Kuri Lietuva buvo degesnė?

Atsakymas į šį klausimą galėtų būti vienas argumentų aiškinant ugniagesių populiarumo kultūrinį fenomeną – tikėtina, kad esant didesniam gaisrų skaičiui, taipgi dažnesnėms jų aukoms bei didesniems nuostoliams, ugniagesių institucinis populiarumas būtų menkesnis (t. y. kuo daugiau gaisrų ir jų pasekmių, tuo prasčiau visuomenė žiūri į ugniagesius). Ir, žinoma, atvirkščiai – kuo mažiau gaisrų, kuo retesnės aukos ir nuostoliai – tuo turėtų būti labiau teigiamas požiūris į ugniagesius: kaip į instituciją, gebančią užtikrinti krašto priešgaisrinę apsaugą.

Aukščiau paminėtą prielaidą būtų galima įvardinti pirma teksto hipoteze. Antra hipotezė galėtų būti spėjimas, kad Lietuvoje daugėjant mūrinių (gelžbetonio ir kitų ne medinių) pastatų gaisruose patiriamų materialinių nuostolių skaičius turėjo mažėti, t. y. Lietuva, vis labiau tapdama mūrine (plačiąja prasme), darėsi vis mažiau degi. Abi šias hipotezes bandoma patikrinti tekste.

Pradėti reikėtų nuo šimtmečio senumo statistikos ir jos vertinimo problemų. Pačiame pirmajame „Lietuvos gaisrininko“ numeryje – 1923 m. – buvo rašoma: „Nuo pat Lietuvos Respublikos kūrimosi pradžios, kada ji buvo iš visų pusių apsupta priešininkų, kada pati šalis atrodė, lyg gaisro apsupta, – statistinių žinių apie gaisrus visai nėra. Ir tiktai 1921 m. Apskričių Viršininkai pradėjo siųst nepilnas žinias apie vienur kitur atsitikusius gaisrus.“¹ Čia pat pateikta minėtoji 1921 m. statistika. Pagrindinis skaičiavimo vienetas joje – degęs pastatas, t. y. skaičiuojami ne gaisrai kaip įvykiai, o tiesiog (su)degę pastatai. Remiantis ta statistika, 1921 m. Lietuvoje degė 1964 pastatai, iš jų 80 mūrinių („mūro trobesiai“), 691 medinis („medžio trobesiai“), 40 „fabrikų, dirbtuvių ir pramonės įstaigų“ bei 1153 „sandėliai, klėtys ir daržinės“.

Toliau buvo pateiktas minėtų degusių pastatų pasiskirstymas apskritimis – jau iš pirmo žvilgsnio keliantis statistikos patikimumo klausimą: degiausia apskritis (Alytaus – 675 degę pastatai) lenkė mažiausiai degią apskritį (Ežerėnų (Zarasų) – 16 degusių pastatų)² daugiau kaip 42 kartus. Savaime aišku, kad tai byloja ne apie išskirtinai menką Ežerėnų apskrities degumą, o apie atmestinai apskričių viršininkų suteiktas statistines žinias (arba tinkamos gaisrų registracijos nebūtį).

1921 m. Lietuvoje įvykusiuose gaisruose žuvusių žmonių skaičius – 16 – tame pačiame statistikos fragmentiškumo kontekste atrodo neįtikimai mažas: tikėtina, kad jei daugelis apskričių būtų tinkamai registravusios gaisrus, žuvusiųjų skaičius irgi būtų keliskart didesnis. O dabar – bent penkios apskritys (Seinų, Panevėžio, Ukmergės, Kėdainių, Ežerėnų) nurodė, kad 1921 m. jose (su)degė iki 34 pastatų – lyginant su „degiausiomis apskritimis“ (Alytaus (675), Raseinių (221), Rokiškio (203), Kauno miesto ir apskrities (199), Biržų (179), toks keliskart besiskiriantis degumas verčia mąstyti tik apie statistikos fragmentiškumą.

„Lietuvos gaisrininkas“ statistiką, beje, irgi įvertino kritiškai: „Ši skaitlinė, reikia manyt, ne visai tikra, nes gaisrų, be abejo, buvo daugiau ir ne visos žinios apie jas buvo paduotos Savivaldybių Departamentui. Taigi galima drąsiai pridėti prie šios, ir taip jau nemažos, skaitlinės dar 50% ir turėsime maždaug tikrą Lietuvai daromųjų vienais tik metais gaisrų nuostolių paveikslą.“ Pinigais materialiniai nuostoliai įvertinti 59,5 mln. auksinų, tai, skaičiuojant 1921 m. kursu, įkainota 1 mln. dolerių arba 10 mln. litų³.

Kitame „Lietuvos gaisrininko“ numeryje buvo paskelbti „Piliečių Apsaugos Departamento surinkti statistikos daviniai“ apie 1922 m. Iš jų paaiškėjo, kad tais metais sudegė 38 mūro trobesiai, o taipgi 1129 medžio trobesiai. Pagaliau įvardintas pačių gaisrų skaičius – 634. Žūčių statistika dar sumažėjo – žuvo 12 žmonių, o dar paminėta 570 per gaisrus sudegusių gyvulių. Piniginiai nuostoliai – apie 2,7 mln. litų. Dažniausiai gaisrų priežastys buvo nežinomos (51 proc.), tačiau nemažai būta padegimų (20 proc.), neatsargaus elgesio ir blogos krosnių (kaminų) būklės (17 proc.), savo dalį pasiimdavo ir perkūnija (12 proc.)⁴.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas atsikartoja?

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Ši statistika, dera pasakyt, dar keistesnė: nebeaišku, kodėl nepaminėti pramonės įstaigų ar sandėlių, klėčių ir daržinių gaisrai – ar jie neįtraukti, ar tik nepaminėti?⁵ Be to, neįtikimas atrodo tiek kone keturgubas piniginių nuostolių sumažėjimas (nuo 10 iki 2,7 mln. Lt.), tiek dar mažesnis žuvusiųjų skaičius (12): panašu, kad minėta 1922 m. gaisrų statistika susidūrė su ta pačia fragmentiškumo problema.

„Gaisrų statistiką pas mus veda daugelis: Savivaldybių Departamentas, Piliečių Apsaugos Departamentas, Miškų Departamentas, Apdraudimo Draugija, bet deja, visur surinktieji daviniai nepilni, taip, kad gaisrų statistika lieka pas mus nesutvarkyta“, – konstatuota 1924 m. „Lietuvos gaisrininke“ pateikiant 1923 m. statistiką: 939 gaisrai, kurių metu sudegė 18 pramonės įstaigų, 39 mūro trobesiai, 552 medžio trobesiai, 1206 sandėliai, klėtys, daržinės. Žuvo 14 žmonių ir 1296 gyvuliai, materialiniai nuostoliai įvertinti 7,8 mln. Lt.⁶

1924 m. gaisrų statistika buvo panaši: 941 gaisras, kurio metu degė 43 mūriniai ir 552 mediniai gyvenami trobesiai, 1184 „klėtys, kūtės, pirtys ir t. p.“, 46 „fabrikai, dirbtuvės, pram. įstaigos“. Išaugo žuvusiųjų skaičius – 26. Pirmąkart pateiktas sunkiai sužeistųjų skaičius – 15. Materialiniai nuostoliai – 9,3 mln. Lt.⁷

Paskelbta 1925 m. gaisrų statistika turėjo naujovę: atsirado gaisrų skirstymas į „didelius“ (jų būta 51), „vidutiniškus“ (297), „mažus“ (630) ir „kaminų užsidegimus“ (144). Iš viso būta 1122 gaisrų, kurių metu degė 71 mūrinis, 692 mediniai gyvenami trobesiai, 1298 klėtys ir panašūs pagalbiniai pastatai, 94 „dirbtuvės ir įmonės“. Žuvo 16, sužeisti 96 žmonės. Nuostoliai – 13,1 mln. Lt.⁸ 1926 m. buvo 1008 gaisrai, kurių 57,2 proc. (577 gaisrai) nutiko kaimuose. Gaisrų metu žuvo 24 žmonės (iš jų 16 – kaimuose), sužeisti 67 žmonės (iš jų 39 kaimuose)⁹. Iš šių duomenų galima susidaryti vaizdą, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos vaikystėje nuo gaisrų labiausiai kentėjo kaimai – kaip, beje, ir vėliau.

Po to kone dešimtmetį gaisrų statistika nebuvo skelbiama nei ugniagesių spaudoje, nei „Statistikos biuletenyje“, bet 1935 m. pradžioje paskelbta sudėtinė 1926–1934 m. statistika, tiesa, be Klaipėdos krašto. Be to, pasikeitė ir statistikoje fiksuojami duomenys – vietoj degusių statinių statistikos radosi gaisrų skaičius pagal mėnesius. Be to, nepateikta žuvusiųjų ir sužeistųjų statistika. Remiantis šiais duomenimis, metinis gaisrų skaičius Lietuvoje priešokiais augo: pavyzdžiui, 1931 m. būta 1312 gaisrų, 1932 m. – 1785, 1933 m. – 1587, o 1934 m. – 1811.

Be to, pastebėtini du „degimo sezonai“: miestuose apie 42 proc. gaisrų įvykdavo gruodžio–kovo mėnesiais (taigi šildymo sezono metu, tikėtina, užsidegus kaminams ar dėl panašių priežasčių – D. I.), o kaimuose apie 45 proc. gaisrų įvykdavo birželio–rugsėjo mėnesiais (tikėtina, įvairių žemės ūkio darbų metu ar perkūnijai siaučiant – D. I.)¹⁰. Atskirai pateikta 1934 m. statistika bylojo, kad Didžiojoje Lietuvoje degė 1039 gyvenamieji namai, 1817 ūkio trobesių, 86 fabrikai ir dirbtuvės. Gaisruose žuvo 19, sužeisti 143 žmonės. Nuostoliai – 8,7 mln. Lt.¹¹

„Pereitais 1935 m. gaisrai padarė tik 8,4 mil. lt. nuostolių. Iš tos sumos 6 mil. 700 litų (turbūt omenyje turėta 6,7 mln. Lt – D. I.) nuostolių gaisrai padarė kaimuose, o tik 1,7 mil. lt. miestuose. Vadinasi, kaimuose daromi gaisrų nuostoliai didėja, o miestuose mažėja. Tai aiškinama tuo, kad miestuose kasmet vis geriau apsiginkluoja ir pasiruošia gesinti gaisrus ugniagesių komandos“, – rašyta „Ugniagesyje“ 1936 m. Iš tiesų 1935 m. statistika buvo iškalbinga: iš 1778 gaisrų 1569 (apie 88 proc.) įvyko kaimuose. Degė 1014 gyvenamųjų namų, 1732 ūkio trobesiai ir 64 fabrikai bei įmonės. Žuvo 15, sužeisti 109 žmonės¹². Pasitikint tokiu vertinimu, ryškėjo dviejų skirtingų Lietuvų kontūrai: degi medinė kaimo Lietuva (be ugniagesių) ir ugniai atspari mūrinė miesto Lietuva (su ugniagesiais).

1936 m. statistika tokias išvadas tvirtino: vėl didžioji dalis (apie 91 proc.) iš 1705 gaisrų teko kaimui. Degė 835 gyvenamieji namai, 1573 ūkio trobesiai, 64 fabrikai ir dirbtuvės. Kone dvigubai – iki 27 – išaugo žuvusiųjų skaičius. Sužeisti 78 asmenys. Materialiniai nuostoliai krito beveik perpus – iki 4,8 mln. Lt.¹³ 1937 m. Didžiojoje Lietuvoje būta 1487 gaisrų, kurių apie 90 proc. teko kaimams. Gaisruose žuvo 17, sužeisti 109 žmonės, nuostoliai paaugo iki 5,7 mln. Lt.¹⁴ Išvardintos ir dažniausios gaisrų priežastys: vis dar dominavo nežinomos priežastys (apie 43 proc.), o be jų figūravo neatsargus elgesys su ugnimi (apie 17 proc.), netinkama statyba ir kaminų gaisrai (apie 14 proc.), perkūnija (apie 13 proc.), padegimai (9 proc.) ir kitos priežastys (lokomobilių naudojimas, vaikų žaidimas su ugnimi)¹⁵.

1938 m. skaičiai liko panašūs: 1496 gaisrai (86 proc. kaimuose), tiesa, nuostoliai smarkiai išaugo (iki 8,9 mln. Lt.), o žuvusiųjų ir sužeistųjų statistika nepateikta¹⁶. Gerėjo gaisrų priežasčių išaiškinamumas (tik 27 proc. gaisrų priežasčių likdavo neišaiškintos), tiesa, tai daugiausia padažnėjusio neatsargumo (apie 20 proc.), perkūnijos (apie 18 proc.) ir padegimų (apie 13 proc.) sąskaita¹⁷.

Deja, 1938 metų statistika – paskutinė išsami: tėra žinoma tik fragmentiška 1939 m. pirmojo pusmečio statistika (652 gaisrai, iš jų 88 proc. kaimuose) ir lygiai tokia pat mažai informatyvi 1940 m. pirmojo pusmečio statistika (689 gaisrai, iš jų 77 proc. kaimuose)¹⁸.

Baigiant Pirmosios Lietuvos Respublikos gaisrų statistikos aptarimą, negalima nepaminėti 1938 m. paskelbtos gan abstrakčios, bet vertos dėmesio 1918–1937 m. laikotarpio statistikos. Remiantis ja, per 19 metų Lietuvoje būta 23 804 gaisrų, kurių metu degė 41 259 trobesiai. Gaisruose iš viso žuvo apie 400, o sužeista apie 1700 žmonių. Nuostoliai – apie 196 mln. Lt.¹⁹ Pridedant 1938 m. duomenis ir darant prielaidą, kad 1939 m. pirmojo pusmečio gaisrų skaičius maždaug atitinka antrojo pusmečio gaisrų skaičių, būtų galima teigti, kad 1918–1940 m. Lietuvoje (t. y. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje – egzistavusioje iki 1940 m. birželio 15 d. – D. I.) įvyko apie 27 300 gaisrų, kurių metu degė apie 45 600 trobesių. Žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių galima apskaičiuoti tik labai apytiksliai – nes 1938–1940 m. nesama duomenų apie juos – tikėtina, kad skaičiai siektų apie 450 žuvusių ir apie 1920 sužeistųjų. Materialinių nuostolių suma, tikėtina, siekė 220 mln. Lt.

Apibendrinant žinomą statistiką (imant minėtus 1918–1937 m. duomenis), galima būtų teigti, kad Pirmojoje Lietuvos Respublikoje kasmet kildavo vidutiniškai 1252 gaisrai, kurių metu degdavo 2171 trobesys, kasmet žūdavo 21, būdavo sužeisti 89 žmonės, o nuostolių kildavo už 10,3 mln. litų. Tiesa, šiuos skaičiavimus išsyk reikėtų suprobleminti: visų pirma net 1921–1923 m. statistika yra fragmentiška (ir, tikėtina, sumažinta), o 1918–1920 m. statistinių duomenų nesama išvis. Kita problema yra gaisro sąvoka – kaip matyti iš nagrinėjamo laikotarpio statistinių duomenų ir ugniagesių spaudos, Pirmojoje Lietuvos Respublikoje gaisras – kai dega bent vienas pastatas.

Žvelgiant į 1936 m. publikuotą ugniagesybos veikėjo V. Baltrimo gaisrų klasifikaciją, ten nesama tokio termino kaip „atviros teritorijos gaisras“ – pats menkiausias įmanomas „įskaitinio gaisro“ tipas tarpukariu buvo suodžių užsidegimas kamine²⁰ – žinant tuo metu paplitusį mitą, kad ugniagesių pagalba yra mokama, o taipgi ir tikėtiną to meto visuomenės geresnę nuovoką, kaip elgtis tokiais atvejais, manytina, kad su nemenka dalimi kaminų gaisrų gyventojai susitvarkydavo patys, nekviesdami ugniagesių.

Prieš pereinant prie Pirmosios Lietuvos Respublikos gaisrų statistikos lyginimo su šiandiene Lietuva, žinoma, reikia pasisakyti apie okupacijų laikotarpį. Visų pirma reikia pastebėti didelį šio laikotarpio duomenų fragmentiškumą. Apie karo laikotarpio gaisrus duomenų praktiškai nėra, o pokariu šiokie tokie duomenys atsiranda 5 deš. pabaigoje: LSSR MVD duomenimis, 1948 m. LSSR įvyko 533, 1949 m. – 495, 1952 m. – 974, 1954 m. – 1246, 1955 m. – 1081 gaisras. Be to, atrodo, kaimuose gaisrų išliko ženkliai daugiau nei miestuose: 1949 m. kaimo vietovėse įvyko apie 60 proc., o 1952 m. – apie 72 proc. visų gaisrų²¹.

Čia reikėtų pabrėžti, kad sovietinė „gaisro“ sąvoka neaiški ir, palyginti su tarpukario statistika, atrodo dar neaiškesnė – panašu, jog bent jau 5–6 dešimtmetyje, sovietiniu supratimu, gaisras – tai ne tik pastato gaisras, bet ir su dideliais nuostoliais: kitaip neišeina paaiškinti tokio žymaus gaisrų skaičiaus sumenkimo (1938 m. Lietuvoje būta 1496 gaisrų, o 1948 m. jų staiga beliko tik 533, t. y. kone triskart mažiau – tai galima paaiškinti tik „gaisro“ sąvokos kaita, na ir dar sovietinei sistemai būdingu neigiamų reiškinių latentiškumu). Žuvusiųjų ir sužeistųjų gaisruose statistika per 5–6 dešimtmečius sovietiniuose dokumentuose neegzistuoja.

Deja, vėlesniais metais tiek gaisrų, tiek juose žuvusiųjų skaičius ėmė smarkiai augti. Ir čia 2018–2022 m. statistinis vidurkis: 9786 gaisrai ir 83 žuvusieji kasmet.

Toks dramatiškas skaičių išaugimas galėtų kelti nesupratimą, tačiau čia reikia išsyk paaiškinti apie šiandienę įskaitinio gaisro sąvoką: milžinišką skaičių dabartinių „įskaitinių gaisrų“ sudaro įvairūs ne pastatų gaisrai. Pavyzdžiui, remiantis 2019 m. statistika, Lietuvoje kilo 11 509 gaisrai, iš kurių tik 3268 (apie 28 proc.) buvo pastatų gaisrai – į šią kategoriją įėjo 2375 gaisrai gyvenamosios, viešbučių paskirties pastatuose, 99 gaisrai gamybos ir pramonės paskirties pastatuose bei 794 gaisrai pagalbinio ūkio paskirties pastatuose. O prie įskaitinių gaisrų buvo priskaitomi ir 1078 (apie 9 proc.) transporto priemonių gaisrai bei 4980 (apie 43 proc.) gaisrų atvirose teritorijose, o be jų dar atskirai paminėti 503 (apie 4 proc.) miško, miško paklotės gaisrai, 2296 (apie 20 proc.) pievos gaisrai, be to, atskirai 66 durpingos pievos, 10 durpyno, 8 pasėlių ir 84 ražienų gaisrai.

Dar – be to – 1549 (17 proc.) kitų atvirų teritorijų ir 2183 (19 proc.) kitų objektų gaisrų²³. Iš tokio kiek ironiško išvardinimo tampa aišku, kad, tarpukario supratimu, tebūtų įskaičiuojami tik 28 proc. 2019 m. Lietuvoje įvykusių gaisrų – likusių tūkstančių gaisrų, įvykusių atvirose teritorijose, Pirmosios Lietuvos Respublikos ugniagesiai net neskaičiuotų (nes, tikėtina, niekas niekada jų nekviestų tokių gaisrų gesinti – gesintų patys gyventojai), o su transporto priemonių gaisrais, tikėtina, net nesusidurtų.

Kadangi 2019 m. statistika nėra kažkuo išskirtinė nei šalia esančių metų duomenys, taigi galima prieiti išvadą, kad šių dienų Lietuvoje gaisrai kyla gerokai dažniau – net ir tarpukario supratimu (t. y. skaičiuojant tik pastatų gaisrus). Žinoma, tokius skaičiavimus galima būtų kritikuoti įvairiais aspektais, pavyzdžiui, gyventojų skaičiaus: tarpukario statistika paprastai buvo skaičiuojama be Klaipėdos krašto, o jis buvo gan gausiai gyvenamas – tai įvertinus išeitų, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos gaisrų skaičius santykinai tekdavo mažesniam gyventojų skaičiui, nei yra dabartinės Lietuvos gyventojų skaičius. Nepaisant to, žuvusiųjų gaisruose skaičius išlieka panašus.

Kaip minėta, vidutiniškai kasmet Pirmojoje Lietuvos Respublikoje kildavo 1252 gaisrai, kurių metu žūdavo 21 žmogus. Taigi žmonių aukų pareikalaudavo tik vienas gaisras iš 60, o šių dienų Lietuvoje (imant 2019 m. kaip pavyzdį) 3268 pastatų gaisruose (t. y. gaisruose tarpukario supratimu) žuvo 60 žmonių (iš 2019 m. statistikos atmetus du žuvusiuosius užsidegusiose transporto priemonėse ir aštuonis žuvusiuosius kituose objektuose – tai galima nuspėti irgi esant statinius, bet atsiribokime nuo šio neaiškaus termino ir jo neskaičiuokime), taigi gauname, kad 2019 m. aukų pareikalaudavo vienas pastato gaisras iš 54: tai yra netolimas tarpukario vidurkiui rezultatas, nors ir prastesnis.

Tiesa, 2019 m. nebuvo labiausiai aukomis pasižymėję metai – papildomam patikrinimui paimkime 2021 m.: per tuos metus kilo 3486 gaisrai pastatuose, o juose žuvo 81 žmogus, taigi aukų pasitaikydavo viename pastato gaisre iš 43: tai, žinoma, jau mažesnis skaičius nei tarpukario vidurkis. Panašiai bloga situacija ir 2020 m.: 3119 gaisrų pastate, kurių metu žuvo 85 žmonės, taigi vienam žuvusiajam tenka 37 pastatų gaisrai. O kaip 2022 m.? 2022 m. kilo 3104 gaisrai pastatuose, o juose žuvo 63 žmonės, taigi vienam žuvusiajam tenka 49 pastatų gaisrai.

Kad būtų aiškiau skaitytojui, šį skaičiavimą perverskime kita projekcija: jei statistinėje tarpukario Lietuvoje, kur kasmet 1252 gaisruose žūdavo 21 žmogus, būtų įvykę 3268 gaisrai (t. y. tiek kiek 2019 m.), tai tarpukario standartais turėjo žūti 55 žmonės (2019 m. žuvo 60). Jei būtų kilę 3119 gaisrų (kiek 2020 m.), tarpukario standartu turėjo žūti 52 žmonės (2020 m. žuvo 85). Jei įvyktų 3486 gaisrai (2021 m.), turėtų žūti 58 žmonės (2021 m. žuvo 81). Jei įvyktų 3104 gaisrai (2022 m.), turėtų žūti 52 žmonės (2022 m. žuvo 63). Apskaičiavę santykį galėtume prieiti prie išvados, kad 2019–2022 m. Lietuvoje pastatų gaisruose žūdavo santykinai nuo 21 iki 63 proc. daugiau žmonių nei Pirmosios Lietuvos Respublikos vidurkis. Žinoma, kraštutinumas – 63 proc. – būdingas tik vieniems metams (2020 m.), tačiau net ir be to akivaizdu, kad šiandienėje Lietuvoje kylančiuose gaisruose žūva pastebimai daugiau žmonių nei tarpukariu.

Vaizdžiai kalbant, šiandienė visuomenė nuo ugniagesių priklausoma taip, kaip kokių nors buitinių remonto darbų (pavyzdžiui, sutaisyti durų spyną) nebemokantys gyventojai yra priklausomi nuo nagingų meistrų: patiems gyventojams nebemokant kovoti su ugnies pavojais, visuomenei tampa būtina profesionali tarnyba, galinti kompensuoti šį laikui bėgant prarastą įgūdį.

Teksto pabaigoje tikslinga sugrįžti prie jo pradžioje išsikeltų dviejų hipotezių. Pirmoji – kad kuo mažiau gaisrų ir kuo retesnės aukos, tuo labiau visuomenė pasitiki ugniagesiais – iš principo nepatikrinama dėl to, kad Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nebūta panašių į šiandieną visuomenės apklausų. Žinoma, būtų galima daryti atsargias prielaidas, kad tarpukario spaudoje dažnai kritikuotos įvairios ugniagesių komandų ydos tarytum rodytų kritišką tuometės visuomenės santykį į Šv. Florijono kariauną, tačiau tai išsyk galima būtų užginčyti milžinišku tarpukario visuomenės dalyvavimu savanorių ugniagesių komandose – iš esmės viso krašto priešgaisrinė apsauga laikėsi ant savanorių ugniagesių pečių.

Pirmąją hipotezę būtų galima dekonstruoti iš kitos pusės: net ir nesant jokių duomenų apie tarpukario visuomenės požiūrį į ugniagesius, iš šių laikų situacijos akivaizdu, kad didelis gaisrų ir juose žuvusiųjų skaičius nedaro įtakos ugniagesių populiarumo klausimui: juk jei taip būtų, tarpukario ugniagesiai būtų šventos karvės, juos nešiotų ant rankų – tiek gaisrų, tiek aukų būta gerokai mažiau: tiek absoliučiais, tiek santykiniais skaičiais.

Kita hipotezė – apie tai, kad, Lietuvoje daugėjant ne medinių pastatų, gaisruose patiriamų materialinių nuostolių skaičius turėjo mažėti. Čia irgi reikia pasakyti, kad aiškaus atsakymo sužinoti, ko gero, neįmanoma – ir dėl duomenų fragmentiškumo (kai kuriais metais tiesiog nėra duomenų apie materialinius nuostolius), ir dėl skirtingos valiutos vertės (kiek vertas litas 1939 m. ir kiek 2014 m.?). Galima būtų kiek pakoreguoti hipotezę – ar Lietuvoje daugėjant ne medinių pastatų gaisrai retėjo – ir suprasti, kad ne: ko gero, niekam nekiltų noras ginčytis, jog dabartinėje Lietuvoje gerokai daugiau ne medinių pastatų nei, sakykim, 4 deš. pabaigoje. Nepaisant to, dabartinėje Lietuvoje gaisrų pastatuose skaičius gerokai didesnis nei tarpukariu.

Prieš baigiant verta trumpai apmąstyti statistikos kaip dalyko ribotumą: pagalvokime apie tai, kad daugybės tarpukario įvykusių gaisrų galėjo niekada neatsidurti jokioje oficialioje statistikoje vien todėl, kad apie juos niekam nebuvo pranešta ir ugniagesiai nebuvo kviesti, t. y. savininkai patys (už)gesindavo, jei tik sugebėdavo tai padaryti. Šiandienė realybė rodo, kad tokie savarankiški (autonomiški?) kovos su gaisrais modeliai visuomenėje nėra paplitę – ugniagesiai kviečiami ir užsidegus kaminui, ir šiukšlių krūvelei, ir netgi aliejui keptuvėje: visuomenė daug mažiau pajėgi savarankiškai kovoti su ugnimi, jai reikalingi budintys šio reikalo profesionalai – ugniagesiai. Ir dabar supraskime, kad šios dviejų skirtingų Lietuvų visuomenių ypatybės atsispindi ir statistikoje – taip iš esmės leidžiant suprasti, kad ta statistika tik labai sąlyginai gali būti lyginama.

Ir čia – manyčiau – slypi vienas pagrindinių šiandieninio Lietuvos ugniagesių populiarumo slėpinių: suprantant tai, kad dabartiniai ugniagesiai yra profesionalai (tarpukario ugniagesyba laikėsi ant savanorių, mėgėjų, entuziastų pečių), o dabartinė visuomenė gerokai mažiau pajėgi savarankiškai kovoti su gaisrais (tarpukariu dėl to paties ugniagesybos savanoriškumo žinios apie kovą su ugnimi buvo gerokai plačiau ir giliau paplitusios), tai ugniagesių populiarumas yra užkoduotas kaip būtinybė, kaip dalykas, be kurio šiandienė visuomenė pasijustų visai nesaugi.

Vaizdžiai kalbant, šiandienė visuomenė nuo ugniagesių priklausoma taip, kaip kokių nors buitinių remonto darbų (pavyzdžiui, sutaisyti durų spyną) nebemokantys gyventojai yra priklausomi nuo nagingų meistrų: patiems gyventojams nebemokant kovoti su ugnies pavojais, visuomenei tampa būtina profesionali tarnyba, galinti kompensuoti šį laikui bėgant prarastą įgūdį. Čia, manau, ir yra esminis atsakymas, kodėl dabartinėje Lietuvos (o ir apskritai – modernioje) visuomenėje yra populiarūs ugniagesiai gelbėtojai – nes mes, kaip visuomenė, nebemokame gesinti gaisrų. Taigi tenka šį reikalą atiduoti į profesionalų rankas.

¹ 1921 metų gaisrų statistika Lietuvoje, in: Lietuvos gaisrininkas, 1923, nr. 1, p. 5.

² Ibid.

³ Ibid.

⁴ 1922 metų gaisrų statistika Lietuvoje, ibid., nr. 2, p. 29.

⁵ Žr. Gaisrų statistika Lietuvoje, ibid., 1924, nr. 11, p. 127 – iš ten pateiktos 1921–1923 m. statistikos paaiškėja, kad 1922 m. sudegę 1129 pastatai ir buvo „klėtys, kūtės, pirtys ir t. p.“, o be jų sudegė dar 528 „mediniai gyvenami trobesiai“, taigi, bendrų 1922 m. nuostolių skaičius pasiekė 6,5 mln. Lt.

⁶ 1923 metų gaisrų statistika Lietuvoje, ibid., 1924, nr. 4, p. 40.

⁷ 1921–1924 m. gaisrų statistika Lietuvoje, ibid., 1926, nr. 1-2, p. 11.

⁸ 1925 m. gaisrų statistika Lietuvoje, ibid., nr. 5, p. 51.

⁹ D. Siemaška, Papildomosios žinios apie 1926 m. įvykusius gaisrus, ibid., 1928, nr. 1, p. 2-3.

¹⁰ Gaisrų skaičius mėnesiais Didž. Lietuvoje 1926–1934 m., in: Statistikos biuletenis, 1935, nr. 2, p. 4.

¹¹ Gaisrai 1934 metais apskritimis, ibid.

¹² Gaisrų daromi nuostoliai mažėja, in: Ugniagesis, 1936, nr. 3, p. 20.

¹³ Praėjusiais metais beveik per pusę sumažėjo gaisrų nuostoliai, ibid., 1937, nr. 3, p. 22.

¹⁴ Gaisrai Didž. Lietuvoje 1937 m. apskritimis, in: Statistikos biuletenis, 1938, nr. 2, p. 6.

¹⁵ Gaisrai Didž. Lietuvoje 1937 m. mėnesiais ir priežastimis, ibid.

¹⁶ Gaisrai Didž. Lietuvoje 1938 m. apskritimis, ibid., 1939, nr. 2, p. 53.

¹⁷ Gaisrai Didž. Lietuvoje 1938 m. mėnesiais ir priežastimis, ibid.

¹⁸ Gaisrai 1940 m. sausio–birželio mėn. apskritimis, ibid., 1940, nr. 7, p. 68.

¹⁹ Dar daugiau sutelkime jėgas kovoti su gaisrų nelaimėmis, in: Savivaldybė, 1938, nr. 5, p. 148.

²⁰ V. Baltrimas, Gaisrų klasifikacija, in: Ugniagesis, 1936, nr. 1, p. 7–8.

²¹ LSSR Vidaus Reikalų ministro Bartašiūno 1950 m. vasario 21 d. raštas LSSR MT pirmininkui Gedvilui, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 265, l. 33-41; LSSR Vidaus Reikalų ministro Bartašiūno 1950 m. rurgpjūčio 15 d. raštas LSSR MT pirmininkui Gedvilui, ibid., b. 267, l. 36-41; LSSR Vidaus Reikalų ministro Bartašiūno 1953 m. sausio 24 d. raštas LSSR MT pirmininkui Gedvilui, ibid., b. 421, l. 18-20; LSSR Vidaus Reikalų ministro Gailevičiaus 1956 m. birželio 6 d. raštas LSSR MT pirmininkui Šumauskui, ibid., b. 569, l. 187-191.

²² Laikas ir ugnis liudija, Vilnius, 2002, p. 82.

²³ Kilusių gaisrų svarbiausių rodiklių palyginamieji duomenys (2019 m.), prieiga per internetą: https://pagd.lrv.lt/uploads/pagd/documents/files/Statistika/Kilusiu%20gaisru%20svarbiausiu%20rodikliu%20palyginamieji%20duomenys%202019_12(1)(1).docx.pdf.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Susiję:

Darius Indrišionis

6 min

Utena. Vienos tragedijos istorija

Darius Indrišionis

8 min

Kai degdavo miestai (II dalis)

Darius Indrišionis

10 min

Kai degdavo miestai (I dalis)

Darius Indrišionis

12 min

Kodėl ugniagesiai basi?