Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Nepriklausomybės atminimo simboliai Pasvalio krašte

Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimas Pasvalio centre 1930 m. Už tribūnos matosi kryžiaus fragmentas. Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus rinkinių

Vieną 1960 metų dieną keletas žmonių Pumpėnuose sekė neįprastą dramą. Dvi sesutės grindiniu tempė sunkų metalinį kryžių, ką tik brutaliai nulaužtą ir numestą miestelio aikštėje, kur niekam neužkliuvo daugiau kaip tris dešimtmečius. Vargais negalais kryžius pasiekė varpinę, mergaitės jį paslėpė už senų klausyklų, kad niekas nematytų. Žmonės kryžių užmiršo, liko tik prisiminimai, galbūt keletas nuotraukų… Toks likimas buvo įprastas nepriklausomybės atminimo ženklams nuo tada, kai Lietuvoje įsitvirtino sovietinė okupacija. Vieni griuvo anksčiau, kiti išsilaikė ilgiau, treti per stebuklą išliko ar buvo atstatyti po daugelio metų. Pasvalio krašte, kaip ir visoje šalyje, paminklai Lietuvai ir jos laisvei dygo jubiliejiniais 1928 ir 1938 metais, taip pat kitomis progomis. Minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, pakeliaukime po savo kraštą dar neišmėgintu maršrutu.

Pirmoji didelė proga – nepriklausomybės 10-metis

Praėjo pusė amžiaus, ir 2015 metais Pumpėnų bažnyčios varpinė išdavė paslaptį. Tiksliau, tai padarė viena iš anuomet kryžių gelbėjusių mergaičių. Jau garbaus amžiaus Bronė Čekanauskienė neįtikėtinai ilgai tylėjo apie savo žygdarbį. Sujaudinti pumpėniečiai nusprendė atstatyti pavasarininkų kryžių miestelio aikštėje lygiai po 90 metų nuo jo iškilimo 1928-aisiais. Atsirado senolių, dar atsimenančių valstybinių švenčių minėjimus prie išpuošto kryžiaus, kažkur greta stovėjusį medinį „Vilniaus bokštą“ – Gedimino pilies bokšto formos tribūną. Likimo ironija: kryžių nuvertęs traktorininkas vėliau užsimušė su ta pačia transporto priemone.   

Grįžkime dešimtmečiu anksčiau ir paieškokime pirmųjų nepriklausomybės simbolių. Senoje Jasėnų sodyboje Velžių kaime žaliuoja su Lietuva vienmetis ąžuolas. 1918 m. jį pasodino šeimininkas Jonas Jasėnas. Šviesi giminė Lietuvai išaugino ne vieną asmenybę. Sovietmečiu kažkas iš viršininkų užsigeidė iš ąžuolo pasigaminti parketą, bet vaikai pasipriešino. Medis sulaukė tautos laisvės, tapo jos išdidumo simboliu. Anuomet buvo įprasta paminklus, ypač kryžius, statyti visuomeninių organizacijų jėgomis ar pavienių fundatorių, jaunimo grupių iniciatyva. Daug nuveikė Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“ ir jos skyriai visoje šalyje. Talkonių kaimo pakraštyje, prie „Via Baltica“ magistralės, daugelio nepastebėtas stovi bene seniausias kryžius Lietuvai. Nulietas iš metalo ir įtvirtintas granito postamente, kuriame vos įskaitomas pusiau tarmiškas įrašas „Ant atminties Lietuvos susitvėrimo. Pondacijas Talkoniu kaimo jaunima 1919 m.“. Kokie susipratę ir vilties kupini buvo talkoniečiai tuo sudėtingu metu, kai dar nebuvo aišku, ar Lietuva apskritai išliks kaip valstybė! Nedidelis kryžius su neaiškiu užrašu nekrito į akis, todėl galėjo išlikti nesunaikintas. Panašiai pasisekė kitam Jurgėnų kaimo laukų kryžiui. Masyvus granito paminklas iškilo 1928 m. ir puošė sodžių. Ilgainiui žodžiai akmenyje tapo plika akimi nematomi ir tik kruopščiai vedžiojant raides išryškėja okupantams „ligą įvaryti“ galėjusi dedikacija „Jurgėniečiai dešimties metų nepriklausomai tėvynei, 1928.Vykstant melioracijos vajui kaimas pasitraukė toliau, kryžiui sekti iš paskos buvo per sunku, tad jis pasiliko vienišas, toli nuo sodybų.

Žiūrėdami senas Pasvalio nuotraukas turgaus aikštės centre, ties dabartinės klebonijos pastatu, regime medžiais apsodintą nedidelį skverą. Iš jo aikštėn žvelgia pagrindinis miesto paminklas – kryžius nepriklausomybei. Masyvus, metalinis, ant aukšto postamento. 1928 m. vasarą jį pastatė pavasarininkai. Ateinančius keliolika metų žmonės čia rinkosi per valstybines šventes, nukeldavo kepurę eidami bažnyčion ar turgaus dieną. Panašu, kad netrukus po pastatymo kryžius šiek tiek „pasisuko“ prieš laikrodžio rodyklę, tai akivaizdu iš nuotraukų (neaišku, kodėl taip padaryta). Turgaus aikštė pakeitė savo veidą: griuvo seni mediniai pastatai, iškilo nauji mūriniai, sutvarkytas skveras. Šis buvo aptvertas metaline tvora, prie kurios kabojo valsčiaus valdybos įspėjimas apie draudimą rišti gyvulius atvykus į miestą, ypač turgadieniais. Kažkuriuo metu prie skvero atsirado medinis kioskas, gerokai sudarkęs aikštės vaizdą. 1930-aisiais prie kryžiaus miestiečiai pasitiko Vytauto Didžiojo paveikslą. Iš medinės, ąžuolo vainiku papuoštos tribūnos aidėjo patriotinės kalbos. Niekas tada negalvojo, kad vos po dešimties metų šioje vietoje regės jau visai kitus stabus ir girdės kitas kalbas. Įamžintos akimirkos, kai nenutrūkstanti miestiečių kolona žygiuoja pro skverą ir kryžių, o ją pasitinka Lenino, Stalino portretais bei raudonomis vėliavomis „apsiginklavęs“ būrelis žmonių. Daugelis į šį spektaklį atėjo ne savo noru. Tai buvo esminis skirtumas nuo 1930-ųjų. Netrukus po karo „išvaduotojai“ nugriovė nepriklausomybės kryžių ir pertvarkė aikštę, sunaikindami svarbiausią, bet ne vienintelį laisvės atminimo ženklą Pasvalyje.

1928 m. Joniškėlyje pastatytas paminklas nepriklausomybei buvo kaip garbės lenta. Ant jo iškalti vietinių savanorių vardai. Lėšas paminklui suaukojo visuomenė. Išliko su tuo susijęs nemalonus epizodas. Savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus Petro Karaliūno tėvas nesutiko paaukoti 500 litų sakęs, kad jo auka Lietuvai buvo du žuvę sūnūs. Viršaitis, matyt, įsižeidė, tad P. Karaliūno pavardei lentoje vietos neatsirado. Joniškėlio paminklas neišliko, nėra duomenų, kaip jis atrodė ir kada buvo nugriautas.

Migonių kaime prie senojo kelio Pasvalys–Joniškėlis stovi paprastas medinis kryžius. Ant jo prikalta metalinė plokštelė su užrašu „Dievui ir Tėvynei. Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų (1918–1928) sukaktuvėms paminėti pastatė L.K.J.S. „Pavasaris“ Migonių kuopa.Kryžius, atstatytas greičiausiai per Atgimimą, pastaraisiais metais ne kartą keitė spalvą, buvo sutvirtintas, pasiryžęs dar ilgai stovėti. Viena autentiška detalė vis dėlto išliko ir buvo restauruota – tai minėtoji plokštelė su užrašu. Labai panašų paminklą pravažiuojame Grūžių kryptimi artėdami Medinių kaimo link. Pavasarininkai 1928 m. čia pastatė koplytstulpį su Marijos skulptūrėle, o skardinėje plokštelėje įrėžė žodžius „Laimink, Viešpatie, laisvus Lietuvos laukus! 19 15/V 28 m. L.K.J.S. „Pavasaris“ Medinių kuopa.Yra pagrindo manyti, kad šiame kūrinyje autentiška ne tik plokštelė, bet ir koplytstulpio stiebas. Paminklo atnaujinimu 2007 m. pasirūpino iš Medinių kaimo kilęs Panevėžio aeroklubo vadovas Bronius Zaronskis. Koplytėlę pagamino tautodailininkas Stasys Motiejūnas. 

Pušaloto paminklą atidengė prezidentas

1919 m. pavasarį mūšyje su bolševikais ties Bernatonių kaimu žuvo Joniškėlio partizanų bataliono kariai Juozas Zakarevičius ir Juozas Gasiūnas. Dar du – Kazį Skverecką ir Kazį Šidagį – priešai paėmė į nelaisvę ir viešai sušaudė Panevėžyje, dabartinėje Laisvės aikštėje. Nukautųjų kūnai surasti ir į Pušalotą pargabenti tik po kelių mėnesių. Pakeliui kaimuose juos sutiko su vartais, mergaitės barstė gėles. Netoli Pušaloto prie karstų žmonės giedojo visą naktį, o rytą miestelyje juos pasitiko procesija su orkestru, lydėjo apylinkių kunigai, Joniškėlio bataliono karininkai. Keturi didvyriai iškilmingai palaidoti vienoje duobėje šventoriuje ir pagerbti šūvių salvėmis. Taip apie skaudžius įvykius pasakoja amžininkai. Beje, po pusmečio, 1920 m. pradžioje, šalia atgulė savanoris Povilas Baranauskas, kritęs fronte prie Dauguvos, o 1935 m. greta palaidotas kunigas savanoris Jonas Jaskevičius.

Praėjus keleriems metams Pušaloto šaulių būriui gimė idėja gražiai įamžinti kritusių kovos draugų atminimą. Pradėtos organizuoti paminklo statymo šventės, per kurias tikėtasi surinkti lėšų. 1925 m. buvęs šaulių kuopos vienas lyderių B. Trumpauskas atsiuntė telegramą su emocingu sveikinimu šventės dalyviams: „Mylimi draugai! […] Tėvynė mini Pušaloto partizanus ir vardus jų įrašys į istorijos lapus. […] Žuvusių draugų kaulams ramybė gimtinės smėlio kalnely ir amžinoji atmintis kentėtojų sieloms. Paminklas šimtmečiais liudys apie žuvusių žygdarbius, primindamas Teisingo Tvėrėjo kerštą grobuonims. Valio partizanų atvaduota laisva nepriklausoma tėvynė LIETUVA! Valio Pušaloto partizanų kuopa!“ Po tam tikro atokvėpio 1926 m. liepos 12 d. pagaliau buvo sudarytas komitetas aukoms rinkti ir paminklo statymo darbais rūpintis. Reikalingos lėšos suplaukė iš buvusių karių, pavasarininkų. 1928 m. pradžioje paminklas jau buvo baigtas. Šventadieniais ir kitomis progomis prie jo budėjo šaulių garbės sargyba. Birželio 10–11 dienomis Panevėžio apskrityje lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Antrąją vizito dieną jis užsuko į Pušalotą, kur dalyvavo paminklo pašventinimo iškilmėse.  

Architektas Vladas Švipas suprojektavo unikalų laiptuotą piramidę vaizduojantį paminklą. Trikampėje sienelėje žalvario raidėmis sudėliojo žodžius „Garbingai žuvę dėl Lietuvos laisvės“. Viršuje įkomponavo Vyčio kryžių, o kitoje sienelės pusėje – Gedimino stulpus bei karinę simboliką. Paminklas buvo aptvertas betono tvorele, kurioje įrengti varteliai. Greta penkiuose antkapiuose iškaltos žuvusiųjų pavardės (neišliko). Šio paminklo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m. V. Švipas kilęs iš Palėvenių kaimo Pušaloto valsčiuje. Dailės pagrindus įgijo Panevėžyje pas žymųjį skulptorių Juozą Zikarą. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje (1920–1921 m.) išvyko į Vokietiją, kur toliau studijavo savo amatą. Grįžęs į tėvynę darbavosi Žemės ūkio rūmuose. Projektavo gyvenamuosius namus, periodinėje spaudoje populiarino konstruktyvizmo principus. Po 1941-ųjų birželio sukilimo dirbo laikinojoje Vyriausybėje komunalinio ūkio viceministru. Baigiantis karui pasitraukė iš Lietuvos ir 1949 m. atsidūrė Niujorke. Čia gyveno iki mirties 1965 m.

Pušaloto savanorių paminklas pergyveno sovietmečio naikinimų bangą. Buvo apdaužytos raidės, nuplėšti valstybiniai simboliai. V. Švipo sūnėnas Alfonsas prisimena, kaip miestelyje buvo griaunami religiniai paminklai. Niekas nenorėjęs to daryti savo rankomis. Galop valdžia įkalbėjusi, o gal privertusi vieną traktorininką. Bet ir šį reikėję ilgokai drąsinti degtine. Tiesa ar ne, bet žmonės pasakoja, kad juodą darbą atlikęs traktorininkas netrukus žuvo. Po to niekas nebedrįso lįsti į šventorių, kur stovėjęs savanorių paminklas buvo ir jų kapas. Galbūt šios aplinkybės išgelbėjo. Be to, visai šalia buvo palaidoti tarybiniai kariai. Paminklas jiems nukreipė dėmesį nuo santvarkai netikusių tikrųjų didvyrių. 

Ambicijos, principai ir pagarba Saločiuose

Saločių miestelio projektas pralenkė visus nepriklausomybės dešimtmečio užmojus Pasvalio krašte. Centrinėje aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas, kurio viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu. Kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. 1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas, todėl vietos žmonės paminklą siejo būtent su šia pergale. Dar 1921 m. Suvalkijoje atsirado užmojis rinkti aukas. Bet obelisko statybą lydėjo nesusipratimai. Labai simbolinę dieną – 1928 m. vasario 16-ąją – susirinko organizacinis komitetas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo silpnoji šio projekto grandis. Komitetą sudarė Saločių valsčiaus, šaulių ir katalikiškų draugijų atstovai. Buvo sutarta dėl bendros paminklo koncepcijos. Tačiau rudenį vos per mėnesį „išdygęs“ obeliskas sukėlė tikinčiųjų, pirmiausia dvasininkų, pasipiktinimą. Jame nebuvo projekte numatyto simbolio – katalikiško kryžiaus… Vietoj jo puikavosi žemės rutulys, kurį oponentai tiesiai šviesiai vadino obuoliu, neturinčiu nieko bendra su pagarba žuvusiesiems. Organizacinis komitetas suskilo. Blogiausia, kad skandalas prasprūdo į spaudos puslapius. „Panevėžio balse“ Saločių kunigai Aleksandras Štombergas ir Romualdas Blažys parašė viešą protestą prieš valsčiaus pareigūnų savivalę ir pridūrė, kad katalikiškoji visuomenės dalis (įskaitant pavasarininkus, ūkininkus) nerems paminklo aukomis, nedalyvaus atidarymo šventėje: „Patriotai žuvusius už laisvę tinkamai pagerbti tegali tokiu paminklu, kuriame turėtų prideramos vietos kryžius, o ne obuoliai ar kas panašaus, protestuoja prieš tokį katalikų įžeidimą, primestinai pastatant tokį paminklą.“ Gedimino stulpai ir Vyties kryžius netenkino, radikaliausi salotiečiai apdovanojo obeliską tokiais epitetais kaip „nešvęstas bulvonas“ ar „nudegusios trobos kaminas“. Atsakydami statytojai „Lietuvos žiniose“ apkaltino dvasininkus per pamokslą agituojant žmones nusigręžti nuo paminklo, paniekinant aukų už laisvę atminimą: „Vyriausybė ir tauta turėtų griežtai į tai reaguoti, nes kunigas savo šmeižtu giliai įžeidė [gyventojus]. Mūsų tautiniai jausmai reikalauja, kad kun. Blažio purvais apterštas Saločiuose Nepriklausomybės paminklas būtų nuvalytas ir mes to laukiame.“ Iki tol nepastebėję Saločių, laikraščiai dabar mėgavosi įvykiais pasienio miestelyje. 

Paminklas Saločiuose žuvusiesiems kovose už Lietuvos laisvę. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Paminklo atidengimo iškilmės įvyko 1928 m. spalio 21 d. Dalyvavo Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, Biržų komendantas generolas Pranas Tamašauskas, policijos atstovai. Padėjo septynis vainikus. Tiesa, valstybės prezidentas neatvyko, nors organizatoriai žadėjo, tikėdamiesi pritraukti kuo daugiau auditorijos. Tų metų vasarą Antanas Smetona jau dukart lankėsi Pasvalio krašte. Saločių kunigų vedama paminklo priešininkų stovykla iškilmes boikotavo, todėl neaišku, ar obeliskas apskritai buvo pašventintas. Nepaisant visko, renginys, atrodo, pavyko. Tuo patenkintas komitetas nepraleido progos įgelti opozicijai „Tautos kelio“ pirmajame puslapyje. Ir sugėdinti: „Nuostabu tik, kad iš tos pačios bažnyčios, kurioj draudžiamu metu buvo slepiamos lietuviškos knygos, […], kunigas pasakė neigiamą pamokslą prieš pastatytą žuvusiems paminklą. Visa tai pranešame gerbiamai visuomenei, kad būtų žinoma, kaip Saločių [katalikiškų draugijų vadovai] supranta tautiškus darbus.“ Pasišvaistęs kaltinimais, komitetas nesivargino išdėstyti savo pozicijos ir motyvų, kodėl paminklas išėjo kitoks, nei iš pradžių planuota. 

Žinoma, apmaudu, kad toks šventas reikalas, turėjęs sutelkti visuomenę, ją suskaldė. Galbūt dėl povandeninių srovių. Bet svarbiausia, kad paminklas laisvei atsirado laiku. Salotiečiai čia rinkosi per valstybines šventes, kėlė trispalvę, giedojo giesmes, o pavasariais šalia paminklo sužydėdavo gėlės. 1930 m. prie jo pasitiktas Vytauto Didžiojo paveikslas. 1940 m. gegužės 26 d. šauliai surengė kariuomenės ir visuomenės dieną. Pasak spaudos, dalyvavo tūkstantinė minia, vietos organizacijos, atvyko šaulių rinktinės vado padėjėjas kpt. Žemaitaitis. Po pamaldų bažnyčioje prie paminklo padėtas vainikas, apdovanoti šauliai ir ugniagesiai. Tai buvo paskutinis minėjimas šioje vietoje. Mažiau nei po mėnesio Lietuvą okupavo sovietai. Bet koks viešas dėmesys obeliskui tapo neįmanomas. 1944 m. vasarą judant frontui Saločiai sudegė (tiksliau, buvo sudeginti), paminklas liko styroti aikštėje vienišas ir iš tiesų panėšėjo į likusį kaminą. Pokariu paminklo papėdėje priešai niekino žuvusius partizanus. Atrodo neįtikėtina, kad jis pergyveno Stalino laikus, ir tik apie 1964 m. buvo nugriautas. Griovimo darbams prireikė dviejų savaičių darbo pneumatiniais kirtikliais ir kelmams rauti skirto traktoriaus. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse, tačiau vėliau jų niekas nerado, o kas žinojo, nesakė…

Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį, miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva, remiant Latvijos liaudies fronto ir Panevėžio Sąjūdžio nariams, vietiniams talkininkams. Šiandien čia vėl plazda trispalvė, pagerbti valstybės ir jos kūrėjų renkasi žmonės iš viso Pasvalio krašto. 

Paminklas Joniškėlio respublikos legendai

Joniškėlio valsčius buvo vienas garsesnių Nepriklausomybės kovose. Ne lemiamais mūšiais, bet organizuotu pasipriešinimu bolševikams. 1919 m. savanoriai iš visos šiaurinės Lietuvos susibūrė į Joniškėlio partizanų batalioną, gavusį grėsmingą „mirties bataliono“ vardą. Jam vadovavo karininkas Antanas Stapulionis iš Gustonių kaimo. Patirtis Pirmojo pasaulinio karo frontuose jam leido sėkmingai telkti karininkus ir eilinius karius. Tai buvo legendinės Joniškėlio respublikos laikai. Bolševikai sumušti ir išvaikyti iš Šiaurės Lietuvos praktiškai vien bataliono jėgomis. Sėkmingai kovojantis ir augantis junginys pertvarkomas į 9-ąjį pėstininkų pulką, o 1920 m. vasario 16 d. jam suteikiamas kunigaikščio Vytenio vardas. Pulkas dalyvavo kovose su lenkais dėl Vilniaus, o taikos metu buvo įkurdintas Marijampolėje. Kiek nejauku, kad pulko atminimas įamžintas ne jo gimtajame Joniškėlyje, o Giedraičiuose, kur laimėtas svarbiausias mūšis. Tiesa, ryšys su mūsų kraštu akivaizdus ir čia – paminklą sukūrė iš Skrebotiškio kilęs dailininkas Antanas Jaroševičius.  

Vis dėlto Joniškėlis turi įspūdingą paminklą savo didvyriams. 1920 m. rugsėjo 22 d. mūšyje prie Kapčiamiesčio lenkų apsuptas iki paskutinio šovinio atsišaudė ir užkapotas kardais žuvo artilerijos karininkas Jonas Stapulionis. Jis 1916 m. baigė Martyno Yčo gimnaziją, evakuotą į Voronežą, studijavo Maskvos žemės ūkio akademijoje. Grįžęs į Lietuvą 1919 m. savanoriu įstojo į kariuomenę. Per keturis mėnesius baigęs karo mokyklą paskirtas 1-ojo artilerijos pulko leitenantu, vėliau paaukštintas. Su pulku kovojo Nepriklausomybės kovose su lenkais Seinų krašte. Po mirties apdovanotas I laipsnio Vyties kryžiumi bei Savanorio medaliu. J. Stapulionis palaidotas Joniškėlio senųjų kapinių koplyčioje. 1935 m. giminaičių rūpesčiu pastatytas unikalių formų paminklas, vaizduojantis patranką ir prabylantis Maironio žodžiais: „Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus…“ Architektas Petras Vaivada (kitur nurodoma Stanišausko pavardė). Rugpjūčio 15 d. į paminklo šventinimo iškilmes atvyko Biržų apskrities viršininkas Jonas Raščius, laikinai einantis apskrities komendanto pareigas kapitonas A. Jurgaitis, velionio bendražygiai, artimieji, tarp jų – vyresnysis brolis pulkininkas A. Stapulionis, tuomet Ukmergės apskrities komendantas. Po pamaldų J. Stapulionio palaikai iš koplyčios buvo perkelti į specialiai paruoštą paminklo rūsį. Šiuo atminimo ženklu simboliškai pagerbti visi už laisvę žuvę joniškėliečiai, taip pat „mirties bataliono“ kariai.

Kapinėse stovintis paminklas neatsitiktinai išvengė visa naikinančio sovietinio buldozerio: tiesiog buvo sąmoningai apleistas, apsodintas tujomis, kurios suaugo ir tapo natūralia apsauga nuo nereikalingų akių. Apie keistą paminklą geriausiai žinojo mokiniai, kurie per pertraukas ateidavo į krūmus parūkyti. Atgimimo metais prie paminklo perlaidoti pokario kovose žuvę partizanai. Betoninė patranka vėl išvydo dienos šviesą, tačiau buvo apgailėtinos būklės. 1990 m. ją atgaivino restauratoriai Kęstutis Stepšys ir Danutė Kazlauskaitė. 2000 dolerių darbams paaukojo JAV gyvenusi A. Stapulionio žmona. Buvusio Joniškėlio bataliono vado šeima į Vakarus pasitraukė baigiantis karui, jis pats mirė 1978 m. Bostone, taip ir nebesugrįžęs atiduoti pagarbos prie paminklo, kurį dažnai prisimindavo. Bendražygių atminties išsaugojimas A. Stapulioniui buvo ypač jautrus momentas. „Tik vieno noriu: kad mano palaikai rastų vietą gimtinės žemėje“, – kartodavo gyvendamas už Atlanto. 1995 m. urna iškilmingai palaidota paminklo rūsyje šalia brolio. Architektas Vytautas Brėdikis A. Stapulioniui sukūrė kuklų obeliską. 

Karžygių kapai atrandami iš naujo

1927 m. krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintas tipinio betono kryžiaus modelis. Jį sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius ir dailininkas Adomas Varnas. Kryžiai žymėjo žuvusių Lietuvos karių kapus ir buvo statomi iki pat 1940-ųjų. Daugiausia tuo rūpinosi visuomeninės organizacijos. Tik nedaug šių kryžių išliko.

Pasvalyje nepriklausomybės kariai laidoti miesto kapinėse Kapų gatvėje. Šiandien ji žinoma Petro Avižonio vardu, o kapines vadiname senosiomis. Autentiška metaline tvorele aptverta nedidelė kapavietė saugo šešių vyrų atminimą, jų pavardės įrašytos minėtuose kario kryžiuose. Pasvalio komendantūros eiliniai Kostas Gavėnas, Benediktas Čiuplinskas, Jonas ir Juozas Pipinės padėjo galvas 1919m. lapkritį kautynėse su bermontininkais ties Saločiais. Joniškėlio bataliono savanoris Povilas Bedalis krito 1920 m. pavasarį nuo lenkų kulkos prie Zarasų. Šeštasis kryžius skirtas Povilui Vaškui, 3-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulko savanoriui. Neaiškiomis aplinkybėmis 1920 m. žuvusio kario palaikai ilsisi šeimos kapavietėje gimtajame Talačkonių kaime. Artėjant nepriklausomybės dvidešimtmečiui Pasvalio šauliai žuvusiųjų garbei pastatė rausvo granito antkapinį paminklą – kryžių su užrašu „1918–1920 žuvote tėvynės laisvę ir garbę begindami. Garbė jums, didvyriai. Dėkingi jums broliai. Pasvalio šauliai. 1937 gegužės 31.Ne visai aišku, kaip sovietmečiu išliko karių kapas Pasvalio senosiose kapinėse ir ar tai tikroji penkių vyrų amžinojo poilsio vieta. Kita vertus, jų galėjo būti ir daugiau. Atgimimo metais čia buvo emocinis patriotizmo židinys Pasvalyje, kur minėtos valstybinės šventės, iš bažnyčios keliaudavo eisenos, o savanoriai prisiekdavo atkurtai Lietuvai.

Autentiški tipiniai kario kryžiai iki šiol žymi Saločių kapinėse palaidotų Joniškėlio bataliono savanorių Juozo Škirpos ir Antano Nakučio kapus. Abu mūsų krašto vyrai žuvo kovose su bolševikais 1919 m. A. Nakučio kapą dengia unikalus ir labai retas, sarkofagą primenantis ornamentuotas betoninis antkapis. Karių kapus dar spėta pašventinti prieš pat okupaciją – 1940 m. gegužės 26 d. per kariuomenės ir visuomenės šventę. Vaškų valsčiaus Kyburių kapinėse pasislėpęs po krūmais ir samanomis išstovėjo Jurgio Tuomo kapo kryžius. Karys krito kovoje su bolševikais 1919 m. gegužę prie Namišių. Šį kryžių dar iš vaikystės prisimena literatas Vitalijus Šopis. „Radai ir tylėk“, – tepasakė senelis ir paliko kapą ramybėje. Joniškėlio valsčiaus Gustonių kaime šeimos kape palaidotas Petras Linda, 3-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulko karys, žuvęs 1920 m. Giminaičiai išsaugojo nors ir prastos būklės autentišką kryžių. Pušaloto šventoriuje 1935 m. palaidotas kunigas savanoris J. Jaskevičius. Jis spaudos draudimo metais organizavo lietuviškos spaudos platinimą, miestelyje įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą. Per Nepriklausomybės kovas darbavosi Pušaloto partizanų būrio štabe, verbavo savanorius, rinko aukas, ėjo kapeliono pareigas.

Joniškėlio senosiose kapinėse, vadinamose „mūrinėmis“, ilsisi Joniškėlio partizanų bataliono karininkas,kulkosvaidininkų komandos vadas Kazimieras Vitartas. Carinės Rusijos kariuomenėje baigė praporščikų mokyklą. Už Lietuvą kovoti jam buvo lemta vos du mėnesius, nes mirė 1919 m. birželio 3 d. Šiaulių karo ligoninėje dėl ūmios sunkios ligos. Laikas nuo tipinio kryželio nutrynė K. Vitarto pavardę, bet išliko šeimos atminimui pastatytas įspūdingas kryžius. Postamente įspaustas įrašas „savanoris ir partizanas“.

1919 m. rugsėjį šalia K. Vitarto palaidotas kitas tragiškos lemties karys, Joniškėlio bataliono jaunesnysis puskarininkis Petras Karaliūnas. Savanoris, Vyties Kryžiaus kavalierius žuvo ne mūšio lauke: kovos durtuvais treniruotėse netyčia iššovė šautuvas… Tai nutiko Dauguvos fronte. Kario kapą žymi senas akmeninis kryžius. Jame grubiai, lyg paskubomis iškalti jautrūs, pusiau tarmiški žodžiai (kalba netaisyta) „Čia ilsiasi Lietuvos ginejs karžigis Petras Karaliunas, 24 m. mires 1919 m.“. Panašu, kad autentiškų kapo paminklų sąrašas baigėsi. Kiek dar istorinių įrašų slepia senos kapinaitės? Dalies žuvusių karių amžinojo poilsio vieta nežinoma. Atkurtos Lietuvos šimtmetis yra puiki proga daug ką atrasti iš naujo. 

Karo metais – paskutiniai atminimo ženklai

1938 m. minėtas nepriklausomybės 20-metis. Natūralu, kad sukaktis nebebuvo tokia emocinga kaip prieš dešimtį metų. Prie to prisidėjo auganti tarptautinė įtampa. Daugybė atminimo simbolių jau buvo sukurta. Tačiau ne visi. Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios viduje ant sienos atidengta juodo granito atminimo lenta, kurioje surašytos keturiolikos už laisvę žuvusių pasvaliečių pavardės. Sovietmečiu lenta buvo uždengta šv. Jurgio paveikslu, o 1992 m. vasario 16-ąją vėl pašventinta. Vaškų valsčiaus Kriaušiškių kaimo gale stovigranito kryžius – „Atminimui 550 m. Lietuvos krikšto. 20 m. Lietuvos Nepriklaus.[omybės]L.K.S. „Pavasaris“ Vainekonių kuopa ir Kriaušiškių pav[asarinin]kai. 1938.Mažai tikėtina, kad atviroje vietoje esantis paminklas išstovėjo okupaciniais metais, veikiausiai buvo atstatytas jau laisvoje Lietuvoje. Tais pačiais metais nepriklausomybei paminklą padovanojo Pasvalio valsčiaus Žadeikių mokyklos bendruomenė. Akmeninis kryžius – tuomet madinga medžio nupjautomis šakomisimitacija dabar stovi Žadeikėlių kaimo kapinėse, į kurias perkeltas platinant vieškelį. Išblukus įrašui išliko tiesiog kaip bevardis kryžius.

Gali būti, kad paskutiniai nepriklausomybės atminimo ženklai iškilo 1943 m. Moliūnų kaime Pumpėnų valsčiuje. Pasak šaltinių, du vienodus granito kryžius kaimo galuose inicijavo Kriklinių klebonas Petras Kuzmickis. Motyvas – vyskupo Kazimiero Paltaroko vizitas ir 25-osios Lietuvos nepriklausomybės metinės. Deja, įrašai jau neįskaitomi. Abu kryžiai dvyniai pergyveno sovietmetį. Vieną kolūkio traktorininkas mėgino nuversti. Laimei, šalia gyvenantis Petras Jusys spėjo sutrukdyti, savo rankomis primontavo nulaužtą viršūnę. Moliūnuose, ūkininko Antano Pranskūno žemėje, pastatytas ir trečias kryžius. Jis užkliuvo okupantų pakalikams, tad buvo nugriautas ir sulaužytas. Likučius ūkininkas parsigabeno į savo sodybą. 2000 m. Kriklinių bažnyčios komiteto rūpesčiu, padedant seniūnijai, paminklas prikeltas antram gyvenimui. Priartėjęs modernios Lietuvos šimtmetis tampa paskata pasirūpinti senaisiais simboliais, pagerbti savo valstybę naujomis iniciatyvomis.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.