Menininkė J. Margolis: norintiems grįžti į civilizuotų tautų šeimą Rusijos piliečiams teks pasistengti ir sužinoti nemalonių dalykų apie save

Vasario 16–17 dienomis Vilniuje vyko XIV Laisvosios Rusijos forumas. Į jį atvyko garsūs Rusijos opozicijos veikėjai: pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, žmogaus teisių aktyvistas Markas Feiginas, energetikos ekspertas Michailas Krutichinas, traumatologas Andrejus Volna. Forume nuotoliu dalyvavo ir Rusijos savanorių korpuso nariai, buvęs Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas, kiti šios šalies politologai, taip pat Lietuvos politikai ir žurnalistai.

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbino į forumą atvykusią Rusijos opozicijos atstovę, menininkę JEKATERINĄ MARGOLIS, daugiau nei dvidešimt metų gyvenančią Venecijoje, renkančią paramą Ukrainos kariams ir akcentuojančią didžiulę Rusijos piliečių kaltę, kurios, deja, daugelis buvusių jos tėvynainių nenori pripažinti. 

Rusijos sukeltas plataus masto karas su Ukraina trunka jau ketverius metus. Ką galite pasakyti apie jo poveikį Rusijos visuomenei? Karo pradžioje kalbėjausi su rašytoja iš Charkivo Ana Gin, knygos „Kaip tu ten?“ autore. Ji pasakojo apie savo giminaičius, gyvenančius Novosibirske, kurie, Rusijai pradėjus bombarduoti Charkivą, nė karto jai nepaskambino ir nepasiteiravo, kaip ji jaučiasi. Prisipažinsiu, toks elgesys mane labai nustebino. Kaip paaiškintumėte tokį abejingumą? 

2022-aisiais mane taip pat nustebino toks visuotinis Rusijos žmonių elgesys, kai giminaičiai, bičiuliai, pažįstami neskambino savo artimiesiems Ukrainoje. Mano pažįstamos, gyvenančios Ukrainoje, mama, kuri gyvena Rusijoje, jai pasakė: „Baik isteriją, tavęs nebombarduoja“, o ši jai rodė raketas, skrendančias virš jos buto 17-ame aukšte.

Tokio sisteminio elgesio priežasčių negaliu paaiškinti – taip daroma iš baimės. 2022-aisiais žmonės dar išeidavo į gatves, o ir telefonų niekas nebuvo užrakinęs. Manau, tai buvo baimė prarasti vidinį komfortą ir normalumo jausmą, nes žmonėms būtų tekę iš naujo įvertinti kai kuriuos dalykus, suvokti, kad jie buvo neteisūs.

Visuomenės parama karui egzistuoja. Ekonomika laikosi ant karo bėgių, dauguma Rusijos piliečių gyvena taip, lyg nebūtų jokio karo, ir normalizuoja gretimos šalies žmonių žudymą. Tai lyg amžinas visuotinis įšalas, negebėjimas pripažinti savo klaidų. Suprantu, kaltę pripažinti sunku, ypač jei protestavai ar kitaip priešinaisi, bet gal galima prisiimti atsakomybę? Žmonės, išaugę represinėje sistemoje, nejaučia nei savo, nei kito žmogaus orumo: jie išaugo dviprasmybėje kaip vaikai, kuriuos nežinia už ką bara ar giria – vieną dieną tėtis grįš girtas ir užsipuls, kitą kartą nežinia dėl ko pagirs.

Rusijos valdžia taip elgiasi su visuomene, ir ši stengiasi išgyventi lankstydamasi prieš stipresnį. Tokia situacija nesubrandina suaugusių žmonių, ji išaugina infantilius, kerštingus asmenis, svajojančius pasikeisti vietomis su skriaudėjais, užsikabaroti aukštyn ir engti silpnesnius. Taip veikia vadinamoji „dedovščina“ kariuomenėje.

Taip pat skaitykite:

„Debunk.org“ tyrimas: Kremliaus žiniasklaida iš istorijos tirpdo beveik dvejus metus tam, kad agresorė SSRS taptų auka

Vašingtonas įspėja, kad prekybos karo su JAV poveikis Kanadai bus katastrofiškas

V. Zelenskis: Vokietija tieks Ukrainai 600 raketų perėmėjų sistemoms „Patriot“

Docentas S. Spurga apie JAV paskelbtus muitus Kanadai: ekonomistai nemato muitų karo prasmės

V. Zelenskis atmeta idėją rengti rinkimus karo metu

Iranas teigia bet kurios šalies prisidėjimą prie JAV sankcijų laikysiantis priešišku žingsniu

Rygoje dėl audros padarinių smarkiai sutriko viešojo transporto eismas

Mirė buvęs Estijos premjeras ir Europos Komisijos viceprezidentas Siimas Kallasas

Kodėl Rusijos piliečiai, netgi tie, kurie priešinasi Vladimirui Putinui ir karui, taip vengia kolektyvinės atsakomybės? Jiems tai prilygsta atsakomybei už kriminalinį nusikaltimą – pas tave ateis su lazda ir pasodins į kalėjimą. Bet juk ši atsakomybė yra suaugusiojo atsakomybė – imamės atsakomybės už save, savo ateitį ir vaikus ne dėl to, kad kas nors ateis su lazda. Tokią atsakomybę dėl šalies daromų nusikaltimų kitoms tautoms turėtų jausti visi Rusijos piliečiai – taip pat tie, kurie gyvena užsienyje, yra išsilavinę ir apsiskaitę.

Deja, nematau tokios atsakomybės, tad ir tas neskambinimas artimiesiems, ant kurių galvų pasipylė pirmosios raketos, yra to paties reiškinio kita išraiška. 

Kokia jūsų nuomonė apie Rusijos emigrantus? Dažnai pastebite, kad jie neremia Ukrainos, stengiasi išvengti šios temos, pabrėžia, jog būtent jie yra tikrosios Putino režimo aukos. Galiu paminėti Aleksejaus Navalno bendražygį Leonidą Volkovą, gavusį politinį prieglobstį Lietuvoje. Jis išgarsėjo savo pareiškimais apie buvusį Ukrainos karinės žvalgybos vadovą Kirilą Budanovą – pavadino jį „kaimo politologu“, taip pat džiaugėsi tariama Rusijos savanorių korpuso vadovo Deniso Kapustino žūtimi. Kokių tikslų, jūsų nuomone, siekia tokia Rusijos opozicija? 

Aleksejus Navalnas vis dėlto buvo žmogus, kuris mokėsi ir darė išvadas, nors pradžioje ir jis turėjo imperinių ambicijų. O Volkovas padarė viską, kad Navalno pareiškimas apie Ukrainą, jo kreipimaisi iš kalėjimo, prieš mirtį parašytos tezės nebūtų įtrauktos į Aleksejaus knygą „Patriotas“. Tie teiginiai atsirado tik angliškame knygos variante, nes taip esą geriau parduoti leidimą rusų kalba. Šios knygos angliška ir rusiška versijos smarkiai skiriasi. O Navalno našlė kartoja Volkovo naratyvus, kalbos apie Rusijos dekolonizaciją jai iki šiol kelia pasipiktinimą.

Ką reiškia kova su korupcija? Ypač su korupcija kariuomenėje? Tai ačiū, kad vagia, mažiau pinigų liks raketoms. Kai karo įkarštyje žmonės toliau kovoja su korupcija kariuomenėje, man kyla minčių, kad gal jie bendradarbiauja su specialiosiomis tarnybomis, nes tokia opozicija kenkia Ukrainai, nustumdama karo temą į pakraščius. O ko vertos kalbos, kad jie yra režimo aukos? Juk į jų namus nelekia raketos, dronai nežudo jų miegančių vaikų kaip Ukrainoje, nejaugi tą sunku suprasti?

Ukrainos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas ne kartą yra pasišaipęs iš tokios opozicijos dėmesio savo rinkėjams, sakydamas, kad tie vadinamieji rinkėjai dažnai net nežino apie šią opoziciją. 

Na, o Putinas, pasirodo, geriau pažįsta savo rinkėjus. Kas būtų galėjęs tikėtis, kad išsilavinę, kūrybingi miestų gyventojai, menininkai taip nuoširdžiai ir entuziastingai pritars Krymo aneksijai kartodami „Krym naš“ („Krymas mūsų“ – aut. past.)? Kas galėjo tą numatyti? Putinas puikiausiai nuspėjo tuos žemus jausmus. 2021-aisiais grįžęs į Rusiją Navalnas manė, kad jo pasitikti išeis tūkstančiai, tačiau teko nusivilti. O 2022-aisiais pradėtas plataus masto karas jo temą nustūmė į antrą vietą.

Volkovas ir kiti Navalno sekėjai, gyvenantys Europos šalyse, elgiasi taip, lyg visi jiems būtų skolingi (duokite mums humanitarines vizas ir taip toliau), tačiau save laikydami Rusijos politikais nesirengia imtis atsakomybės už šios šalies daromą blogį. O Rusija ne tik leidžia dronus virš Europos valstybių, bet ir užsiima propaganda, diversijomis, skaldo visuomenes, kišasi į demokratinius užsienio šalių procesus. Kyla klausimas – o kuo gi užsiima ši vadinamoji opozicija? Man tai primena tas gėlytes ir spygliuotą vielą bei dūmus kitoje tvoros pusėje filme „Interesų zona“ (The Zone of Interest, rež. Jonathanas Glazeris, JAV, 2023 m. – aut. past.).

Pakalbėkime apie Europą, į kurią nuolat bando skverbtis Rusijos menininkai, remiantys Kremliaus režimą. Jūs gyvenate Venecijoje, ne kartą dalyvavote ir raginote priešintis šių žmonių renginių organizavimui. Galime pasidžiaugti šių pastangų sėkme – turiu omenyje Valerijaus Gergijevo, kuris parėmė Krymo aneksiją, koncerto atšaukimą. Tačiau kyla klausimų, kodėl Italijoje atsiranda veikėjų, atveriančių duris Kremliaus režimo rėmėjams. 

Tai vyksta ne tik dėl pinigų. Rusija toliau plėtoja sovietinę propagandą, tai didelis rusų namų, Italijos ir Rusijos draugystės klubų tinklas. Istorinės italų simpatijos ne tik fašizmui, bet ir komunizmui, ta rusofilija yra susipynusios su dideliais finansiniais interesais, nors dabartinė dešinioji Georgios Meloni vadovaujama vyriausybė nuosekliai remia Ukrainą, tiekia jai ginkluotę. Tai kelia nuolatinius pseudopacifistinius protestus.

Propaganda Italijoje duoda puikių vaisių. Mitas apie didingą ir paslaptingą Rusijos kultūrą, apie dostojevskius ir tarkovskius, Rusijos literatūros kultas Italijoje yra labai stiprūs.

Italijai kultūra yra labai svarbi – italams ji yra jų tapatybės dalis, tad kultūros propaganda Italijoje duoda puikių vaisių. Mitas apie didingą ir paslaptingą Rusijos kultūrą, apie dostojevskius ir tarkovskius, Rusijos literatūros kultas Italijoje yra labai stiprūs. Kartais juokauju, nors tai, aišku, ne juokas: susipažįstu su kokiu nors italu, ir jis teiraujasi, iš kur aš. Sakau, kad gimiau Maskvoje, ir jis puola glėbesčiuotis sakydamas, jog labai mėgsta rusų literatūrą. O aš jam į tai: kai sutinkate anglą, jūs taip pat puolate glėbesčiuotis šaukdamas, kaip mylite Shakespeare’ą ir Dickensą? Žmogus tuomet susimąsto: o kodėl aš taip elgiuosi?

Žmonės stengiasi užgniaužti negatyvius jausmus per literatūrą, ir Rusija tuo puikiai naudojasi, suleisdama subtilius, ilgai veikiančius nuodus. Italija jautriai reaguoja į cenzūrą. Prisiminkime istoriją su Gergijevu – pamirškime, kad jis dirigentas. Jis yra Putino valdininkas, dviejų valstybinių teatrų direktorius, palaikęs Krymo okupaciją, grojęs ant Alepo griuvėsių. Negana to, jis figūruoja ir Epsteino failuose. Ir netgi tokiai odiozinei figūrai atšaukti prireikė didžiulių pastangų. Beje, tuomet aktyviai įsitraukė ir Navalno štabo žmonės.

Siekiant atšaukti Gergijevo pasirodymą, Europos Parlamento vicepirmininkei Pinai Picierno ir kitiems Ukrainą remiantiems Italijos politikams buvo labai svarbus pačių Rusijos opozicijos veikėjų balsas. Tai nebuvo lengva, nes dažnas italas kartojo: „Jei pradėsime atšaukti koncertus ir gastroles vadovaudamiesi politiniais motyvais, būsime ne ką geresni už Putino režimą.“ Šias priemones puikiai įvaldžiusi Rusijos propaganda, parazituojanti pagal vietinę specifiką.

Iš kartos į kartą tokios nuostatos Rusijos kultūros atžvilgiu mokomi laikytis moksleiviai ir studentai, toje paradigmoje rengiami Rusijos ekspertai, vėliau darantys įtaką politiniams sprendimams. Jau ne pirmą kartą Vakarai gelbėja tą pusiau supuvusį monstrą, ir jis vėl atgimsta. Kodėl žmonės, kurie galų gale turi padaryti profesionalias išvadas, nuolat lipa ant to paties grėblio?

Ir kaip čia neprisiminus neseniai perskaityto tyrimo išvados, kad Rusija tiekia ginklus mafijai su sąlyga, kad ji pati galės prireikus jais pasinaudoti… 

Ar galima teigti, kad civilizuotas pasaulis gavo skiepą nuo Putino režimo? O galbūt ne? Turiu omenyje Ukrainos skeletono sportininko Vladyslavo Heraskevyčiaus diskvalifikaciją dėl šalmo su žuvusių Ukrainos sportininkų atvaizdais dėvėjimo. Kodėl, jūsų nuomone, taip atsitiko? Kalbama apie sportą be politikos, pamirštant, kad olimpinės žaidynės atsirado kaip protestas prieš karus. 

Akivaizdu, kad Tarptautinis olimpinis komitetas yra šeriamas ir Rusijos pinigais, jo vadovė, kilusi iš Zimbabvės, įgijo patirtį tarnaudama diktatoriaus režimui. Tai atspindi liūdną tendenciją, įsivyravusią Donaldui Trumpui atėjus į JAV prezidento postą. Tai lyg ir Rusijos normalizavimas – matome, kaip įžūliai ji iš naujo taikosi sugrįžti į visokias organizacijas. 2022-ųjų olimpiadoje Heraskevyčius irgi ėjo su Ukrainos vėliava ir šūkiu „Šlovė Ukrainai!“, ir nebuvo tokios reakcijos. O šį kartą jį diskvalifikavo dėl šalmo su Rusijos užmuštų sportininkų veidų atvaizdais.

Daugybė žmonių Italijoje negavo skiepo nuo putinizmo. Skaičiau aibę komentarų Italijos spaudoje (aišku, tarp jų buvo ir daug trolių), daug kas rašė: „Nereikia painioti sporto su politika“, „Tau tris kartus paaiškino, tad pats kaltas“. O išspausdinus BBC straipsnį komentarai buvo visiškai kitokie – žmonės solidarizavosi su Heraskevyčiumi. 

Mes, lietuviai, jau kelis šimtmečius gyvename šalia agresyvios kaimynės Rusijos, daugiau nei pusantro šimto metų buvome jos okupuoti. Ar yra vilties, kad dar savo gyvenime sulauksime laikų, kai Rusijos visuomenė supras, kokias nelaimes ji atneša gretimoms tautoms? Kokie procesai galėtų tai paskatinti? 

Kol Rusijos piliečiai turės šildymą, vandenį, kol virš jų galvų neskraidys dronai, niekas nesikeis.

Brianske dabar jie nelabai turi šildymą… 

Maskvos niekuomet nejaudino Brianskas. Maskvos nejaudina netgi artimiausi priemiesčiai. Esu įsitikinusi, kad tik smarkus gyvenimo lygio nuosmukis Maskvoje ir kituose dideliuose Rusijos miestuose galėtų pakeisti šios šalies piliečius. Rusijos imperija yra anachronizmas. Tik dabar pradedama kalbėti apie tai, apie ką buvo galima tiesiog rėkti jau prieš šimtą metų: Rusija yra agresyvi kolonijinė imperija, ji gyvuoja grobdama valstybes kaimynes. Savo viduje ji pjudo vienas kolonizuotas tautas su kitomis, į karą prieš Ukrainą ji meta neproporcingai daug etninių mažumų atstovų, kurie siekia to kolonijinio revanšo kariaudami su kitais. Negana to, baškirai ir buriatai lieka atsakingi už Rusijos vykdomą agresyvią politiką.

Niekas nesikeis, kol Rusija liks imperija, kol liberalūs antiputinistai nesuvoks savo atsakomybės, kol tautoms nebus suteikta teisė pačioms rinktis, kol žmonių protuose liks imperinis naratyvas apie didybę – esame galingi, nes turime daug teritorijos.

Niekas nesikeis, kol Rusija liks imperija, kol liberalūs antiputinistai nesuvoks savo atsakomybės, kol tautoms nebus suteikta teisė pačioms rinktis, kol žmonių protuose liks imperinis naratyvas apie didybę – esame galingi, nes turime daug teritorijos. Tą teritoriją raižantys keliai veda į Maskvą, o tarpusavyje jie nėra susiję, nes dar carinėje Rusijoje buvo baiminamasi galimų pasipriešinimo židinių, tad buvo stengiamasi išskaidyti bendruomenes.

Mes rengiame nuotolinį dekolonizacijos kursą, kviečiame įvairių sričių ekspertus, turime psichologų, filosofų, politikų, aš užsiimu kultūra. Visa tai galima rasti jutube anglų, rusų, ukrainiečių kalbomis. Šį kursą pradėjome prieš trejus metus supratę, kad svarbu šviesti žmones, savyje nematančius to imperinio naratyvo.   

Kaip Europa ir likęs civilizuotas pasaulis galėtų padėti Rusijos visuomenei tapti šio pasaulio dalimi? 

Rusija niekur nedings. Visuomenė yra apnuodyta, susitepusi bendrininkavimu su režimu. Šių metų „Oskaro“ apdovanojimui teikiamas filmas „Ponas niekas prieš Putiną“, kurį slapta Rusijos provincijoje nufilmavo vienas mokytojas, atskleidęs, kaip Rusijos mokyklose vyksta indoktrinacija. Šis mokytojas pabėgo iš Rusijos su filmuota medžiaga kaip įrodymu, kad mokyklose mokiniai nuodijami agresyvia imperine, fašistine ideologija – kaip kadaise hitlerjugendas.

JAV kariai neįžengs į Rusiją, bet mes gyvename on-line pasaulyje, mums jis turi didžiulę reikšmę. Žmonės Rusijoje – ypač jaunimas – nori naudotis Vakarų teikiamomis gėrybėmis, tad gal reikėtų iškelti sąlygas jiems siekiant grįžti į civilizuotą pasaulį? Pažiūrėk, kas dedasi Charkive, pažiūrėk „Dvidešimt dienų Mariupolyje“ – galima padaryti ką nors panašaus į internetinę platformą „PayPal“. Jei nori kur nors pakliūti, įgyk civilizuoto žmogaus teises.

Sutriuškintos nacistinės Vokietijos gyventojai buvo vežami į konclagerius, prie kapų, kur visur kabėjo plakatai „Jūs tai padarėte!“. Tai ne visada duodavo rezultatų. Vokiečiai irgi elgėsi taip, lyg tą nacionalsocializmą ir fašizmą jiems būtų atnešę ufonautai.

Ukrainiečiai prarado dešimtis tūkstančius gyvybių ne tam, kad Vakarų šalys kada nors vėl lyg niekur nieko atvertų duris Rusijos piliečiams. Kad grįžtų į civilizuotų tautų šeimą, rusams teks dėti pastangas ir sužinoti daug nemalonių dalykų apie save. Nusikaltimai neturėtų būti pakišti po kilimu, kaip nutiko su Rusijos ir Čečėnijos karu.