Aštriausias kalavijas prieš persekiojimus ir nepagrįstus kaltinimus – tiesa

Žurnalisto Virginijaus Savukyno, prof. Birutės Obelenienės, Vidmanto Valiušaičio, Laisvos visuomenės instituto ir pan. atvejai taip pat liudija, kad „teisingos“ pažiūros yra svarbiau už argumentus, įrodymus ir tiesos paieškas. Tad nenuostabu, kad pastaruoju metu galima pastebėti, kaip faktais neparemti kaltinimai vis dažniau tampa įrankiu pašalinti konkurentus ar kitokių pažiūrų atstovus.

Tokia įsigalinti viešojo gyvenimo norma kelia nerimą dėl demokratijos Lietuvoje išlikimo, pagarbaus ir intelektualaus dialogo egzistavimo, faktais ir argumentais grįstų sprendimų priėmimo bei visuomenės moralės nunykimo.

Istorinė patirtis – brutalios priemonės

Norėtųsi tikėti, kad praeityje liko tie tamsūs okupacijos laikai, kai jėga buvo primetama viena ir vienintelė „teisinga“ ateistinė ir marksistinė pasaulėžiūra, turėjusi būtinai sutapti su tuometinės valdžios ideologija, o kitaminčiai buvo persekiojami ir siunčiami į „prabangius kurortus“ apmąstymo bei perauklėjimo atostogų, išlaisvinami nuo vargo studijuoti aukštosiose mokyklose ar dirbti darbą pagal savo profesinį pašaukimą, o ne tai, ką leido tuometinė valdžia. Užtekdavo įtarimų ar anoniminio skundo, ir tokios perauklėjimo atostogos buvo garantuotos.

Tokių perauklėjimo atostogų buvo pasiųstas ne vienas inteligentijos ir šviesuomenės žmogus: neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, pogrindinės spaudos leidėjas ir publicistas, 2023 m. Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa, taip pat pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjas J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, a. a. ses. Nijolė Sadūnaitė ir daugybė kitų.

Tuometinis režimas nusinešė kunigų, kovojusių už tikinčiųjų teises, Juozo Zdebskio, Bronio Laurinavičiaus, kunigo ateitininko, nešusio prisikėlimo viltį, prof. Alfonso Lipniūno, taip pat jaunutės vos 19-metų mokytojos Elenos Spirgevičiūtės gyvybes.

Kiekviena iš minėtų asmenybių yra tikras įkvėpimo šaltinis ir tiesos liudijimo pavyzdys, kai, nepaisydami patirtų kančių, persekiojimų, jie neužkietino savo širdžių, žodžiais ir darbais toliau kilniai nešė ir perdavė naujai kartai tikėjimo, tiesos, dorybių ir moralinio gėrio puoselėjimo dvasią.

Taip pat skaitykite:

Pokalbiai su Tėvu. Dvi Lietuvos temos

Šluota prie durų

Draugystė be draugų, arba Postdraugystės visuomenė

Kodėl mes vis dar kariaujame?

Saugumas karo Ukrainoje kontekste ir pavojus klimato krizės akivaizdoje – Radvilų rūmų dailės muziejaus parodoje „(Ne)saugumo ribos“

Tauta, kurią auginame: tarp Mindaugo karūnos ir prarastos tiesos

Kas bendra tarp universiteto ir protesto?

Kultūra ir jos masinis vartojimas

Šiandien – subtilesnės priemonės

Šiandien situacija subtilesnė, niekas brutaliai nebetremia į lagerius, tačiau tendencijos kelia nerimą. Mesti akmenį į nepatikusįjį ir, nepateikiant įrodymų, sakyti, kad jis koks nors blogietis, rodos, tampa vis labiau įsigalinti viešojo gyvenimo norma. Juk nereikia daug išmonės eliminuoti konkurentą ar kitokių pažiūrų atstovą, be jokių faktinių įrodymų apkaltinant jį kuo nors ne visai gražiu (apgavystė, korupcija, valstybės priešas, diskriminacijos kurstytojas ir t. t.), ir, kol ginsis nuo nepagrįstų kaltinimų, ramiai užsiimti savais reikalais.

Bandymų nutildyti neparankiuosius galime rasti ir universitetuose, ir žiniasklaidoje, mokslo tyrimų centruose, ir kitur. Jei kirtis pavyks – bus prevencinis atgrasymo pavyzdys ir kitiems, – juk ir tau gali taip nutikti.

Čia pavyzdžių išties apstu: žurnalisto Virginijaus Savukyno ir LRT atvejis, kai žurnalistui teko teisme ginti savo „teisę turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, teisę kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam“; profesorės B. Obelenienės atvejis, kai, pasitelkus kontroliuojančias institucijas, buvo siekta apriboti profesorės „akademinę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę“, nutildyti kalbėjimą apie žmogaus prigimtį ir lytiškumą; tyrėjo, aktyvaus visuomenininko, argumentuotai kalbančio istorinės atminties klausimais, V. Valiušaičio atvejis, kai siekta atleisti jį iš darbo dėl to, kad drįso savo mokslinėje veikloje nagrinėti didvyrišką 1941 m. birželio sukilimą bei istorines asmenybes, tokias kaip Kazys Škirpa, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša-Daumantas, Juozas Brazaitis ir kt.

Progresyvizmo idėjas puoselėjančiai valdžiai neparankūs ir tie, kurie turi tvirtas, krikščioniškas pažiūras. Su persekiojimu, diskriminacija dėl pažiūrų ir krikščioniškų vertybių dar jaunystėje susidūrusi a. a. Nacionalinės šeimų tarybos pirmininkė, gydytoja Ramunė Jurkuvienė, kovojusi už prigimtinės šeimos vertybes, kirčio susilaukė ir tapusi Nacionalinės šeimos tarybos nare (2020–2023 m.), kai jos pažiūros vėl tapo svarstymų objektu Seimo komitetuose.

Apmaudu, kad š. m. sausio 14 d. konservatyvios pažiūros ir vėl užkliuvo šiuokart naujai išrinkto LR Seimo nariams ir tapo pagrindine priežastimi nepatvirtinti naujos Nacionalinės šeimos tarybos (NŠT) sudėties.

Išsakant argumentus, kodėl netinka visas atrankos procedūras perėję naujieji NŠT nariai – plataus kompetencijų spektro atstovai, turintys ilgametę darbo su šeimomis ir šeimos politika patirtį, nebuvo kalbama apie kompetencijas, funkcijas, užduotis, darbus ar ateities planus, tačiau vėl buvo linksniuojamos esą pernelyg konservatyvios pažiūros, palaikančios tik prigimtinės šeimos sampratą, o pati sudėtis neatitinka lyčių pariteto principo.

Tai tik keletas atvejų, kai tendencingai bandoma susidoroti su sistemai neparankiais asmenimis, institucijomis. Bauginimai, gąsdinimai, neargumentuoti ir niekuo nepagrįsti kaltinimai, persekiojimai ir t. t. – dažniausiai naudojamos nutildymo priemonės. Aštriausias kalavijas prieš tokias manipuliacijas – tiesa ir rami sąžinė.

Kirtis Laisvos visuomenės institutui: nesilenki progresyvistinei ideologijai – valstybės finansavimo negausi

Laisvos visuomenės institutas (LVI) taip pat patyrė rykštės skonį. Dalyvavęs tuometinės ministrės Monikos Navickienės vadovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) organizuotame konkurse, jis susidūrė su kaltinimais „politikavimu“ ir „diskriminacijos kurstymu“. Nors šių kaltinimų nepagrindė jokie faktiniai įrodymai, paraiškos tendencingai atmetamos.

Paraišką vertinę ekspertai nurodė, kad kritiška organizacijos pozicija Stambulo konvencijos, Civilinės sąjungos įstatymo projekto klausimais buvo pagrindinė projekto atmetimo priežastis. Organizacija „galimai kursto diskriminaciją dėl pažiūrų, įsitikinimų, lytinės orientacijos“, nes pasisako „prieš Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo priėmimą“.

Kaip teigia ekspertai, savo nuomonę reikšti ir taikyti naudojamą retoriką savo komunikacijoje galima, tačiau tuomet derėtų paieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių, o ne pretenduoti gauti valstybės finansavimą. Suprask, valstybėje, mūsų visų Lietuvos Respublikoje, yra remiami ir palaikomi tik progresyvistinės ideologijos šalininkai arba tylintys, savo nuomonės svarbiais visuomenės klausimais garsiai neišsakantys.

Apmaudu, kad laisvoje ir demokratinėje visuomenėje sprendimai priimami remiantis ne faktais ir įrodymais, bet administracijoje vyraujančiomis ideologinėmis ir politinėmis simpatijomis, o nuo valdančiosios daugumos ideologijos palaikymo priklauso ir valstybės skiriamas finansavimas.

Bet juk valstybės institucijos ir nevyriausybinis sektorius turėtų argumentuotai kalbėtis ir bendradarbiauti, nes būtent jis atneša įstatymų kūrėjams ir priėmėjams įvairių pažiūrų žmonių iškristalizuotus poreikius, teikia pasiūlymus ir rekomendacijas teisės aktams tobulinti tam, kad būtų galima laiku, profesionaliai reaguoti ir priimti geriausius bendrąjį gėrį ir žmonių poreikius atliepiančius sprendimus.

Kiek demokratijos turėsime?

Aukščiau aptarti atvejai išryškina bręstančią demokratijos krizę šalyje, kai iš visuomeninės erdvės stengiamasi eliminuoti vienos, šiuo atveju progresyvistinės, pasaulėžiūros kritikus. Teisinėje, demokratinėje valstybėje turėtų vyrauti nuomonių pliuralizmas ir argumentuotos diskusijos, o ne galios ir valdžios demonstravimas.

Demokratijos pagrindas – nuomonių įvairovė, argumentų galia, o ne ideologinis diktatas. Kirtis kiekvienam, kuris drįsta nepaklusti valdančiajai daugumai, kritiškai mąstyti bei pastangos įbauginti ir nutildyti visiškai nedera su demokratijos ir laisvos visuomenės principais. 

Jei žodžio laisvė, karjeros perspektyvos, valstybės finansavimas priklauso nuo atitikimo valdančiosios daugumos ideologijai, demokratija rizikuoja virsti iliuzija ir butaforija.

Kai liga aiški, galima surasti ir vaistą. Tiesa – tai nenugalima jėga, kurios neįveikė sovietinis režimas, tikiu, neįveiks ir vadinamoji liberali demokratija.

2024 m. įvyko LR Seimo rinkimai, suformuota naujoji valdančioji dauguma, kuri kelia socialinio dialogo svarbą ir kviečia visuomenės atstovus susitikti prie diskusijų stalo. Viliuosi, kad šis kvietimas nebus tik gražūs žodžiai, kad jis virs realiais darbais, stiprinančiais demokratinius valstybės pagrindus.

Susiję:

Diana Karvelienė

5 min

Jaunimo akademinis rudens studijų savaitgalis „Kaip (ne)sugriauti Lietuvos?“

Diana Karvelienė

6 min

Kovojant už sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, atsiveria naujos galimybės

Diana Karvelienė

4 min

Kurti neleisti griauti – kur dėsime kablelį, kalbėdami apie šeimą ir gimstamumo politiką?

Diana Karvelienė

6 min

Užvėrus bažnyčios duris krikščionimi būti tampa nepatogu?