Knygos apie šimtą Kauno arkivyskupijos metų autorė V. Kamuntavičienė: dar po šimto metų istorikai galės paskaityti, kas mums buvo svarbu

Pergamentu kvepiančiuose, senomis knygomis ir dokumentais apkrautuose archyvuose medžiagą surinkę istorikai prof. dr. VAIDA KAMUNTAVIČIENĖ ir dr. RIČARDAS JARAMIČIUS parašė netrukus skaitytojus pasieksiančią knygą „Kauno arkivyskupijos istorija 1926–2026 m.“.

Apie šimtą Kauno arkivyskupijos metų pasakojančiame leidinyje per dienoraščius ir kitus liudijimus prabyla jau seniai iškeliavę ne tik Bažnyčios hierarchai, bet ir paprasti to meto tikintieji, kurie kūrė šimtą bažnytinės provincijos metų.

Knyga bus gausiai iliustruota menotyrininkės Rimos Valinčiūtės-Varnės atrinktomis, anksčiau niekur nepublikuotomis iliustracijomis. Skaitytojai leidinį galės vartyti jau gegužės pabaigoje. Knygos leidybą finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

Kokiai auditorijai skirta ši knyga?

Vaida Kamuntavičienė: Norėjome, kad knyga įtrauktų, todėl stengėmės rašyti suprantamai, aiškiai, populiariai, kad leidinyje būtų daug iliustracijų ir visi žmonės, nepriklausomai nuo domėjimosi srities, galėtų jį skaityti. Taip pat dėjome trumpas šaltinių ištraukas, kad skaitytojai galėtų pajusti, kaip autentiškai skambėjo to meto kalba ir kaip žmonės matė tuometines problemas.

Mes, istorikai, norėjome naujai peržvelgti ir pataisyti kai kurias istoriografijos klišes, todėl stengėmės aprašyti naujus faktus ir akcentuoti šiandieninį požiūrį į Kauno arkivyskupijos istoriją.

Kodėl Lietuvos bažnytinės provincijos šimtmetis svarbus Lietuvos istorijoje ne tik Bažnyčiai, bet ir valstybei?

Ričardas Jaramičius: Jubiliejus – puiki proga atsisukti ir pažiūrėti, koks kelias nueitas. Taip susiklostė, kad Lietuvos bažnytinės provincijos gyvavimo šimtmetis pasidalijo perpus: 50 metų laisvoje Lietuvoje – skaičiuojant tarpukario ir dabartinės nepriklausomybės laiką – ir 50 sovietinės okupacijos metų.

Taip pat skaitykite:

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

V. Kamuntavičienė: Lietuviams bažnytinės provincijos sukūrimas yra nepaprastai svarbus. 1926-aisiais Bažnyčia buvo glaudžiai susijusi su visuomene ir valstybe, o Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas tapo žingsniu tvirtesnio Lietuvos kaip valstybės pripažinimo link. Po metų – 1927-aisiais – pasirašytas konkordatas buvo aiškus tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas, kuris įtvirtino oficialius Lietuvos valstybės ir Katalikų Bažnyčios santykius.

Katalikybė valstybei suteikė tvirtumą ir pripažinimą, popiežius to meto visuomenei buvo labai didelis autoritetas. Todėl šimtmečio progą svarbu žymėti ir švęsti ne tik katalikams, bet ir visiems lietuviams.

Komplikuotas klausimas – ar šią sukaktį švenčia Vilniaus vyskupija. Tuo metu ji priklausė Lenkijai, ir žinome šią sudėtingą istorinę situaciją. Turėtume priimti mūsų istoriją tokią, kokia ji yra – nebeteisti, nebesmerkti, veikiau ieškoti, ką tai mums davė ir ko galime pasimokyti.

Kaip knygoje atsispindi paprastų žmonių gyvenimas?

R. Jaramičius: Laisvos Lietuvos laikotarpiu bažnytinių draugijų, pavyzdžiui, ateitininkų, pavasarininkų, gyvenimas buvo aktyvus, tačiau vėliau jų veikla buvo varžoma Antano Smetonos autoritarinio valdymo. Draugijose susiburdavo daug žmonių. Galime teigti, kad tarpukariu krikščioniškas bažnytinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo bendrabūvio. Sovietmetis bandė sunaikinti ryšius tarp žmonių – draugijos buvo išsklaidytos, norėta, kad viskas būtų pavaldu valstybės aparatui.

Šiame istorijos etape paprasti žmonės įsitraukė į nelegalią veiklą – pogrindinės spaudos platinimą, maldaknygių ir devocionalijų kūrimą, dalyvavimą slaptose rekolekcijose, pagalbą kunigams, kuriuos mes šiandien pažįstame kaip buvusius disidentus. Rašydami šią knygą į Bažnyčią žiūrėjome kaip į visuotinę bendruomenę. Vieni jos nariai Bažnyčios veikloje dalyvavo aktyviau, kiti – pasyviau. Vis dėlto sovietmetis padarė esminius religingumo pokyčius.

Tikiu, kad istorikai į šaltinius žvelgia per profesionalų pjūvį, bet ar būna, kad šaltinis paliečia jus asmeniškai ir pajuntate empatiją žmogui, kuris gyveno labai seniai?

V. Kamuntavičienė: Žinoma. Tai yra tyrėjo džiaugsmai. Dirbdami archyve drauge su kolega Ričardu dalindavomės atradimais – tuo, kas pasirodydavo įdomu ar reikšminga. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti arkivyskupo Liudviko Povilionio dienoraštis, kuriame jis skundžiasi, kaip sovietų valdžia reikalauja sukontroliuoti pogrindinę kunigų seminariją, kur buvo rengiami nauji dvasininkai. Dienoraštyje arkivyskupas nuoširdžiai rašo, kad jaučiasi bejėgiškai, nes neturi ryšio su pogrindiniais kunigais ir visai jų nevaldo. Į šią seminariją kunigai buvo susibūrę slapta ir nekontaktavo su valdytoju.

Kitas įdomus atradimas arkivyskupo Povilionio dienoraštyje – kai tuometinis kunigas Sigitas Tamkevičius pateko į kalėjimą. Arkivyskupas labai gailėjo Tamkevičiaus, vadino jį itin geru kunigu, tačiau nežinojo, kad jis buvo prisidėjęs prie pogrindinio judėjimo ir leido „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kuriai valdytojas prieštaravo.

Šiame epizode atsiskleidžia, kaip mažai žmonės žinojo vieni apie kitus. Atsispindi dvi paralelinės Bažnyčios bendruomenės – valdytojas su pavaldžia kunigų grupe ir slaptas kunigų disidentų veikimas pogrindyje. Tokius procesus užčiuopti šaltiniuose buvo labai smagu ir įdomu.

R. Jaramičius: Mane asmeniškai palietė Holokausto laikotarpio šaltiniai. Viename jų žydų kilmės moteris kreipėsi į parapijos kleboną prašydama išrašo, kad jaunystėje ji buvo pakrikštyta. Net atsivedė liudininką, kuris dalyvavo krikštynose. Ši moteris tikėjo, kad taip sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Vėliau, žinome iš istorijos, Krikšto liudijimas nepadėjo išvengti Holokausto, nes naciai nepriėmė į krikščionybę atsivertusių žydų. Šaltinyje matomas siekis gelbėtis labai palietė.

Ar knygoje atsispindi dvi sovietmečio kunigų bendruomenės – oficiali ir pogrindinė?

R. Jaramičius: Akcentavome, kad sovietmečiu pasaulis dalijosi į dvi dalis – viešąją, oficialią, matomą per Bažnyčios valdytojų dokumentus, ir disidentinę, slaptai veikiančią, kai buvo rašomos peticijos, leidžiami leidiniai, tokie kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“.

Apie slaptąjį Bažnyčios gyvenimą kai kurie valdytojai ir nenorėjo daug žinoti, kad negalėtų išsiduoti silpnumo akimirką. Jie buvo nuolat kontroliuojami Religijų reikalų tarybos įgaliotinio, kuris dar buvo vadinamas juoduoju vyskupu. Jis nebuvo Bažnyčios hierarchas, tiesiog atstovavo saugumo aparatui ir valdytojams darė didelę įtaką. Pavyzdžiui, nurodydavo pakeisti kunigą, jei šis būdavo per daug aktyvus – dvasininkas būdavo pervedamas į mažesnę parapiją, kur būtų mažiau pastebimas. Taip pat reguliuodavo, ką reikia pašalinti iš vienintelės kunigų seminarijos ir kiek klierikų galima į ją priimti.

Skaitydami apie sovietmetį pastebėjome, kad vieną pasaulį – pasipriešinimo, nenoro ieškoti dirbtinių kompromisų su valdžia – galėtų įkūnyti palaimintasis Teofilius Matulionis, o kitai pusei – laviruojant ir siekiant kompromisų, tai tuo metu taip pat buvo svarbu, – galėtų atstovauti Kauno arkivyskupijos valdytojas Juozapas Stankevičius. Abu jie skirtingais būdais prisidėjo prie to, kad Katalikų Bažnyčios veikla apskritai būtų įmanoma. Žinoma, Teofilius Matulionis kur kas daugiau rizikavo, yra palaimintasis ir todėl labiau sektinas mūsų tautos pavyzdys.

V. Kamuntavičienė: Kyla klausimas, kaip mums vertinti tuos valdytojus – ar tikrai juos reikėtų smerkti dėl bendradarbiavimo su sovietų valdžia? Kunigas Stankevičius siekė sutarimo su valdžia, bet jeigu to nebūtų buvę ir būtų veikusi tik slapta pogrindinė Katalikų Bažnyčia, galbūt Sovietų Sąjungoje Bažnyčia apskritai būtų buvusi uždrausta. Taigi vis dėlto tie žmonės išlaikė pusiausvyrą, todėl vien smerkti juos negalime.

Visi darome klaidų, pavyzdžiui, yra informacijos, kad paskelbęs pareiškimą dėl partizanų pasidavimo valdytojas kunigas Stanislovas Jokūbauskis labai gailėjosi, nes tai buvo jo silpnumo akimirka. Lengva nuteisti, bet reikia suvokti, kad žmogus yra silpnas ir jo elgesys priklauso nuo aplinkybių. Todėl pabandėme į knygą įdėti šaltinius ir tarsi prakalbinti seniai gyvenusius. Tai leidžia nesuprimityvintai pažvelgti į žmonių gyvenimą ir jų pasirinkimą.

Kuo bus aktuali knyga praėjus Lietuvos bažnytinės provincijos jubiliejui?

V. Kamuntavičienė: Knygoje užfiksuotas mūsų kartos požiūris į šimto metų istoriją. Praėjus dar šimtui metų istorikai galės paskaityti, kas mums buvo svarbu. Istorija žavi tuo, kad rašydami apie praeitį kartu atskleidžiame dabartinį požiūrį – pabrėžiame, kas mums svarbiausia iš praeities. Po daugelio metų istorikai turės galimybę pažiūrėti, kur mes dėjome akcentus, kur liko baltų dėmių ir kuriomis temomis dar neturėjome ko pasakyti ar nedrįsome prabilti. Tada mus vertins kiti tyrėjai.

R. Jaramičius: Mes, kaip istorikai, ėmėmės kiek neįprasto dalyko – rašėme apie dabartį. Knygoje reikėjo aprašyti laiką po 1990-ųjų. Tai buvo sunkiausia dalis, nes negalime objektyviai įvertinti laikotarpio, kuriame gyvename. Ateityje šią knygą skaitantiesiems bus įdomu, kaip iš dabarties perspektyvos žvelgėme į šiandienius įvykius, kaip matėme Bažnyčios gyvenimą. Bandėme palaikyti naudingą žvilgsnį į šiandieną konkrečiai nevertindami, užčiuopti, kas svarbu, ir dabartinio bažnytinio gyvenimo diskursą.

V. Kamuntavičienė: Vyskupams buvo svarbu, kad rašytume apie dabartį, nes pastaruosius trisdešimt metų Katalikų Bažnyčia Lietuvoje po sovietmečio turėjo atlikti daug darbų. Tai nepaprastai svarbus mūsų tautai laikotarpis. Per 30 metų taip suklestėjome, kad pasivijome Europos Sąjungą ir iš dugno pakilome į aukštą lygį. Taip pat pakilo Bažnyčia, kuri įprastai laikosi tradicijų ir neskuba taikytis prie šiuolaikinės visuomenės. Ji daug diskutuoja ir svarsto prieš priimdama sprendimus.

Įsivaizduokite, tik šiais laikais pirmą kartą istorijoje popiežius apsilankė Lietuvoje. Jono Pauliaus II vizitas mūsų šalyje buvo istorinis stebuklas. Tarpukariu į Lietuvą buvo atvykęs apaštališkasis vizitatorius Achille Ratti, kuris vėliau tapo popiežiumi Pijumi XI, bet kaip popiežius Lietuvoje jis nesilankė. O kur dar antrasis stebuklas – popiežiaus Pranciškaus vizitas?!

Dabartiniai laikai yra itin reikšmingi, bet mes atsargiai apie juos rašome, nes dar negalime objektyviai jų įvertinti. Pirmąjį ir vienintelį kardinolą Jurgį Radvilą Lietuva turėjo tik XVI amžiuje. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje turime net kelis kardinolus – Vincentą Sladkevičių, Sigitą Tamkevičių, Audrį Juozą Bačkį ir Rolandą Makricką. Tai rodo, kad Lietuva yra svarbi visuotinei Bažnyčiai. Du iš šių kardinolų yra iš Kauno arkivyskupijos.