L. Kojala apie Vašingtono atstovų vizitus Maskvoje ir Kyjive: taikos proveržį stabdo Kremliaus sienos

Savaitgalį vykęs diplomatinis judėjimas tarp JAV, Rusijos ir Ukrainos sukėlė gausybę svarstymų, tačiau konkretesnių detalių dar tenka laukti. Šiandien trumpai aptarsime, kas iš tiesų slypi už šių derybų ir kokie pagrindiniai scenarijai ryškėja Vašingtone, Maskvoje bei Kyjive.

Su dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojais bei klausytojais įžvalgomis dalijasi politologas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas LINAS KOJALA.

Ar Vašingtono atstovų vizitai Maskvoje ir Kyjive rodo realų poslinkį siekiant susitarimo, ar tai tik taktiniai veiksmai, skirti Jungtinių Amerikos Valstijų vidaus auditorijai bei partneriams parodyti, kad dedamos diplomatinės pastangos?

Tai bandymas atgaivinti prislopusį diplomatinį procesą. Prasidėjus karui Izraelyje, Jungtinių Valstijų dėmesys nukrypo į Vidurinius Rytus, o tai iš esmės reiškia, kad pastaruosius kelis mėnesius Ukrainos atžvilgiu buvo diplomatinis štilis: nebuvo nei didesnių vizitų, nei skambučių. Šia prasme tai bandymas atgaivinti procesą, kuris praėjusiais metais buvo gana intensyvus, bet jokių rezultatų neatnešė, o jį atgaivinus ieškoti naujų kabliukų, už kurių būtų galima kabintis ir tikėtis pažangos.

Kol kas mažiausiai įtikinama informacija, kad tų kabliukų yra, nes Kremliaus laikysena, atrodo, nepasikeitė: ir toliau iš Ukrainos reikalaujama maksimalių dalykų, faktinės jos kapituliacijos, jokiais būdais neatspindint situacijos fronte. Bet kokio proveržio potencialas vis dar atsitrenkia į Kremliaus reikalavimų sieną.

Kol laukiama detalių, kokias dvišales ar trišales sąlygas galima laikyti svarbiausiomis, be kurių nei Kyjivas (saugumo garantijos, teritorijos), nei Maskva (kalbanti apie nuolaidas, neutralumą) nepasirašytų jokio dokumento?

Akivaizdu, kad vienas iš esminių kliuvinių yra klausimas dėl Donecko srities. Kremlius reikalauja, kad Ukraina atsitrauktų iš tos dalies, kurią vis dar teisėtai kontroliuoja Ukrainos pajėgos. Ukraina, be abejo, su tuo sutikti negali, juo labiau kad Kremlius bando okupuoti Donecko sritį jau daugiau nei dešimtmetį, bet to nesugeba padaryti.

Taip pat skaitykite:

Vokietijos kancleris sako esąs sukrėstas dėl pralaimėjimo rinkimuose, bet žada tęsti reformas

Kremlius sako neatmetąs trišalių derybų su JAV ir Ukraina galimybės

Po pergalės regioniniuose rinkimuose AfD pareiškė, kad F. Merzas yra našta Vokietijai

G. Jeglinskas apie kraštutinių dešiniųjų laimėjimą Vokietijoje: tradicinėms partijoms signalas, kad žmonės nori pokyčių

Ekonomistas: beveik neabejotina, kad ECB padidins bazinę palūkanų normą iki 2,5 proc.

Pirmosios užsienio šalių politikų reakcijos į AfD pergalę Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemėje

JAV prezidentas D. Trumpas telefonu kalbėsis su V. Putinu ir V. Zelenskiu

Ministras: Benjaminas Netanyahu nurodė evakuoti kai kurias Vakarų Kranto nausėdijas

Dėl situacijos fronte galime matyti, kad kiekvieną mėnesį Rusija Donecko srityje pasistumia vos kelis kilometrus į priekį. Tai, aišku, nėra palanki tendencija, nes okupacinės pajėgos vis dar juda pirmyn, bet tokiu tempu greitai okupuoti Donecko srities Rusijai nepavyks. Juo labiau kad su tuo būtų susijęs ir esminis klausimas: bet kokie teritoriniai perbraižymai turėtų derėti su ilgalaikiu įtvirtinimu, kad Rusijos agresija neatsinaujins ir nepasikartos ateityje. O tam jokių garantijų nėra, ir Ukraina pagrįstai kelia klausimą, kas galėtų garantuoti jos saugumą. Tik nuo to priklausys, kokius nutarimus gali priimti Ukrainos vyriausybė, kad šį karą sustabdytų.

Kiek Jungtinių Amerikos Valstijų karinės pagalbos ir ginkluotės tiekimo tempas šiuo metu veikia derybų pozicijas ir Ukrainos derybinį laisvumą?

Ukrainai svarbu, kad praėjusiais metais, Donaldui Trumpui atėjus į prezidento postą, nors buvo nutraukta Jungtinių Amerikos Valstijų finansinė parama, nenutrūko karinė pagalba, už kurią dabar moka Europos šalys. Tai tebėra labai svarbus Ukrainos gynybinio pajėgumo tvirtinimo aspektas.

Dabar esminė problema, ko gero, susijusi ne tiek su politiniais sprendimais, kiek su tuo, ko labiausiai reikia Ukrainai – priešraketinės gynybos sistemų, raketų. Gauti tai, kas padėtų apsiginti nuo kartojamų Rusijos balistinių atakų, yra itin sunku.

Kartu reikia pripažinti, kad amerikiečiai išlieka kertiniai Ukrainos partneriai teikdami žvalgybinę informaciją, be kurios šiai būtų labai sunku. Taip pat reikia išskirti „Starlink“ technologiją, kuri itin reikalinga Ukrainos ryšiui užtikrinti. Šiais metais buvo padaryta pažanga, kad neteisėtas Rusijos naudojimasis „Starlink“ technologija, kuri priklauso Elono Musko bendrovei „SpaceX“, būtų užkardytas. Tai tiesiogiai su Ukrainos gynyba susijusi technologija, kurią šiuo metu gali suteikti tik amerikiečiai.

Derybose pagrindinį vaidmenį atlieka Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija ir Ukraina. Kur šiame procese lieka Europa ir koks scenarijus keltų didžiausią riziką Baltijos šalių saugumui?

Europos šalys buvo įtrauktos į pastarąsias diskusijas. Matėme trijų didžiųjų Europos valstybių nacionalinio saugumo patarėjus Kyjive, jie dalyvavo viename iš Ukrainos lyderių ir amerikiečių delegacijos – Steve’o Witkoffo, Jaredo Kushnerio bei kitų jų kolegų – susitikimų. Europiečiai yra įtraukiami, jie nėra vien pasyvūs stebėtojai, juo labiau kad Europos Sąjungos apskritai ir atskirų šalių parama yra svarbiausia Ukrainai funkcionuoti. 90 milijardų eurų paramos paketas, kuris po truputį pasiekia Ukrainą, leidžia šiai šaliai finansuoti gynybos poreikius ir spręsti kitas, civilines, reikmes.

Europos šalys pagrįstai teigia, kad turi būti tiesioginės bet kokių diskusijų dalyvės, nes yra labai svarbios Ukrainai. Dėl to didelių nesutarimų su Ukraina nekyla – labiau Europoje svarstoma, koks formatas yra tinkamiausias ir kas galėtų atstovauti, jeigu būtų nuspręsta paskirti vieną Europos Sąjungos atstovą tokiose diskusijose. Šįkart matėme trijų didžiųjų šalių atstovus, bet ateityje forma atstovaujant Europos šalims gali būti ir kitokia.

Svarbiausia bus stebėti, kokia bus prezidento Trumpo žinia po šių pokalbių, ar nebus taip, kaip kelis kartus nutiko praėjusiais metais, kai susiskambinus su Putinu prezidento Trumpo emocinis požiūris į Ukrainą pakrypdavo neigiama linkme.

Kaip reikėtų vertinti planuojamą ir galimą Donaldo Trumpo telefoninį pokalbį su Vladimiru Putinu ir Volodymyru Zelenskiu pasibaigus šioms deryboms?

To buvo galima tikėtis. Ir anksčiau žinojome apie tokius telefoninius skambučius po atskirų derybų raundų ar susitikimų. Svarbiausia bus stebėti, kokia bus prezidento Trumpo žinia po šių pokalbių, ar nebus taip, kaip kelis kartus nutiko praėjusiais metais, kai susiskambinus su Putinu prezidento Trumpo emocinis požiūris į Ukrainą pakrypdavo neigiama linkme.

Vėliau matėme ir tikrai sėkmingo dialogo su Ukraina pavyzdžių. Bendras amerikiečių žvalgybos institucijų vertinimas rodo, kad Ukraina geba sėkmingai atremti dalį Rusijos atakų ir taikytis į jautrius Rusijos objektus agresoriaus teritorijoje.

Taigi Kremliaus žinia, neva Ukraina šį karą bet kuriuo atveju pralaimės, o Rusija yra nesustabdoma bei nenugalima, šiandien Vašingtone yra mažiau įtikinama nei anksčiau. Tai leidžia manyti, kad telefoniniai skambučiai šiuo atveju galbūt esminio proveržio nepaskatins, bent jau Kyjivui nepablogins situacijos.