Arboristė K. Žalnierukynaitė: garantuoti, kad medis visiškai saugus, niekas negali, kaip ir to, jog nekils uraganinis vėjas

Po kiekvienos galingesnės audros Lietuvos kiemuose ir gatvėse pasklinda specifinis triukšmas – pjūklų gaudesys, o socialiniuose tinkluose – aistringi ginčai. Visi tampame arba gamtosaugininkais, arba saugumo ekspertais.

Viena pusė skaudama širdimi stebi kertamus senus medžius, kita – skaičiuoja apgadintus automobilius ir baiminasi dėl savo saugumo. Tačiau ką apie tai kalba ne emocijos, o mokslas ir profesionali patirtis? Kada medis iš tiesų tampa grėsme, o kada jį dar galime išgelbėti?

Dienraštis „Bernardinai.lt“ kartu su arboriste, Lietuvos arboristikos akademijos direktore KRISTINA ŽALNIERUKYNAITE svarsto, kur yra riba tarp pavojaus ir išsaugojimo.

Ar didelė dalis per audras išvirtusių ir nulūžusių medžių nukentėjo dėl ilgametės netinkamos priežiūros?

Tikslią statistiką dabar vargu ar kas nors galėtų pateikti. Bet, kiek matyti iš viešojoje erdvėje esančių nuotraukų ir vaizdo įrašų, – tikrai daug. Tačiau buvo ir medžių, augusių, atrodo, tobulose augavietėse, kur vietos šaknims daug, bet jie išvirto su visomis šaknimis.

Skraidė stogai, griuvo stulpai, nekliudomi jokių medžių, todėl turime pasiruošti tokioms vėjo apkrovoms, nes akivaizdu, kad jų daugėja. Tik prieš dvejus metus panaši stichija praūžė Žagarėje. Tuo metu ji kliudė tik nedidelę Lietuvos dalį, daugiau kliuvo Latvijai, bet šįkart ir mūsų nepagailėjo. Jeigu medžių nebeliks, audros ne tik medžius vartys, bet ir mūsų turtą gadins.

Po praūžusios audros dažnai kyla savotiška panika ir noras iškirsti visus didesnius medžius. Kaip išvengti emocingų skubotų sprendimų ir atlikti objektyvią ekspertizę?

Visų medžių Lietuvoje ekspertizės neatliksi, nes ir ekspertų turime labai mažai, ir ši paslauga brangi. Kartais užtenka arboristo vertinimo. Čia reikia nepainioti: ekspertas yra aukšto lygio specialistas, dalyvaujantis teismuose, jo užduotis – visai kitokia. Šiuo atveju reikia konsultuojančio arboristo. Ekspertizė atliekama tada, kai ir konsultuojančiam arboristui būna neaiški tikroji medžio būklė, reikia išsamesnių tyrimų.

Taip pat skaitykite:

Sengirės fondas išpirko 8 ha dydžio Strėvininkų mišką Kaišiadorių rajone

Gaisrų neliko – ėmė nykti rūšys: kodėl į miškus grąžinama ugnis?

Ne viskas, kas dūžta, metama į stiklo konteinerį: kaip tinkamai rūšiuoti stiklo atliekas?

Ornitologas M. Karlonas: „Tai, kas per amžius mūsų krašte buvo natūrali gamta, šiandien atrodo neįprasta ir svetima“

Kur sugrįžta žmogus?

Botanikas M. Lapelė apie besaikį miškų kirtimą: „Yra labai nedidelė riba tarp verslo ir godumo“

Sodininkų galvos skausmas – invaziniai šliužai: naikinimas gali trukti ir trejus metus

Audra baigėsi, bet pavojus liko: miškininkas įspėja, kurie medžiai gali nuvirsti net ir vėjui nurimus

O noras pjauti medžius po tokių įvykių kyla visada. Ir medžiai kenčia, tiksliau, jų nebelieka. Jau girdėjau kalbų, kad bus kertama daugiau medžių, sudaromi dar didesni vėjo tuneliai, o tada grius ir stulpai. Užuot kabeliavus elektros linijas, ketinama medžius kirsti. Valdžios atstovai kalba tą patį. Tai kodėl gi žmonėms nedaryti to paties?

Visuomenininkai dažnai stoja mūru už kiekvieną brandų medį. Kaip vertinate šį jų aktyvumą? Tai padeda apsaugoti gamtą ar kartais perauga į kraštutinumus, trukdančius užtikrinti žmonių saugumą?

Manau, visur turėtų būti sveikas protas. Ne visada viską reikia saugoti, ypač jei medis akivaizdžiai kelia pavojų. Bet labai suprantu tuos žmones. Kai miestas nenumaldomai plečiasi, statyboms reikia vietos, gatvėse nelieka jokio pavėsio, tai, kaip sakoma, kartą nudegęs sriuba, puti ir šaltibarščius. Šiaip ar taip, ką iškirsime, to jau nebeužauginsime – tokių medžių nesulauksime. Dažnai tokie protestai sustabdo kirtimus, bet, atrodo, tik laikinai.

Kita vertus, kai kurie žmonės protestuoja ir prieš priežiūrą. Trukdo dirbti net genėtojams, sako: „Medžių genėti nereikia, nes miške jie gerai auga ir negenėti.“ Bet miestas – ne miškas. Čia visi medžiai be išimties turėtų būti prižiūrimi – tiek jauni, tiek seni. Aišku, labai svarbu darbų kokybė, nes netinkamai nugenėtas medis gali tapti pavojingesnis, nei buvo.

Valdžios atstovai bendrauja daug, bet matyti, kad komunikacijos specialistai labai nutolę nuo želdinių priežiūros, todėl paaiškinimai kartais glumina. O tie, kurie užsiima priežiūra, neturi laiko kalbėti, todėl taip ir išeina.

Kodėl, jūsų nuomone, kyla toks didelis nepasitikėjimas savivaldybių ar rangovų sprendimais dėl medžių kirtimo? Kokios komunikacijos trūksta?

Priklauso nuo to, apie kieno komunikaciją kalbame. Valdžios atstovai bendrauja daug, bet matyti, kad komunikacijos specialistai labai nutolę nuo želdinių priežiūros, todėl paaiškinimai kartais glumina. O tie, kurie užsiima priežiūra, neturi laiko kalbėti, todėl taip ir išeina. Nežinau, kaip tai išspręsti.

Dėl pasitikėjimo rangovais – jie tik atlieka savo darbą. Už juos būna nuspręsta, ką jie turi ar gali kirsti, o ką – saugoti. Tik saugojimas pas mus, sakyčiau, yra dėl akių. Paprastai tie vadinamieji išsaugoti medžiai po kelerių metų ima ir nudžiūva, todėl ir kyla protestai.

Turite didžiulę gamtosaugos ir medžių saugos patirtį. Ko trūksta Lietuvos miestams ir gyvenvietėms, kad nuo gaisrų gesinimo bei kirtimo po audrų pereitume prie ilgalaikės brandžių medžių priežiūros strategijos?

Savo klausimu beveik ir atsakėte, ko reikėtų. Mums reikia ilgalaikės brandžių medžių priežiūros strategijos. Beje, tokią turi ne visos Europos šalys – tik turtingesnės. Pas mus jos nėra, ir neatrodo, kad atsirastų, nes Aplinkos ministerija nerodo iniciatyvos, nors tokius dalykus turėtų skatinti ši institucija. Niekas kitas to nenuspręs.

Po namo, kuriame gyvenu, langais iki septinto aukšto užaugo liepa – labai gražiu tiesiu kamienu. Tačiau pučiant vėjui ji taip linguoja, kad atrodo, jog gali bet kada griūti, o ant jos šaknų stovi automobiliai. Kaip su tokiu medžiu reikėtų elgtis?

Pirmiausia tą medį reikėtų ištirti: pažiūrėti, ar jis turi vietos šaknims, ar jos nebuvo nukapotos rengiant aikštelę. Rezultatai kartais pamatomi ne po metų ar dvejų, o daug vėliau. Tuo labiau kad vėjai dabar stiprėja. O jeigu baisu… Kai kurie žmonės bijo gyventi šalia tokių medžių, bet fobijos neišgydysi nei dokumentais, nei patvirtinimais.

Ką pasakytumėte gyventojui, kuris po audros reikalauja nupjauti šalia jo namo augantį sveiką aukštą ąžuolą ar liepą vien iš baimės, apie kurią kalbame?

Tai ir yra fobija, kurios neišgydysi. Žmogus turi keisti būstą – parduoti jį tam, kuris nebijo medžių ir kaip tik jų nori, ir kraustytis ten, kur medžių nėra. Jei tokios galimybės nėra ir jeigu tai yra privačioje valdoje, valstybė nedraudžia medžių kirsti. Kažkodėl visi mano: jei kreipiesi į savivaldybę ir ši konstatuoja, kad medis sveikas, o kirsti jį dėl būklės nėra reikalavimo, vadinasi, kirsti neleidžia. Leidžia! Bet jei medis sveikas, reikia sumokėti jo atkuriamąją vertę už kiekvieną skersmens centimetrą, o tai nemažai kainuoja. Žmonės, matyt, paskaičiuoja, kad jiems tai brangiai kainuos, todėl ir sako, kad savivaldybė neleido kirsti. Bet taip nėra.

Gerbiama Kristina, kaip jūs ir kiti arboristai atskiriate iš pažiūros seną ir drevėtą, bet tvirtą medį nuo pavojingo, kurį būtina šalinti? Kaip nustatote, kad vienas medis kelia pavojų, o kitas – tvirtas ir dar gali gyventi daugelį metų?

Pirmiausia tam būtina patirtis ir specialūs įgūdžiai. Bet kas, kas tik geni medžius ir vadina save arboristu, negali vertinti tokių dalykų. Tai turi būti konsultuojantis arboristas, kuris to mokėsi. Turi būti atliekama visos aplinkos apžvalga, tiriamas medžio atsakas į drevėjimą, šaknyno būklė, vyraujantys vėjai, biomechaninis stabilumas. Šiuos dalykus reikia mokėti įvertinti ir sudėti į visumą.

Tvirtoms išvadoms padaryti reikalinga ir logika, be jos – niekaip. Esu mačiusi be galo daug žmonių, kurie turi žinių, bet nemoka padaryti logiškos išvados. Čia jau nieko nepadarysi – visur reikalingas pašaukimas.

Žodžiu, šiuolaikiniai diagnostikos metodai jums padeda tiksliai nustatyti vidinę kamieno būklę nepadarant žalos medžiui ir pasakyti, kokia yra jo būklė ir kiek metų jam dar lemta gyventi?

Stiprėjant vėjams, to tiksliai pasakyti negalima, nes medžio būklė vertinama esant įprastoms oro sąlygoms. Jeigu vėjo greitis viršija sąlygas, prie kurių medis ir jo šaknynas yra pripratę ir, kaip mes sakome, išsitreniravę, tada jau nieko nepadarysi. Kaip sakiau, per audras ir stogų plytos byra žmonėms ant galvų, ir stulpai griūva.

Kai turi patirties ir žinai, kur žiūrėti, medis visas problemas parodo pats. Tiems, kurie turi klausą, padeda arbaletukas. Nėra nė vieno seno medžio be kiaurymių – tai natūralus amžėjimo procesas, o ne defektas. Erdviniam mastui nustatyti naudojami įvairūs prietaisai: tomografas, rezistografas, atliekami tempimo testai, tačiau jie visi daugiau ar mažiau invaziniai. Vis tiek reikia ką nors gręžti arba tempti šaknis, kol šios trakštelės.

Be to, gauti rezultatai visada apskaičiuojami matematiškai, o medis yra biologinis objektas ir skaičiavimui dažnai nepaklūsta. Juo labiau kad ir aplinkos sąlygos nuolat kinta. Garantijų, kad medis yra visiškai saugus, niekas negali duoti, nes niekas negali užtikrinti, jog nekils uraganinis vėjas. Sąlygos kinta labai sparčiai, todėl turime būti viskam pasiruošę.

Ten, kur medžių nebuvo, lėkė stogai. Pačiam reikėtų pagalvoti: jeigu nuo stogo nukrito plyta, vadinasi, namai yra nesaugūs. Pagal tokią logiką, kaip kerta medžius, reikėtų griauti ir namus, nes jie irgi pavojingi…

Kalbėdamas apie praūžusias ir galbūt būsimas audras, kurios ne tik laužo medžius, bet ir gadina kitą mūsų turtą, kažkodėl nerandu teiginių apie tai, kaip medis mums tarnauja. Medis yra ne tik mūsų plaučiai – medžiai ir miškai saugo mus nuo vėjų bei audrų.

Ne tik nuo vėjų bei audrų! Kaip minėjau, ten, kur medžių nebuvo, lėkė stogai. Pačiam reikėtų pagalvoti: jeigu nuo stogo nukrito plyta, vadinasi, namai yra nesaugūs. Pagal tokią logiką, kaip kerta medžius, reikėtų griauti ir namus, nes jie irgi pavojingi…

O medžiai mums reikalingi, ir ne tik mums. Jie reikalingi kaip buveinė paukščiams, vabalams, kerpėms ir kitiems organizmams, kurių svarbos net nesuvokiame. Jie reikalingi mums patiems, kad nepasikeistų klimatas ir galėtume gyventi Žemėje. Visi esame susieti nematomais saitais, tik nežinome, kokiais, nes apie tai reikėtų daug aiškinti. Žmonėms tikrai trūksta žinių. Mes visada visiems labai daug pasakojame, nes medis pats savaime neauga ir yra skirtas ne vien žmonėms.

Miesto medžiai – taip, jie skirti žmonėms, nes mieste sąlygos medžiams labai blogos. Jei galėtų rinktis, medis tikrai augtų kur nors palaukėje ir būtų daug laimingesnis, jei taip galima pasakyti, nes mieste visi medžiai vargsta. O jie mums reikalingi, kad valytų užterštą orą, sugertų triukšmą ir dulkes, vėsintų aplinką ir saugotų nuo potvynių. Medžiai ir žolynai sugeria labai daug drėgmės, neleidžia nuplauti paviršiaus ar jam užmirkti, o karštu oru išgarina drėgmę ir vėsina aplinką. Apie tai užsiminiau tik trumpai, nes apie medžių veikimą galima kalbėti labai daug.