Knyga lietuviszka – „šventosios kontrabandos“ keliai ir klystkeliai

Gediminas Kulikauskas, „Lietuvio kodas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m.

Gediminas Kulikauskas – gerai žinomas istorikas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ ir „Respublika prieš Maskvą“) autorius, dirbantis Lietuvos muitinėje. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija, nuolat publikuoja straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“.

Naujausias jo darbas – „Lietuvio kodas“, knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Čia, naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir… degtinė ar emigracija. Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ar amatus, kas (ir kada) valgyta, o kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo.

Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, senųjų lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip; kita – daugelį mūsų protėvių pažiūrų, bruožų nesunkiai atpažintume ir šių dienų tautiečių gyvenime. Veidrodis negailestingas, bet tikras.

Dalinamės ištrauka iš knygos.

Knyga lietuviszka („šventosios kontrabandos“ keliai ir klystkeliai)

„Valdžia jau seniai matė, kad nieko nepadarysianti… raitės visaip kaip, bet, nematydama kitos išeigos, sutiko… duoti spaudą“, – 1904 m. gegužę džiaugtasi Lietuvoje. Šitaip baigėsi mūsų prosenelių kova su carine Rusija dėl teisės skaityti ir rašyti lietuviškai. Baigėsi ir 40 metų trukusi knygnešystė, pavadinta „šventąja kontrabanda“ – galbūt vienintelė tokia pasaulyje. Tačiau kiek idealizuotame knygnešyje, kuriam irgi reikėjo valgyti (mėgo sūresnę silkę) ir gerti (labai saldžią arbatą), buvo žemiško kontrabandininko?..

Vieno šv. kontrabandos eilinio istorija

Gyveno Eržvilko apylinkėse toks valstietis – Jonas Švedas, 1858-ųjų gimimo. Žmogus būtų kaip žmogus, bet… kaip kraipydami galvas šnibždėjosi aplinkiniai, „…užsiima knygų skaitymu, kai tik pamato naują knygą, stengiasi būtinai ją perskaityti, nors būtų rusiškai, lietuviškai ar vokiškai parašyta“.

Žodžiu, didelis buvo keistuolis! Pradėjęs nuo skaitymo, žmogus netrukus įklimpo dar giliau – 1884 m. vasario mėn. 23 d. caro uriadnikas (t. y. policijos puskarininkis) jo bute rado draudžiamų lietuviškų knygų. O gegužės 13 d. žandarai Raseiniuose iš jo atėmė dar tris lietuviškas knygas. Rusų sekliams paaiškėjo, kad „…Švedas ne tik verčiasi knygų bei kitų prekių gabenimu iš Prūsijos ir jų pardavimu, bet pats renka žinias straipsniams“.

Švedui teko nelaimė gyventi lietuviškos spaudos draudimo laikais. Kai vos už kitokios formos spausdintą raidę žmogus galėjo sulaukti rusų pasieniečio kulkos. Nuo jos, beje, Švedas ir krito – 1895 m. birželio m. knygnešys rastas nušautas lauke tarp Vadžgirio ir Lapgirių dvarų. Šalia gulėjo knygų ryšulys ir revolveris. Neaišku, kas tai padarė, būta kalbų apie caro žandarus, nelaimingą atsitikimą. Bet kokiu atveju buvo knygnešys – ir nebėra. J. Švedą palaidojo Vadžgirio kapinėse.

Būtent tokie žmonės – smalsūs, vikrūs ir užsispyrę – buvo bundančios Lietuvos „žemės druska“. Juos dažnai (ir nuobodžiai) idealizuoja, pamiršdami, kad realaus gyvenimo spalvos, tegul ir su pilkumos priemaišom, sodrumu visad pranoks išgalvotus paveikslus.

Tad norintieji įdėmiau pasižvalgyti po „šv. kontrabandos“ laikus neturėtų tikėtis, kad suras vien idėjiniam darbui atsidavusius didvyrius. Istorija – iš tų dalykų, kuriuos mėgstama supaprastinti. Datos suapvalinamos (kad būtų lengviau įsiminti), pralaimėjimai sumenkinami (kad anūkai nesigraužtų), pergalės išpučiamos (kad vaikai turėtų kuo didžiuotis). O žmonės virsta didvyriais (kad būtų į ką lygiuotis).

Ne visai teisėtas draudimas

Dar knygnešys Petras Ruseckas pastebėjo, kad „1864 m. spauda nebuvo visiškai uždrausta, kaip tai paprastai manoma…“ Ir ne tik – pasirodo, lietuviškos spaudos draudimas net pagal pačios Rusijos imperijos įstatymus taip ir nebuvo iki galo įteisintas. Nors pats caras Aleksandras II lyg ir uždraudė lietuvišką spaudą net dviem įsakais (1866 ir 1880 m.). Bet toks tai buvo ir draudimas – viso labo tenurodė vietoj lotyniško naudoti rusišką raidyną. O kadangi savo įsakų taip ir nepaskelbė įstatymų rinkiniuose, tai formaliai jie neturėjo ir įstatymo galios.

Todėl teismuose rusams teko norom nenorom remtis ne caro potvarkiais, bet 1865 m. rugsėjį išleistu Rusijos vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo įsaku. O jis savo ruožtu rėmėsi dar kitu – tų pat 1865 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano slaptu (!) aplinkraščiu. Va šis tiesiogiai ir draudė spausdinti, įvežti ir platinti leidinius lietuvišku raidynu. Bet… Pasirodo, net ir K. Kaufmanas savo draudimą motyvavo pirmtako, garsiojo „koriko“ Michailo Muravjovo 1864 m. nurodymu. Šis draudikų eilėje lyg ir buvo pirmasis. Bet šiaip jau irgi ne tiek uždraudė lietuviškus leidinius, kiek leido juos spausdinti tik perrašius rusiška kirilica.

Čia ir slypėjo draudimų teisėtumo pamato silpnybė: visą šių įsakų grandinę rusų generalgubernatoriai nunėrė naudodamiesi Lietuvoje dėl 1863-iųjų sukilimo paskelbta karine padėtimi, leidusia suvaržymus visuomenei. Bet 1871 m. karo padėtis buvo atšaukta, tad kartu automatiškai nustojo galioti ir visi suvaržymai, apie kuriuos rusų pareigūnai „pamiršo“…

Lemiamos vinys į draudimo karstą

Lietuviai neiškart užčiuopė šį teisinį rusų valdžios „Achilo kulną“. Pirmasis tai padarė jaunas inžinierius Antanas Macijauskas. Nepaisydamas lotyniškų rašmenų persekiojimo, jis 1900 m. Sankt Peterburge 2 tūkst. egz. tiražu išleido „Žemlapį lietuviškai latviško krašto“. Nors vietovardžiai žemėlapyje buvo surašyti lietuviškai, rusai susigriebė tik po 8 mėnesių, kai beveik pusė – 815 leidinio vienetų – jau buvo parduota…

Carinės vyriausiosios spaudos reikalų valdybos nurodymu Macijausko butą Sankt Peterburge užgriuvo žandarai ir konfiskavo likusį žemėlapio tiražą.

Bet inžinierius, tarytum to telaukęs, tučtuojau padavė į teismą minėtą valdybą ir jos viršininką kunigaikštį Nikolajų Šachovskojų. Lyg niekur nieko reikalaudamas atlyginti žalą, nes „…niekad nėra buvę įstatymo, draudžiančio spausdinti lietuviškas knygas lotyniškai lietuviškomis raidėmis…“

Byla netruko pasiekti aukščiausią Rusijos teisminę instituciją – Senatą, kur sukėlė tikrą sumaištį. Caro teisininkai ūmiai susivokė, kad slapti aplinkraščiai ir asmeninė niekur neskelbta valdovo nuomonė negali tapti teisiniu pagrindu konfiskavimui.

O apstulbęs kunigaikštis N. Šachovskojus jau 1902 m. sužinojo tapęs atpirkimo ožiu: iš jo lietuviui priteisė sumokėti 1200 rublių! Žinoma, byla tuo nesibaigė – tęsėsi iki pat 1904-ųjų, bet N. Šachovskojus teišlošė tiek, kad Macijauskui turėjo atlyginti perpus mažesnę – 600 rublių sumą. Svarbiau buvo, aišku, ne rubliai, o tai, kad byla išmušė spaudos draudimo pagrindą rusų valdininkams iš po kojų.

Baigė nelaimėlis kunigaikštis, beje, visai blogai. Po poros metų, vieną 1906-ųjų rugpjūčio dieną, įsigudrino užsukti pas premjerą Piotrą Stolypiną tuo metu, kai šio viloje sprogo anarchistų padėta bomba…

A. Macijausko byla nebuvo vienintelė. Tuo pat metu, 1900 m., į analogišką situaciją (sąmoningai) pateko ir jaunas lietuvių rašytojas Povilas Višinskis. Caro žandarai konfiskavo jo režisuoto spektaklio „Amerika pirtyje“ plakatus, spausdintus lietuvišku raidynu. Kaip rašo P. Ruseckas, „…Višinskiui to ir tereikėjo: jis ėmė po įvairius teismus bylinėtis su valdžia, vis įrodinėdamas, kad nėra įstatymo, kuris draustų lietuvių spaudą“. 1903 m. byla pasiekė tą patį Senatą, kurio sprendimai turėjo ir įstatymų aiškinamąją galią.

Senatui, matyt, jau tapo aišku, kad tokios bylos nesibaigs: tad Višinskis procesą laimėjo. O Senato sprendimas – kad lietuvių spauda teisiškai niekad nebuvo uždrausta, tad galima naudoti – buvo paskelbtas 1904 m. gegužės 7-ąją, kuri nuo tol tapo spaudos atgavimo diena.

Bausmės knygnešiams

Lietuviškos spaudos draudimo teisėtumas pačių rusų teismams atrodė kiek abejotinas, tad šie nepersistengdavo su bausmių griežtumu. Negalutiniais duomenimis, per spaudos draudimo metus caro pareigūnams įkliuvo 2845 žmonės. Iš jų tik apie 1500 buvo knygnešiai (likusius nubaudė tiesiog už draudžiamų knygų laikymą). Apskaičiuota, kad iš sulaikytų knygnešių tik 27 proc. buvo knygas per sieną gabenę nešikai. Patys knygnešiai irgi sudarė ne ką didesnę sulaikytųjų grupę – 28 proc. Daugiausia – 45 proc. nukentėjo tiesiog lietuviškos spaudos naudotojų, laikytojų.

Dažniausiai sučiuptiesiems buvo skiriama bauda ar „parų atsėdėjimas“ areštinėse. Šitaip nukentėjo 866 knygnešiai. Kone kas trečią sulaikytąjį išteisindavo – taip apsiginti sugebėjo net 478 „šv. kontrabandininkai“, o dar 78 buvo amnestuoti. Į Sibirą ir kitas Rusijos gubernijas ištremtas 141 knygnešys.

Bet nereiktų manyti, kad „spaudos šmuglerių“ gyvenimas buvo rožėmis klotas. Oficialios bausmės dažnai tebuvo ledkalnio viršūnė, mažai teturinti bendro su rūsčia vietos realybe.