Kunigas Juozas Zdebskis – kankinyste vainikuotas

„Mes galime gyventi Bažnyčios reikalais, kai Bažnyčia kenčia, mes galime kartu su ja kentėti, kai Bažnyčioje kenčia paskiri jos nariai, pavyzdžiui, yra teisiami ar kitokiu būdu persekiojami. Mes galime su jais solidarizuotis, už juos galime melstis, dėl jų persekiojimo galime protestuoti, mes tai galime ir privalome padaryti. Ir jeigu audra nulaužia vieną šakelę, tai toj vietoj turi atsistoti mūsų dešimt. Jeigu šiandien vieną, antrą nuteisia, tai vietoj tų kelių turi atsirasti dvidešimt, kurie bus pasiruošę eiti į kalėjimus, į lagerius, į mirtį, jei šito pareikalautų Kristus ir Jo Bažnyčia. (…)

Kai mūsų Bažnyčia turi šitokių sūnų ir dukrų, kurios ir kurie yra pasiryžę už Bažnyčią kentėti, nešti nelaisvės jungą, kurie yra pasiryžę net mirti, Bažnyčia negali liūdėti. Ji džiaugiasi šitais žmonėmis kaip gražiausiais savo žiedais, juos laiko kankiniais, juos nurodo ir ragina, kad visi šitokie būtų. Ir bedieviai šitokiais teismais Bažnyčiai gražiausiai pasitarnauja. Jeigu ne šitoks persekiojimas, ne šitokie teismai, tai, ko gero, ir ta dvasia mumyse labiau išblėstų. O dabar jie nori ar nenori, kad mes sunyktume, priešingai, jie mumyse uždega tautos dvasią. Ir esu tikras, kad šitais metais iš Tytuvėnų į Šiluvą eis dvigubai, o galbūt dar daugiau žmonių. Galbūt vėl vieną kitą nuteis, bet šitaip žmonių entuziazmo niekas nesulaikys. Katalikų Bažnyčią nugalėti šitokiomis priemonėmis neįmanoma.“

Šiandien jau būtų nelengva išsiaiškinti, kada ir po kokios bažnyčios skliautais nuskambėjo šie drąsūs ir įkvepiantys kunigo Juozo Zdebskio (1929–1986) pamokslo žodžiai. Bet viena yra tikra – šie ir kiti kunigo Juozo pasakyti pamokslai išliko tik dėl paslapčia į magnetofono juostelę padaryto įrašo, kad vėliau jis atsidurtų KGB rankose. Šitai ir įvyko.

Šie žodžiai – ne tik drąsūs, bet ir pranašiški. Saugumui buvo svarbu žinoti, ką kalba šis kunigas. Jeigu kalba, vadinasi, tuo gyvena, o jeigu tuo gyvena – tai ir veikia. Tad už savo žodžius, veiksmus, darbus ir pastangas kunigui J. Zdebskiui teko garbė būti vainikuotam kankinyste.

Nors prieš 40 metų, 1986-ųjų vasario 5-ąją, kankinės Šv. Agotos dieną, kelyje įvykus tragiškam eismo įvykiui kunigo J. Zdebskio gyvastis buvo užgesinta, jo dvasios šviesa liko liepsnoti bendražygių, jaunimo ir daugelio lietuvių širdyse. Ji šviečia ir dabar. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, galbūt kitaip – ne taip radikaliai ir ne taip akivaizdžiai matomai – bet ši šviesa vis tiek gyva – ta kunigo ir kankinio J. Zdebskio meilės, tiesos, gyvybės ir pasiaukojimo dvasios šviesa.

Apie šį iškilų kunigą ir kovotoją už laisvę galima daug rašyti ir pasakoti. Yra daugybė straipsnių, knygų, filmuotos medžiagos, jį pažinojusių liudininkų atsiminimų. Išties tai išskirtinis gyvenimas, paaukotas Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms.

Patraukė KGB dėmesį

Kunigo Juozo Zdebskio šaknys – Suvalkijos žemėje. Marijampolės apskrities Krosnos valsčiaus Naujienos kaime 1929 m. gegužės 10 d. jis atkeliavo į šį pasaulį. Tėvai buvo ūkininkai, tikintys. Liga ir nelaimė nusinešė dviejų Juozo sesučių gyvybę, ir jis augo kartu su vyriausia seserimi Marija, kuri vėliau tapo didžiule atrama gyvenimo išbandymuose.

Taip pat skaitykite:

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

Juozukas buvo puikus mokinys Naujienos ir Krosnos pradinėse klasėse. Mokslai sekėsi gerai ir Kalvarijos gimnazijoje, kur jis pasižymėjo kaip ateitininkas. 1948 m. baigęs gimnaziją Juozas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Buvo kuklus, tylus ir paprastas seminaristas.

1952 m. vyskupo Kazimiero Paltaroko įšventintas į kunigus, po metų Juozas pradėjo tarnystę Šiluvos parapijoje. Vėliau kunigavo Raseinių, Šiupylių, Kauno, Šakių, Gudelių parapijose.

Kunigystės pradžioje Juozas tapo aktyviu nelegalios katalikiškos spaudos platintoju, taip pat ėmėsi organizuoti jaunimo, besidominčio religija, būrelius. Nuo 1957 m. pradėjo nelegalios religinės literatūros spausdinimą ir platinimą. Tai patraukė KGB dėmesį. Netrukus Juozas pateko į dar didesnę saugumiečių nemalonę: 1964 m. sovietinė valdžia už vaikų katechizavimą jį nuteisė metams kalėjimo.

Kunigas kalėjo Vilniuje – Lukiškių kalėjime ir Rasų gatvėje buvusioje pataisos darbų kolonijoje. Atlikęs bausmę buvo paskirtas tarnauti Leipalingio parapijoje. Po metų, 1966-aisiais, kunigas Juozas buvo perkeltas į Kapčiamiestį, ten dirbo bažnyčios klebonu ir ėmė organizuoti bei vesti rekolekcijas. Vėliau perkeltas klebonauti į Valakbūdžio parapiją.

Kova dėl seminarijos ir kunigų

Kunigui J. Zdebskiui itin skaudėjo širdį dėl padėties Kauno kunigų seminarijoje. Čia buvo mažinamas klierikų skaičius, nepriimami studijuoti tinkami kandidatai, vis mažėjo ir dirbančių kunigų Lietuvoje.

„Bažnyčia šiandien turi kai kurių didelių sunkumų, – skambėjo pilni skausmo ir susirūpinimo kupini kunigo J. Zdebskio žodžiai iš bažnyčios sakyklos. – Jūs puikiai žinote, ne kartą tikriausiai girdėjote, kokia nenormali padėtis yra kunigų seminarijoje. Mums trūksta kunigų. Tie, kurie įstoja į kunigų seminariją, neturi ramybės, nuolatos yra varginami, nuolatos jiems stengiamasi primesti kažkokius tikslus, kurie visiškai nesuderinami su Katalikų Bažnyčios tikslais. Valstybė persekiodama Bažnyčią nori, kad Bažnyčioje visą valdžią turėtų ne vyskupai, parapijose ne kunigai, o valdžios sukurti vadinamieji parapijų komitetai. Žodžiu, viskas daroma, kad Bažnyčią iš visų pusių spaustų.“

Budri saugumo akis vis akyliau sekė ir fiksavo, kuo rūpinasi ir gyvena šis dvasininkas. Kunigo Juozo garsiai pamoksluose sakomos mintys buvo įrašomos, šifruojamos ir gulė į jam kurpiamą bylą.

1969 m. sausį kunigai Juozas Zdebskis ir Petras Dumbliauskas parašė pareiškimą SSRS ministrų tarybos pirmininkui, išreikšdami susirūpinimą seminarijoje susidariusiomis problemomis. Netrukus kovo mėnesį atėjo atsakymas. Jis buvo toks: J. Zdebskiui atimama teisė metus dirbti kunigu. Kad pragyventų, jam teko metus darbuotis paprastu darbininku melioracijoje.

Tačiau bausmės, persekiojimai ir specialios priemonės aktyvaus, patriotiškai nusiteikusio kunigo J. Zdebskio nuo veiklos neatbaidė. Priešingai – sunkios ir pavojingos sąlygos šį dvasininką dar labiau įkvėpė kovai už tikėjimą ir sąžinės laisvę. Ne tik darbais, bet ir savo kunigišku autoritetu jis kėlė tikintiesiems dvasią, tarytum stengdamasis jiems įkvėpti Šventosios Dvasios, kuri ir yra drąsa, tiesa ir meilė.

Aktyvaus dvasininko Juozo galvoje gimė idėja steigti pogrindinę kunigų seminariją. Tai buvo sunki ir pavojinga misija, tačiau su bendraminčiais ją pavyko įgyvendinti. Atsirado ir dėstytojų, ir seminaristų. Simboliška, kad kartais paskaitos pogrindžio seminaristams vykdavo Vilniaus arkikatedroje, kuri tuo metu buvo paversta Paveikslų galerija. Tuo metu vadovu ten dirbo šios seminarijos auklėtinis, vėliau tapęs kunigu, Kastytis Matulionis, kuris slapta ir priimdavo paskaitų klausytojus.

Ši pogrindinė seminarija veikė neilgai, tačiau jos vaisiai buvo išties geri – apie 30 ją baigusių vyrų vėliau buvo įšventinti į kunigus.

Ir vėl į kalėjimą

Po priverstinių metų pertraukos kunigas Juozas buvo paskirtas į Prienų bažnyčią, tačiau jau tik vikaru. 1971-aisiais vėl už vaikų katechizaciją jam atseikėjo dar vienus metus kalėjimo.

Siekiant, kad kuo mažiau sulauktų tikinčiųjų nepasitenkinimo ir triukšmo, teismas buvo perkeltas į Kauną. Tačiau ir ten skelbiant nuosprendį teko uždaryti teismo salės langus, nes gatvėje susirinkusieji palaikyti kunigą J. Zdebskį šaukė: „Duokite Bažnyčiai laisvę! Gėda komunistams!“

Kunigas Juozas savanoriškai atsisakė gynybos ir advokato, nes, anot jo, ši byla buvo ne jo asmeninė, o visos Bažnyčios. Todėl šis teismo procesas buvo aprašytas pirmajame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeryje, išleistame 1972 m. kovo 19-ąją. Vėliau kunigas Juozas taip pat aktyviai bendradarbiavo su „Kronika“, rinkdavo jai medžiagą.

Metus dvasininkui teko praleisti Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Bet ir čia jis turėjo savo veiklos lauką. Daug meldėsi, skaitė, rašė dienoraštį – apmąstymus, kurie vėliau buvo sudėti į 1996-aisiais išleistą knygą „Gyvenimas mąstymuose. Kunigas tarp vagių“. Šiuose tekstuose atsiskleidžia kunigo J. Zdebskio stiprus ryšys su Švč. Mergele Marija, gausu išgyventos kančios akimirkų ir Dievo meilės pavyzdžių, kai dvasininkas siekė išgelbėti nuodėmių ir netikėjimo pavergtas sielas. Galima sakyti, jis aukojosi už jas, kad bent mažas Dievo meilės grūdelis įkristų į bedievystės nualintas ir suklaidintas širdis.

Patyrę šios taurios asmenybės vidinį grožį, kunigą Juozą gerbė ir laikė autoritetu netgi kriminaliniai nusikaltėliai.

Šlavantai: Eucharistijos bičiulių lopšys

1973 m. kunigas J. Zdebskis buvo paskirtas Šlavantų parapijos klebonu, čia ištarnavo dvylika metų. Žmonės su meile ir pagarba jį ėmė vadinti Šlavantų Tėveliu.

Išgyventi du įkalinimai, draudimas kunigauti, kratos, vairuotojo pažymėjimo atėmimai ir visi kiti sunkumai kunigą Juozą subrandino ir užgrūdino tarsi žiemkentį, kuris, iškentęs šalčius ir speigus, duoda gausų derlių. Iš išlikusių jo pasakytų pamokslų matyti, kad šiam dvasininkui labai rūpėjo Lietuvos ateitis: ar žmonės išsaugos tikėjimą, ar sovietinio ateizmo laikais išliks žmonių moralė, ar bus kam ją perduoti ateinančioms kartoms.

Todėl nieko nelaukdamas šiame atokiame bažnytkaimyje jis subūrė veiklius savo ir gretimų parapijų jaunuolius į eucharistiečių bičiulių ratelį, kuris pamažu išaugo į Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Čia dera paminėti, kad kunigas J. Zdebskis ypač gerbė Švenčiausiąjį Sakramentą, kuris ir yra kunigystės esmė. Netgi vidury nakties grįžęs namo, kad ir labai pavargęs, jis atrakindavo bažnyčią ir eidavo pasveikinti ir pagarbinti Jėzų, esantį Švč. Sakramente.

Šlavantų Tėvelis turėjo ypatingą Dievo dovaną – mokėjo bendrauti ir suprasti jaunus žmones. Tokių šiltų santykių su jaunimu jam pavydėjo ne vienas kolega. Kunigas J. Zdebskis rūpinosi jaunuolių sielovada, patardavo gyvenimiškais klausimais, organizuodavo rekolekcijas, stovyklas gamtoje, piligriminius žygius į Šiluvą ir kitas maldingas vietas, skatino statyti kryžius.

Jis stengėsi jaunuolius supažindinti su Lietuvos istorija – lankydavo piliakalnius, diegė patriotinę dvasią, mokė giedoti Vinco Kudirkos sukurtą himną.

Be abejonės, tai buvo labai pavojinga veikla, kuri ir vėl neliko nepastebėta ir tapo nauju KBG galvos skausmu. Todėl J. Zdebskis jaunimą savotiškai grūdino sunkumams: mokė, kaip elgtis suėmimo ir tardymo metu, drąsino nepasiduoti baimei, įkvėpdavo drąsos. Buvo atvejų, kai milicininkai apsupdavo susirinkusius jaunuolius, reikalaudavo išsiskirstyti, o aktyviausius netgi suimdavo ir uždarydavo paroms.

1976 m. eucharistiečiai Šlavantų bažnyčioje surengė Vasario 16-osios minėjimą, kuriame dalyvavo apie dvidešimt Veisiejų ir Leipalingio vidurinių mokyklų mokinių. Saugumas, pasitelkęs pedagogus, siekė įbauginti jaunimą: jaunuoliai buvo tardomi, verčiami rašyti pasiaiškinimus, bandomi užverbuoti, kai kurie netgi mušami… Šis įvykis jiems tapo tarsi kovos už tikėjimą ir drąsos egzaminu, kurį visai neblogai išlaikė.

Misionieriška kunigo J. Zdebskio dvasia

Dauguma pažinojusiųjų kunigą J. Zdebskį mena jį kaip itin veiklų žmogų – jo buvo pilna visur. Lietuvoje jis buvo tarsi nakties paukštis klajūnas, nes dažniausiai svarbius reikalus, jei tik buvo galima, tvarkydavo naktį: ir dėl laiko stokos, ir kad kuo mažiau patrauktų jį stebinčių saugumiečių dėmesį. Kunigas turėjo nemažai bendražygių, ir ne vienas iš jų gana dažnai naktį sulaukdavo Juozo beldimo ar skambučio su prašymu padėti.

Kunigas J. Zdebskis buvo apdovanotas ir ypatinga misionieriška charizma. Penktadieniais uoliai lankydavo parapijų, kuriose dirbo, ligonius ir senelius, aprūpindavo juos Švenčiausiuoju Sakramentu. Ir kaip niekas kitas mokėjo pasirūpinti atskirtaisiais nuo tėvynės. Net ir dirbdamas parapijose paprašydavo bičiulių kunigų jį pavaduoti, o pats sėsdavo į traukinį, skrisdavo lėktuvu, kad galėtų aplankyti ir paremti tolimuose buvusios Sovietų Sąjungos kampeliuose ištremtus kunigus, bendraminčius, tikėjimo brolius, įkalintus lageriuose ar tarnaujančius armijoje bičiulius.

Svarbiausia jam buvo patarnauti šiems žmonėms kaip dvasininkui: klausytis išpažinčių, aukoti šv. Mišias ir aprūpinti Komunija. Taigi tie susitikimai dažniausiai būdavo trumpi – vos progai pasitaikius kunigas skubėdavo tolyn, pas kitus jo laukiančius.

Nuo 1972 m. kunigas Juozas įvairius katalikiškus patarnavimus suteikdavo Pavolgyje gyvenantiems vokiečiams, taip pat Kazachstano, Sibiro, Uzbekijos, Armėnijos, Gruzijos, Moldovos katalikams – ten, kur labai stigo kunigų ir maldos namų. Dažnai jam pagelbėdavo anksčiau į tas vietas atvykusios lietuvės vienuolės. Tais laikais keliauti su tokia misija po buvusios Sovietų Sąjungos platybes reikėjo didelės drąsos, entuziazmo, sumanumo ir begalinio pasitikėjimo Dievo Apvaizda – to tikrai nestokojo šis veiklus lietuvis.

Daugelis kunigą Juozą pažinojusiųjų liudija ir apie fenomenalią jo savybę – gebėjimą tiesiog iš po žemių iškasti – susiorganizuoti – bilietus kelionei traukiniu ar lėktuvu. Kartais kone paskutinę minutę stebuklingu būdu gavęs bilietą dvasininkas sugebėdavo įšokti į lėktuvą ir keliauti. Seselė Gerarda Šuliauskaitė buvo liudininkė, kai niekaip negalėdamas gauti bilietų kunigas Juozas drąsiai kreipėsi į kasą su užrašu „Tarybų Sąjungos didvyriams ir Tėvynės karo invalidams“ ir jam pavyko gauti bilietus.

Kova už tikinčiųjų teises

Kunigas J. Zdebskis uoliai ir visomis išgalėmis stengėsi dirbti ir kovoti už tikėjimą bei tikinčiųjų teises, nes Lietuvoje vis daugiau suvaržymų ir nesiskaitymo patirdavo ne tik dvasininkai, kunigus rengianti seminarija, bet ir eiliniai tikintieji. Tad 1978 m. lapkritį kunigas J. Zdebskis kartu su bendraminčiais kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK).

J. Zdebskis pasirašė daugybę dokumentų, skirtų tarptautinėms organizacijoms, Šventajam Tėvui, kitų religinių bendruomenių hierarchams ir valstybių vadovams. Juose buvo rašoma apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje, reikalaujama išleisti iš tremties vyskupus Julijoną Steponavičių bei Vincentą Sladkevičių ir leisti jiems eiti savo pareigas ir panašiai. Per penkerius veiklos metus šis komitetas paskelbė net 53 dokumentus, skirtus įvairioms užsienio ir SSRS organizacijoms.

Dėl TTGKK išplatintų dokumentų pasaulis sužinojo daug faktų apie tikrą tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, patiriamus persekiojimus ir sunkumus. Šis komitetas gynė ne tik tikinčiųjų, bet ir apskritai žmogaus teises, bendradarbiavo su Lietuvos Helsinkio grupe.

„Maždaug čia prieš porą savaičių buvo teisiami du vyrai. Man asmeniškai teko dalyvauti abiejuose teismuose. Vilniuje buvo teisiamas vienas geras katalikas Mečislovas Jurevičius, o Širvintose – inžinierius Vytautas Vaičiūnas. Tarp kitko, abu šitie vyrai labai mylėjo Mariją. Ir mylėdami Mariją žinojo, kad ta meilė turi būti labai konkreti. Ir jie mylėjo Bažnyčią. Ir visada buvo ten, kur atrodė, kad jie turi stovėti. Ir juos abu teisė už tai, kad dalyvavo religinėje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. (…)

Ir eidami jie ne šaukia prieš valdžią, bet kalba rožančių arba gieda religines giesmes. Ir šita religinė eisena yra daroma atgailos intencija, kad mūsų tauta būtų blaivi ir skaisti. Ir už tai, kad dalyvavo eisenoje, juos apkaltino, kad organizavo eiseną, vadovavo eisenai. Ir vienam – Jurevičiui – davė trejus metus griežto režimo, o Vaičiūnui – pustrečių metų lagerio. Ir jie maždaug po trejus metus praleis su didžiausiais vagimis, žmogžudžiais, moterų prievartautojais, praleis su žmonėmis, kurie jau po kelis kartus buvo teisti, kurių daugelis jau praradę žmoniškumą. Praleis kelerius metus badaudami, ujami ir vien todėl, kad mylėjo Bažnyčią ir darė tai, ką liepė jų sąžinė.“

Tokias pavojingas J. Zdebskio pamokslo mintis KGB iššifravo iš slapta padaryto įrašo, kuris 1982 m. buvo pridėtas prie apžiūros protokolo.

KGB galanda nagus

Kunigas J. Zdebskis sovietinei valdžiai buvo svarbiausias priešas. Pasinaudodama saugumo galia valdžia šį dvasininką itin akylai stebėjo, rinko apie jį informaciją, sekė ir visais būdais stengėsi jam pakenkti ir jį sukompromituoti. Net 115 saugumo agentų medžiojo šį uolų didelio tikėjimo kunigą.

Kunigo Juozo tyrimo byloje KGB jį vadino „Nagliec“, tai yra Akiplėša. Išties kunigas J. Zdebskis pasitaikius progai sumaniai pasišaipydavo iš savo persekiotojų.

Kunigas A. Svarinskas pasakojo, kaip sykį po tardymo išėjęs kunigas Juozas pamojo pirštu savo tardytojui, kad šis prieitų, o tada jam pasakė, kad iki autobuso dar turįs valandą laisvo laiko, tad spėtų pakrikštyti jo vaikus.

Liudininkai mena, kad buvo suorganizuotos mažiausiai penkios avarinės situacijos bandant susidoroti su šiuo kunigu. J. Zdebskis buvo puikus vairuotojas, o Dievo apvaizda jį ne kartą apsaugojo. Ir tuomet, kai važiuojanti pro šalį mašina užkabino metaliniu kabliu kunigo Juozo lengvąjį automobilį ir bandė jį nustumti pakriūtėn… Šviesaus atminimo sesuo Nijolė Sadūnaitė buvo liudininkė kitos avarinės situacijos greitkelyje, kai lenkiamas didžiulis sunkvežimis staiga pasuko ir užtvėrė kelią. Tuomet dėl kunigo J. Zdebskio akylumo pavyko išvengti susidūrimo, ir automobiliu važiuojantys žmonės nenukentėjo.

Saugumiečiai bandė kunigui J. Zdebskiui prirašyti ir neva neskaistų bendravimą su moterimis, nors šio tauraus žmogaus tikrai nebuvo galima tuo apkaltinti.

Ypač įžūlus bandymas susidoroti su J. Zdebskiu buvo organizuotas 1980 m. spalį. Ant kunigo automobilio sėdynės buvo palikta itin stiprių cheminių medžiagų, jos labai smarkiai apdegino apatinę kūno dalį ir pavojingai paveikė visą organizmą. Dvasininko gyvybei grėsė pavojus, o saugumiečiai ruošė dar vieną baisią ataką, norėdami jį skaudžiai sukompromituoti ir morališkai sužlugdyti. Laimė, nuo šito kunigą Juozą apsaugojo dori ir sumanūs bičiuliai bei gydytojai, slapta pagrobę iš ligoninės ir išvežę į provinciją. Tačiau prireikė ne vieno mėnesio, kad gydomas namų sąlygomis kunigas pasveiktų ir atsigautų.

Liūdniausia, kad atsirado ir bendražygių, kurie vis dėlto patikėjo šmeižtais ir atsitolino nuo šio dvasininko. O kad visa tai buvo juodi ir niekingi KGB darbai, įrodo ir šio kunigo operatyvinėje byloje įsegta saugumiečių į Maskvą siųsta šifruota telegrama, kad 1980 m. spalio 3 d. kunigui J. Zdebskiui buvo įvykdyta specialioji priemonė.

Galop paskutinė ir lemtinga kunigo Juozo kelionė įvyko 1986-ųjų vasario 5-ąją. Tąkart, kankinės Šv. Agotos dieną, kunigas Juozas prisiminė, kad namie palikto kostiumo kišenėje liko ir šventosios Agotos duonos gabaliukas, kurį jis visada stengdavosi turėti su savimi. Dvasininkas savo automobilį buvo patikėjęs vairuoti kitam žmogui. Po neaiškiomis aplinkybėmis atsitikusios avarijos kunigo Juozo kūną greitai išsivežė atvykusi milicija.

Liko daug neaiškumų, nesutapimų, skirtingų liudijimų, abejonių ir neatsakytų klausimų. Sovietinė valdžia, taip bijojusi gyvo kunigo J. Zdebskio, po laidotuvių kurį laiką akylai stebėjo ir jo kapą.

Kunigas J. Zdebskis yra vienas iš 114 Lietuvos kankinių, įrašytų į Bažnyčios martirologijos sąrašą.

Kunige Juozai Zdebski, esi kankinyste vainikuotas, pirmųjų Bažnyčios kankinių krauju pašventintas, jų pavyzdžiu gyvenęs ir dirbęs, didžią Kristaus meilę skleidęs.

Esi perėjęs per ugnį ir vandenį – dėl tikėjimo, Bažnyčios ir Lietuvos, dėl mažo vaiko, jauno žmogaus, senolio, nuskriausto ar kalinio.

Pats kalėjimuose kalintas, kad nešei Kristaus šviesą, šmeižtas ir nežmoniškai persekiotas, esi mūsų Lietuvos garbė ir pasididžiavimas.

Neapleisk mūsų Tėvynės, apsaugok Bažnyčią, vesk visus tikėjimo ir meilės keliais taip, kaip troško tavo kunigiška širdis šioje žemėje ir kaip trokšti dabar Amžinybėje.