagrindinės scenos, kuriose ir buvo kuriama ši dramaturgija. Naujoji drama kalba apie dabartį, apie šiuolaikinį pasaulį, apie autoriaus išgyvenimus, jo gyvenamąją terpę. Dažniausiai pasirenkama paprasta, tikra, „gyvenimiška“ istorija ir jos pagrindu kuriama pjesė arba dirbama su interviu, dokumentinio teatro priemonėmis. Kai „Oranžinės revoliucijos“ metu grįžau į Ukrainą, Kijeve nieko panašaus nevyko, dėl to su keletu draugų pradėjome organizuoti šiuolaikinės dramos festivalį „Aktualių pjesių savaitė“.

Kaip manote, kodėl menininkams svarbu kalbėti apie socialinę tikrovę?

Manau, būtų keista, jeigu menininkai nesirūpintų socialine tikrove. Aš visų pirma esu pilietė, kiekvienas žmogus turi prisiimti tam tikrą atsakomybę. Ir nors negaliu tiesiogiai padėti karo pabėgėliams, tačiau galiu parašyti pjesę apie jų išgyvenimus, problemas.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado teatras?

Labai vėlai, tik būdama devyniolikos metų, aš pirmą kartą patekau į teatro studiją. Iki tol teatre buvau lankiusis tik kokius du kartus. Pradėjau skaityti pjeses, smulkiais žingsniais įėjau į teatrą. Iš pradžių maniau, kad tai laikinas dalykas, tačiau teatras tapo mano pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu.

Kaip galėtumėte apibūdinti šiuolaikinį Ukrainos teatrą? Kokius procesus, tendencijas pastebite?

Šiuolaikinis Ukrainos teatras – tai teatras, kuris išeina už teatro ribų ir taip po trupučiuką užvaldo aplinką. Man asmeniškai yra įdomus „Laukinis teatras“ – tai eksperimentinis , provokatyvus, aktualus teatras. Deja, trupė neturi pastovių patalpų.

Jūs esate viena iš „Persikėlėlių teatro“ Kijeve įkūrėjų. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie šį teatrą?

Prieš pusantrų metų nuvažiavome į Slovjansko miestą, kuris buvo neseniai išvaduotas. Miestas buvo labai subombarduotas. Važiavome turėdami tikslą padėti atstatyti mokyklą. Tačiau po to išvažiuoti buvo vis sunkiau, nusprendėme pastatyti dokumentinį spektaklį su vaikais. Keturis mėnesius nuolatos važinėjome į Slovjanską ir pastatėme spektaklį, kuriame trylika paauglių pasakojo apie savo asmenines patirtis. Manau, pavyko visai neblogas spektaklis, gastroliavome su juo. Tai buvo pirmasis „Persikėlėlių teatro“  spektaklis. Supratome, kad dirbame teisinga kryptimi, nes tai buvo svarbu ne tik tiems, kurie vaidina, bet ir tiems, kurie žiūri.

Tada pradėjome dirbti su suaugusiaisiais, pabėgėliais iš Donbaso. Tokiu būdu sukūrėme erdvę, kurioje pabėgėliai galėjo tarpusavyje bendrauti. Iš pradžių dirbome su dokumentiniu teatru, unikaliomis patirtimis, istorijomis, dabar pradėjome statyti ir šiuolaikinių Ukrainos dramaturgų darbus. Teatro administratorius, direktorius – taip pat pabėgėliai.  Šiuo metu turime planų „Persikėlėlių teatro“ pagrindu įkurti dramos institutą, kuriame dėmesys būtų skiriamas įvairioms šiuolaikinės dramaturgijos kryptims.

Kaip manote, kokio aktoriaus reikia šiuolaikiniam teatrui?

Pusantrų metų dirbau ne su aktoriais, po to tikrai labai sunku grįžti ir dirbti su aktoriais. Aktoriai vaidina, jie nėra tokie organiški, dokumentiniame teatre su aktoriais neįmanoma dirbti. Manau, kad profesionalaus teatro aktoriai turėtų dirbti su dokumentais, imti interviu, bendrauti su įvykių liudininkais. Pavyzdžiui, „Teatr.doc“ pradžioje siuntėme aktorius į gatves su mikrofonais, diktofonais, liepėme jiems stebėti žmones, tirti aplinką, įrašinėti. Dabar visi šie aktoriai yra žvaigždės, jie tapo daug organiškesni, surado kitokį personažo kūrimo pagrindą.

Kaip vertinate tradicinį teatrą?

Tegul jis būna, gyvena, tačiau man jis yra visiškai neįdomus. Man daug įdomesnis gyvas, aktualus teatras. Šiuolaikinis teatras turėtų reaguoti į socialinę tikrovę.

Kaip prasideda Jūsų kūrybinis procesas?

Pirmiausia atsikratau visų aplinkinių, kokias tris dienas nerimstu, užsiimu visokiais niekais. Galiausiai paskutinę dieną, kai reikia atiduoti tekstą, o jo nėra – tada pradedu dirbti.

Rašydama pjesę, kaip kad „Saša, išnešk šiukšles“, naudojuosi savo atsiminimais, asmenine patirtimi. Kartais dirbu su interviu, pavyzdžiui, „Maidano dienoraščių“ atveju. 30 žmonių rinko interviu, tada man susiuntė visą medžiagą, turėjau apie 100 val. trukmės įrašų. Juos reikėjo sutraukti ir padaryti pusantros valandos spektaklį. Tai buvo kažkas siaubingo ir dėl to, kai kas nors sako, kad dokumentinėje pjesėje nėra dramaturgijos – tikrai galiu padaryti ką nors blogo tam žmogui.

Su kokiais projektais dirbate šiuo metu?

Šiuo metu daug dirbu su „Persikėlėlių teatro“ projektais. Jau kitą savaitę važiuosiu į fronto liniją, kur  kartu su vietiniais paaugliais ir kariškiais statysime dokumentinį spektaklį.