Knygos apie kardinolą S. Tamkevičių autorė R. Statkuvienė: stiprybės jis sėmėsi aukodamas šv. Mišias

Minint Lietuvos bažnytinės provincijos ir kelių vyskupijų įkūrimo šimtmetį, visuomenė kviečiama dar kartą atsigręžti į pamatus, ant kurių išaugo mūsų dvasinė ir tautinė laisvė. Šių jubiliejinių metų kultūriniame ir istoriniame kontekste išskirtinę vietą užima naujoji knyga „Sigitas Tamkevičius. Altoriaus šviesoje“ (išleido krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“).

Leidinys skirtas vienai iškiliausių mūsų epochos asmenybių – kardinolui Sigitui Tamkevičiui SJ. Žmogui, kurio gyvenimas – nuo pogrindžio spaudos („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybos) iki kardinolo purpuro – tapo nepalaužiamo tikėjimo ir tiesos liudijimu.

Apie tai, kaip gimė ši biografinė ir dvasinė mozaika, kokie mažiau žinomi kardinolo asmenybės bruožai atsiveria puslapiuose ir ką reiškia prisiliesti prie gyvosios Lietuvos istorijos, dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja knygos sudarytoja bei redaktorė REGINA STATKUVIENĖ.

Kaip kilo mintis parašyti knygą apie Sigitą Tamkevičių?

Leidybos mintis priklauso krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjui Tomui Reventui, leidžiančiam knygų seriją „Pergalės ženklas“, kurioje pateikiamos mūsų disidentų biografijos. Kai jis man pasiūlė parašyti šią knygą, pirmiausia pagalvojau, kad apie kardinolą Sigitą Tamkevičių informacijos daug, straipsnių daug, tarp jų ir dienraštyje „Bernardinai.lt“, išleista jo biografinė knyga „Viešpats mano šviesa“, taip pat kardinolo dienoraščiai.

Tačiau visa tai daugiau žinoma vyresnei kartai. O ką skaitys mūsų vaikai? Tada aš perskaičiau tą gausią medžiagą, ir man pasirodė, kad yra nemažai neatsakytų klausimų apie kardinolą kaip asmenybę. Ką jis jautė tuo metu, kai buvo tremiamas arba kai suimdavo jo bendražygius? Man rūpėjo žmogiški kardinolo jausmai, išgyvenimai, patirtys – norėjau jį parodyti kaip žmogų, o ne tik kaip istorinę didžią asmenybę.

Taip pat skaitykite:

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su kardinolu?

Kardinolą pažinojau, turėjome keletą bendrų projektų, bet, žinoma, man tai buvo iššūkis, nes tai yra pirmoji mano knyga.

Esu parašiusi daug įvairių publicistikos tekstų, bet knygų nesu rašiusi. Prieš sutikdama imtis darbo Tomui pasakiau: „Imsiuosi, bet pirma noriu pasikalbėti su kardinolu.“ Nuvažiavau pas jį ir sakau: „Kardinole, žinokite, knygų nesu rašiusi, Tomas pasiūlė – ką galvojate?“ Ir kardinolas labai paprastai atsakė: „Tai rašyk.“ Ir palaimino.

Kardinolo palaiminimas ir jo sutikimas buvo ženklas, kad galiu imtis darbo ir kad jį padarysiu.

Knygos pavadinimas „Altoriaus šviesoje“ asocijuojasi su ramybe, malda, šventumu, tačiau kardinolo gyvenime buvo ir tamsos: tardymai, Sibiras, persekiojimai… Kaip knygoje dera ši dvasinė šviesa ir sunki istorinė patirtis?

Daugeliui „Altoriaus šviesoje“ turbūt asocijuojasi su Vinco Mykolaičio-Putino romano pavadinimu. Kai pradėjau rašyti knygą, turėjau keletą darbinių pavadinimų. Rašant išryškėjo du dalykai, kurie lėmė tokį pavadinimą. Pirma, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ turėjo būti pavadinta kitaip. Kaip? Skaitytojai tai sužinos perskaitę knygą.

Taip, kardinolo gyvenime buvo daug tamsos: lageriai, tardymai, KGB persekiojimai… Kardinolas mini, kad visur aukodavo šventąsias Mišias – tiek KGB kalėjimo Vilniuje izoliatoriuje, tiek lageryje. Tai buvo šviesa, teikianti jam stiprybės.

Taip, kardinolo gyvenime buvo daug tamsos: lageriai, tardymai, KGB persekiojimai… Kardinolas mini, kad visur aukodavo šventąsias Mišias – tiek KGB kalėjimo Vilniuje izoliatoriuje, tiek lageryje. Tai buvo šviesa, teikianti jam stiprybės. Kalbėdama su kardinolu tai labai ryškiai jutau – taip, toks pasaulis, tokia realybė, bet yra Viešpaties šviesa, altoriaus šviesa, kuri teikia stiprybės.

Todėl pabaigus rašyti knygą jos pavadinimas gimė labai natūraliai. Pasiūliau jį kardinolui, ir jis sutiko.

Kardinolą Sigitą Tamkevičių kaip herojų, disidentą, dvasininką daug kas žino. O koks jis yra kasdienybėje?

Grįžusi iš susitikimų su kardinolu – važiuodavau su juo kalbėtis į Kauną, – užsirašinėjau kai kuriuos dalykus į dienoraštį ir galvojau, kad iš to turbūt galima parašyti dar vieną knygą – apie jo kasdienybę.

Kardinolas labai punktualus žmogus. Pamenu, kai pirmą kartą atvažiavau į sutartą susitikimo vietą – jis laukė manęs lauke, vaikščiojo, kad man nereikėtų jo ieškoti. Labai šiltas įspūdis – kardinolas labai žmogiškas, turintis gerą humoro jausmą. Kai apžiūrinėjome jo archyvines nuotraukas, leisdavosi juokauti – net iš tų tragiškų laikotarpių ar labai rimtų situacijų sugebėdavo išspausti humorą.

Didžiulį įspūdį darė jo žmogiškas rūpestis. Atvažiavus į Kauną visada paklausdavo: „Ar nepavargai?“, „Ar nori nusiplauti rankas?“, „Aš tau išvirsiu kavos“.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ yra vienas didžiausių kardinolo Sigito Tamkevičiaus gyvenimo darbų. Jis buvo pagrindinis „Kronikos“ variklis. Šiandien, kai informacija plinta sekundėmis, sunku įsivaizduoti, kokia rizika buvo spausdinti ir platinti pogrindžio spaudą. Kaip kardinolas šiandien vertina „Kronikos“ leidybos laikotarpį?

Tiksliausiai, manau, atsakytų jis pats, bet man buvo smalsu, kaip tais laikais pavyko leisti „Kroniką“ net 17 metų ir į leidėjų tarpą nepateko jokie KGB informatoriai. Suimdavo kurį, bet vis tiek visko neišaiškindavo.

Gražus kardinolo pastebėjimas, kad žmonės, leidę „Kroniką“, buvo labai gyvo ir tikro tikėjimo, pasikliaujantys vienas kitu ir kartu Dievu. Tas rūpesčio ir bet kokios nežinios sudėjimas į Viešpaties rankas – kaip gražiai kardinolas sako, – buvo stiprybė ir variklis, leidžiantys žmonėms taip sėkmingai veikti.

Jeigu reikėtų suformuluoti vieną pagrindinę kardinolo žinią ar testamentą šios knygos skaitytojui, kokia tai būtų žinia?

Knygoje yra ne tik mano pokalbiai ir interviu, bet ir kai kurių publikacijų, knygų ištraukos bei dokumentai. Įdėjau du. Vienas yra „Manasis credo“, kurį kardinolas parašė jau jausdamas, kad suėmimas neišvengiamas. Prisimindamas stačiatikių dvasininko, kuris KGB buvo priverstas išsižadėti savo įsitikinimų ir po to viešai dėl to atgailavo, atvejį, rašo, kad nežino, kas jam nutiks, bus ar nebus priverstas išsižadėti, jis esąs tik silpnas žmogus. Tai dvasinis testamentas, kuriame kardinolas aiškiai išdėsto savo požiūrį.

Kitas svarbus dokumentas – „Laiškas ateities kartoms“. Jis pirmą kartą buvo perskaitytas minint „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-metį. Čia kardinolas surašė savo viziją vertindamas šių laikų grėsmes ir realijas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas