Ir ant širdies lengva, kad gera padarei. Apie Lietuvos žydų gelbėtojus

Kiek mažiau žmonių turbūt žino, kad A. V. Ambraziūnas buvo parašęs ir išleidęs knygą „Dekonstruktyvizmo pradmenys“. Ir tik vienetai žino, kad žymaus skulptoriaus teta karo metais rizikavo savo gyvybe globodama ir slėpdama žydus. Jei A. V. Ambraziūnas knygoje nebūtų parašęs dviejų mažyčių pastraipų apie tai, kad „karo baisus patyrusiems žmonėms nesvetima buvo atjauta“, tikėtina, istorija, kurią norisi pasidalinti, būtų nugrimzdusi užmarštin. 

Alfonso Vincento Ambraziūno pusseserė Irena Giedrienė jaunesnė už skulptorių aštuoneriais metais. Ji gimė tais metais, kai nacistinės Vokietijos kariuomenė įsiviešėjo Lietuvoje. Būdama mažytė Irena leido daug laiko Vilkijoje pas močiutę, augo labai artima su pusbroliu. Jos tėvai Veronika (1922–2009) ir Stanislovas (1908–1998) Kaminskai gyveno kiek atokiau, apie 10 kilometrų nuo Vilkijos, Karalgirio miške esančiame Karalgirio kaime. Šiame miške kiek vėliau, 1944–1953 m., įsikurs Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės, Prisikėlimo apygardos Lukšio rinktinės ir Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Tačiau vieną karo metų naktį į Kaminskų duris pasibeldė ne partizanai, o persekiojami žydai, ieškantys prieglobsčio.

I. Giedrienė buvo dar visai vaikas, kai tai nutiko. Ji dalį laiko leisdavo pas tėvus, kur senoje troboje turėjo keramikos dirbtuvėles. Kaminskai buvo neseniai pasistatę ir pradėję įsirenginėti naują namą, o senasis stovėjo veikiau kaip sandėlis. Namas buvo pastatytas tartum į kalniuką – lygus su žeme, o pietinėje pusėje riogsojo akmenų krūva. Paridenus akmenį, iš pietinės pusės buvo galima patekti į rūsį, kuriame Kaminskai laikė bulves, o mažoji Irena įsikūrė savo dirbtuves. Žaisti su molio dirbiniais jai mažai rūpėjo – svarbiau buvo nulipdyti, išdžiaustyti ir kitą dieną lėkti į tą rūsį patikrinti, kaip dirbiniai per naktį išsilaikė. Tą rytą būtent taip ir nutiko – basakojė mergytė bėgo patikrinti, kaip išdžiūvo jos darbai, tačiau vietoj džiaugsmo dirbiniais ji netikėtai sutikto žmogų ir labai išsigando. Tai buvo barzdotas vyras, jis jai nusišypsojo, bet ji iš netikėtumo bei išgąsčio tuoj pat apsisuko ir parskuodė namo. 

Irenos tėvai bandė vaiką įtikinti, kad jai pasivaideno, kad galbūt tai viso labo mitinė būtybė ar pasakų herojai lankosi jų sodyboje, bet mergytė nesileido mulkinama. Ji vaikiškai pyktelėjo ant tėvų, kad šie meluoja, ir ėmėsi ieškoti tiesos kalbėdama aplinkiniams. Tačiau laikai buvo neramūs. Veronika su Stanislovu išsigando, kad kiti gali patikėti dukra, imti įtarinėti ar net įduoti. Jie buvo priversti pasisodinti mergaitę ir išaiškinti, kad miškuose žmonės paklydo, esą tik pernakvos ir išeis. Visgi ir tai nebuvo tiesa. Tačiau mažoji Irena nustojo plepėti, kai tėvai pripažino, jog jai nepasivaideno.

Šie žmonės buvo ilgiau nei vieną naktį. Nors Irena jų daugiau niekad nesutiko, bet žinojo, kad rytais mama neša jiems krepšį maisto, kartais girdėdavo mamą vis pasiguodžiant, kad jei nors viena antra papildoma burna tebūtų, o dabar – vis prie puodų stovėti, tiek maisto paruošti. Ir dar ne viską valgo. Mergaitei labai įsiminė, kad netikėti svečiai nenorėjo visko valgyti. Juk kaime kažko per daug nenusipirksi, tėvai viską patys augino, turėjo ūkį, kiaulių, kalakutų, bet mėsos svečiai nevalgė. Irena prisiminė, kaip mama ruošdavo bulvių ir miltų bandeles, jas džiovindavo ant krosnies ir kraudavo į maišus, vėliau troškindavo piene, kol tos bandelės atsigaudavo. Tėvas išvykdavo savaitėmis dirbti, o ant mamos pečių laikėsi visas ūkis. Kai grįždavo savaitgaliais, Stanislovas Kaminskas vis užeidavo pas besislepiančiuosius. Jie jam kalbėjo apie tai, kad mieste jiems ruošia dokumentus, kad jau tuoj tuoj galės išvykti.

Kitas Irenos atmintyje šmėsčiojantis prisiminimas, kaip mamai namuose vienai esant atėjo nepažįstami vyrai ir kažko ieškojo. Jie iššniukštinėjo kambarius, perėjo tvartus, ėmėsi badyti šieną ieškodami žmonių. Nuėjo ir į senąjį namą, bet pavaikščioję po kambarius nesuprato, kad po namu yra rūsys. Galiausiai išėjo. Mergaitė regėdama didžiules išgąsčio pilnas mamos akis suprato, kad kažkas negerai, o kai atėjūnai ėmėsi badyti šieną, jai tai pasirodė taip neįprasta ir keista. Būdama maža nesuprato, kodėl mamos akys tokios didžiulės, tačiau dabar žino, kad mama bijojo, jog ji, vaikas, ko nors nepasakytų, neprasitartų. O jei jie būtų suradę rūsį, kuriame slėpėsi žydai, būtų liūdnai baigęsi visiems.

Taip pat skaitykite:

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

„Niekas, išskyrus mirtį“. Kotrynos Jogailaitės pasirinkimas

Armėnija ir Lietuva: kas vienija pirmus pasaulio krikščionis ir paskutinius Europos pagonis?

Slepiami žydai vis kalbėdavo, kad mieste jiems ruošia dokumentus ir jie netrukus išvyks. V. Kaminskienė ėmė kaupti maisto atsargas jų kelionei, sukrovė lauknešėlį. Šie žmonės pažadėjo parašyti laišką Veronikai ir Stanislovui, kai nuvyks į saugią vietą, praneš, kaip pavyko. Vieną rytą Veronika, kaip visuomet prisikrovusi krepšį maisto, išėjo į senąjį namą. Tačiau ten neužtruko, grįžo pilna pintine. Žmonių rūsyje nebebuvo. Nebuvo ir jokio raštelio. Po karo Veronika su Stanislovu dar kartais tarpusavyje pasikalbėdavo, jiems rūpėjo tų žmonių likimas, laukė nors mažytės žinios, ar jie gyvi, ar sveiki. Bet taip ir nesulaukė. Irena svarsto, o gal jie rašė laiškus iš kokios Amerikos ar iš kur kitur, tik tie laiškai tėvų nepasiekė?

Mes sėdime su garbaus amžiaus Irena jos butelyje, vos prakvipus kavai, moteris apgailestauja, kad negali daug papasakoti. Ji anuomet buvo dar visai maža, nedaug ką prisimena. Turbūt visai būtų pamiršusi, jei tąkart nebūtų išplepėjusi pusbroliui Alfonsui, šis viską fiksavo užrašuose. Ji pasakoja, kaip pasikalbėdavo su A. V. Ambraziūnu jiems suaugus, kartais ir pafilosofuodavo apie tai, kad Irenos tėvai, ko gero, galėjo būti pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, bet dėmesio taip ir nesulaukė. Man paklausus, ar Veronika su Stanislovu niekad nebandė pasakoti šios istorijos, surinkti liudininkų, Irena šypteli: „Jie skaitė, kad gerą darbą padarė žmonėms. Gal atlygins jiems už tai kas ten viršuj. Mano tėvukas vis sakydavo: niekada nereikia blogo daryti. Visada, jei gera padarei – na ir padarei, ir ant širdies lengva, kad padarei.“

Gurkšnodamos kavą mes irgi imame svarstyti, kiek dar tokių žmonių buvo, kurie kukliai, niekam nieko nesakę, pasielgė pagal savo moralinį kompasą ir niekas jau visų istorijų nebesurankios. Pasaulių teisuolių sąraše (2022 m. duomenimis) yra 925 Lietuvos piliečiai. Galime didžiuotis, kad pagal gelbėtojų procentą esame antri pasaulyje. Tačiau kiek dar galime savo artimųjų, pažįstamų rate išgirsti tokių istorijų kaip Veronikos ir Stanislovo Kaminskų? Žmonių, kurių pavardžių nerasime jokiame sąraše, kuriems galbūt niekas ir nepasakė „ačiū“, bet jų indėlis į pasaulio gerovę veik ne mažesnis. 

Mano pašnekovė tik atsidūsta. Tokios istorijos nueina užmarštin. Dabar jau nebėra ką pakalbinti, daugiau išklausinėti. O neatsakytų klausimų tik daugėja. Kas buvo tie žmonės ir koks jų likimas – ko gero, jau niekada nebepavyks sužinoti. O kad taip dar nors kartelį būtų galima išgirsti istoriją, kaip vieną naktį į duris pasibeldė nepažįstamieji, ieškodami, kur pasislėpti.

Susiję:

Laisvė Radzevičienė

11 min

Istorikas Z. Vitkus ieško atsakymo į klausimą, kodėl žydų gelbėtojai lemiamą akimirką pasakė „taip“

Greta Ščeliokaitė

4 min

Per plauką nuo mirties. Žydų gelbėtojas Kleopas Paulavičius

Bernardinai.lt

5 min

Vilnių sujaudinusios parodos autorius S. Bakas: žiaurūs laikai buvo mane pavertę klajojančiu žydu

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

Greta Karalevičiūtė

16 min

Nepelnytai pamiršta Molėtų miesto istorija – žydų palikimas