Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kun. A. Lipniūno knyga „Lauko lelijos“ – maistas alkstančioms sieloms

Kun. Alfonsas Lipniūnas 1934 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka.

Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas (1905–1945) – aktyvus ateitininkas, teologas ir pamokslininkas, daug dėmesio skyrė jaunimo švietimui. Ką tik išleista dar 1939 m. parašyta jo knyga „Lauko lelijos“ (Magnificat leidiniai) – tai šventumo siekimo ir krikščioniško gyvenimo programa. Autorius prabyla į mus vaizdžia aukštaitiška autentiška kalba, nuoširdžiai susirūpinęs mūsų tikrąja laime. Kviečiame skaityti šios knygos ištraukas.

***

Trumputė įžanga

Niekas neturime žemėje pastovios vietos. Esame keleiviai. Visi turime keliauti Dangaus keliu. Ir turime daryti viską, kad mūsų žemę vis labiau apšviestų Dangaus šviesa, visi žmonės taptų žmoniškesni.

Tam reikia gyventi pamaldų gyvenimą, gyventi su Dievu. Bet kaip mažai mes apie tai teišmanome, kaip mažai kas mums apie tai tepasako.

Ir neturėjom savo kalba parašytos trumputės knygutės, kuri nurodytų pagrindinius uolaus dvasinio gyvenimo dalykus.

Gaila!

Dėl to įvyko daug klaidų, daug ko gero nepadarėm, ką galėjom padaryti. Visur skubėjom, o ten, kur labiausiai reikėjo, nesuspėjom. Labai apsigavom, daug nukentėjom.

Todėl bent dabar duodu čia šiek tiek žinių. Imk ir perskaityk atidžiai. Paaiškink kitiems.

Kas moka rašyti, teparašo geriau ir greičiau. Aš parašiau, ką jaučiau, kad kitos širdys ilgisi, ką savoji širdis liepė.

Dievo malonė tegaivina mus!

Magnificat leidinių nuotrauka

Kristus kalba

Kristus kalbėjo apie lauko lelijas. Minios klausėsi. Kokios jos gražios! – tos lauko lelijos! Net Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo gražiau pasipuošęs už jas.

Tai ko jūs taip rūpinatės, žmonės menko tikėjimo? Jei Dievas lauko žolę gražiausiai aprėdo, kaipgi jus apleis? Ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta.

Prisimeni tą Išganytojo pasakojimą?

Jėzus anksčiau žadino į dvasinį prisikėlimą kitus, dabar šaukia mus. Jis nori mus vesti į laimę, į gerovę.

Kelią žino Jis. Įsiklausykim… šaukia… Lelijos brangiosios, reikia jums žinių. Yra sielų, labai panašių į lauko lelijas. Jos Dievo rankos pabertos pasaulyje, tarp visų audrų ir pavojų. O žydi taip gražiai!

Yra sielų – lelijų, jos panašios į darželio gėles: prižiūrėtos, aptvertos, lyg lepinamos. Kitaip sakant, yra tokių, kurios turi malonią šeimos aplinką, meilę, paguodą ir globą. Bet pasaulyje niekas nepastovu: ir jos gali tapti vienišomis lauko lelijomis.

Ir kaip gražios tos lauko lelijos! Kokia meile ir pasiaukojimu spindi jos! Kaip jos brangios ir naudingos Dievo Karalystei! Bet kaip gerai būtų, kad jos būtų dar gražesnės ir naudingesnės. Jei daugiau ir kvapesnių tokių lelijų būtų, gal ir dabar neįvyktų tokių griuvimų, kokių yra ir dar gali būti, kaip kad dešimt teisiųjų būtų išgelbėję Sodomą ir Gomorą nuo jų likimo.

Lauko lelijos labai kuklios, neišlepintos. Jos daug nereikalauja. Geriau linkusios duoti kitiems, aukotis už juos. Tačiau ir joms reikia šio to, šiokių tokių dvasinio gyvenimo plutelių – šiokių tokių žinių, šiek tiek paguodos, padrąsinimo. Koks džiaugsmas tokių trupinėlių vargdienėliams patiekti. Tokios sielos ir už mažiausią trupinėlį daugiau dėkingos, negu verta. Kaip ir visi vargšai, kuriuos mylėjo ir ypatinga meile myli Kristus.

Taigi, šnektelkim po žodelį.

Nebijok užmiršimo

Bet aš pamiršau, kad savo darbus aukojau Dievui. Gal jie nebeina Dievo garbei? – O vaistininkas, kai vaistus taiso ir pamiršta ligonį, ar jie dėl to nebeina ligonio naudai? Juk aišku. O duonkepys, kai duoną kepa, gal pamiršta valgytoją? Ar tai jau nebestiprins valgytojo?

Kartas nuo karto atnaujink visko aukojimą Dievui, Jo garbei.

Pridėk savo menkumo ir nuolankumo pareiškimą – ir tai atitaisys su kaupu visą tavo netobulumą.

Juk Dievas yra meilė. Tik mylėkim Jį ir pasitikėkim Juo!

Džiaukimės!

Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas.
paneveziokatedra.lt nuotrauka

Reikia visada aiškių minčių

Visi didieji žmonės, kurie ką nors žymaus padarė, visada turėjo prieš akis sau tvirtas mintis, aiškius siekimus.

Visi šventieji buvo labai aiškių minčių ir tvirtos valios žmonės.

Žinokim ir mes aiškiai visada – ko mes norim!

Mes privalom pasiekti Dangų. Taip!

Visi, kas Dievo malonėje mirs, bus Danguje. Taip!

O kas Dievo malonės neturės – visi pragare sėdės. Tai aišku!

Niekas ir niekad neturi teisės leisti kam nors likti be Dievo malonės.

Dievo malonėje turim būti visada, arba turim tuojau į ją grįžti.

Kas Dievo malonėje, tas kuria gražesnį gyvenimą. Tas mums brangus. Tas sėkmingai prašo Dievo palaimos visiems. Kas be Dievo malonės ir kas tai leidžia, tas šaukia Dangaus kerštą sau ir visiems, savai visuomenei. Baisu!

Katekizmo mokyme nieko negali būti svarbesnio už mokymą gyventi Dievo malonėje. Kitkas yra tik dėl to. Arba kad vestų į tai. Čia esmė!

Reikia mums naujo katekizmo! – Dievo malonės katekizmo. Reikia mums visiems naujų pagrindinių gyvenimo minčių!

Reikia visiems vaikučius mokyti taip, kaip mokė savo sūnelį, kaip jau žinom, šv. Liudviko karaliaus motina. Kaip mokė visų šventųjų motinos. Katekizmas – ne pasaka, o gyvenimo mokslas. Mokslas ne vien žinoti kai ką apie Dievą, bet labiausiai – gyventi su Dievu.

Negalim gyventi Dievo malonėje be Dievo paramos. Tam būtinai reikalinga nuoširdi malda ir uolus naudojimasis sakramentais, ypatingai išpažintimi ir šv. Komunija.

Būtinai!

Kristus – gyvybės vynmedis, mes – šakelės. Turime būti vienybėje. Kitaip – nelaimė. Taip – laimė!

Norim žemėje gerovės? Gerai!

Gerovę rojuje turėjo Adomas ir Ieva. Kol buvo Dievo malonėje. Ir Izraelio tauta taip pat.

Be malonės buvo labai nemalonu. Kaito kailis.

Kun. Alfonsas Lipniūnas. Lipniunas.com iliustracija

Mes esame maža tauta. Kad Lietuva išliktų, išlaikytų savo tikėjimą ir nebūtų didžiųjų tautų sumalta, būtinai turim būti su Dievu. Būtinai!

Tuomet mes būsim Dievo globojami, Dievas tikrai išgelbės mus visuose pavojuose, kaip daug kartų ir daug ką išgelbėjo.

Drąsa pagundose

Bet vėl dejuoji dėl savo menkumo. Ir kam? Dejuoji dėl pagundų, kad vargina tave. Ir ko taip dejuoji? Ne dejavimais, o drąsa laimima kova.

Jei pagundos ateina, tokios ar kitokios, bet su jomis nesutinki, nė trupučiuko nenusimink. Dievas nenori, kad jas įsileistum, ir tu nenori – tai gražiausia vienybė su Dievu. Ar dėl to liūdėti ir nuogąstauti? Džiaukis tiktai ir dėkok Dievui už Jo pagalbą. Kuo daugiau kovos, tuo daugiau nuopelnų. Nuodėmės jokios nėra.

Nuodėmė tėra sutikimas su pagundomis arba davimas progos joms sukilti. O jei netyčia atėjo – geriausia nekreipti jokio dėmesio.

Naudokim laiką

Daug laiko praleidom tuščiai. Turėjo geriau būti. Bet toliau naudokim laiką tinkamiau.

Kai teks ko laukti, kai būsi kelyje, kai turėsi laiko, kartok mintimis trumpas maldeles, savo mažąją paslaptį, prisimink Dievo gerumą, sielas…

Jei bus laiko, jei turėsi ar susikursi nuošalumo, nebijok sukalbėti dalį rožinio. Gali pridėti kitą ir trečią. Gali kalbėti ir ant pirštų, jei rožinio neturi ar rankoj laikyti negalėsi.

Taip elgėsi šv. Jonas Vianėjus, daugelis šventųjų ir kilnių žmonių. Išpirk savo buvusį šaltumą, praleistą veltui laiką, melsk susipratimo tiems, kurie nežino, kam Dievas jiems yra davęs laiką.

Prisimink, kaip daug žmonių maldą pamiršo ir neberanda jai laiko. Nelaimė! Kaip daug gerųjų kovoja nebepakeliamą kovą, kaip kenčia sielos skaistykloje… Mes turim padėti visiems.

Kaip tai kilnu ir gražu! Dievas padės mums, jei mes padėsim. Už meilę – duodama meilė. Iš Dangaus.

Tik ramiai. Mūsų Dievas – ramybės Dievas.

Daryk viską ramiai: pavargai – pailsėk, pailsėjai – vėl pradėk.

O kur pasitaiko proga gelbėti artimą ar padėti – padėk! Ramybė, meilė ir budrumas, suderinant su poilsiu ir pasitikėjimu – gražiausi dalykai! Viskas Dievui!

Naudokim visą laiką ir jo nuotrupas Dievo garbei. Ir netyčinį apsnūdimą – taip pat.

Dievas mus myli. Ir visos mūsų skurdžios aukos, jei tik iš meilės aukojamos, Jam yra labai malonios. Ir darosi nauja malonių versmė mūsų sielai.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.