Nutylėtoji Holokausto istorija: romų genocidas ir sudėtingas kelias jo pripažinimo link

Tragiškas romų likimo atvejis Aušvico-Birkenau stovykloje yra tik vienas iš daugelio nacių susidorojimo su romais pavyzdžių – nacistinės Vokietijos užgrobtuose kraštuose naciai ir jų kolaborantai romus persekiojo, žudė ir kalino įvairiuose kalėjimuose, deportavo į kitas Vakarų Europos šalis, kad išnaudotų priverstiniams darbams, arba tiesiog kalindavo koncentracijos stovyklose. Manoma, kad visoje Europoje iš viso buvo nužudyta mažiausiai 200 tūkst. romų, tačiau šis skaičius kai kurių mokslininkų darbuose siekia net iki milijono romų tautybės aukų.

Kalbant apie Lietuvą šios tragedijos kontekste, skaičiuojama, kad nacistinės okupacijos metais buvo nužudyta bent 500 Lietuvos romų, t. y. maždaug kas trečias. Įvardyti konkrečius skaičius ir atitinkamai įvertinti, kiek šios bendruomenės narių iš viso buvo nužudyta Holokausto metu, nėra paprasta – nėra žinomi tikslūs skaičiai, kiek romų gyveno Lietuvoje ir apskritai Europoje tarpukariu. Tačiau manoma, kad tuo metu Lietuvoje galėjo gyventi apie 1,5 tūkst. romų. Net jei nežinome tikslios statistikos, nekyla abejonių, kad ši romų tautos tragedija paveikė kone kiekvieną to meto romų šeimą, o apie tai byloja ir pačių karą išgyvenusiųjų liudijimai.

Šįmet minime 80-ąsias romų lagerio Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje likvidavimo metines, tačiau Lietuvoje vis dar nesame pakankamai įsisąmoninę šios skaudžios kolektyvinės trauminės patirties pamokų ir neskiriame pakankamo dėmesio nei romų genocido atminimui, nei apskritai šios etninės bendruomenės pažinimui. Vis dėlto abejingumas romų genocido tematikai ir apskritai pačiai romų istorijai tėra bendrų Europos tendencijų išdava, o ne unikalus Lietuvos atvejis.

Romų genocido ištakų beieškant

Rasistinės idėjos Vokietijoje pradėjo sparčiai plisti dar XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Jos buvo nukreiptos ir prieš romų tautinę bendriją. Nacionalsocialistams atėjus į valdžią, XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, vokiškoje periodikoje romams vis dažniau buvo priskiriami įvairūs neigiami stereotipai, kurie iš esmės buvo suprantami kaip svetimos rasės bruožai – romams dažnai priskirtas valkatavimas, tinginystė, gyvenimas vokiečių sąskaita, nusikalstamumas (pavyzdžiui, vaikų grobimai), dėl to jie pradėti gretinti su žydais, sulaukusiais panašių kaltinimų.

Nacionalsocialistai taip pat dažnai eksploatuodavo romų kaip asocialių asmenų vaizdinį, tai iš esmės reiškė, kad jie dažnai pateikti kaip sąmoningai piktybiškai visuomenei kenkiantys žmonės, todėl tokie romofobiški pasisakymai to meto vokiškoje periodikoje galėjo neigiamai angažuoti vokiečius prieš romus ne vien dėl jų tariamos „menkavertės“ rasės, tačiau ir dėl esą priešiško romų veikimo prieš vokiečius. Šie stereotipai nebuvo išskirtinai būdingi tiktai nacistinei Vokietijai. Romų genocido tyrinėjimuose būta nuomonės, kad vykdant nusikaltimus okupuotose teritorijose naciams pasitarnavo Europoje šimtmečius vyravęs neigiamas požiūris į romus, tokiu būdu be didesnių sunkumų jie įtraukdavo vietinius gyventojus ar policiją į romų žudynes.

Lietuvos visuomenėje nuožmaus romofobiško požiūrio, kokį galime aptikti nacistinėje Vokietijoje, tuo meto nebuvo. Nacistinės okupacijos metais lietuviškoje periodikoje nebuvo sistemingai formuoto tendencingo romų puolimo, o antisemitinio diskurso to meto lietuviškoje spaudoje tikrai netrūko. Vis dėlto net ir tokiomis aplinkybėmis nacistinei Vokietijai pavyko mobilizuoti Lietuvos gyventojus romų žudynėms.

Taip pat skaitykite:

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

„Niekas, išskyrus mirtį“. Kotrynos Jogailaitės pasirinkimas

Armėnija ir Lietuva: kas vienija pirmus pasaulio krikščionis ir paskutinius Europos pagonis?

Romų genocidas Lietuvoje

1941 metų birželio 22-ąją, prasidėjus SSRS ir nacistinės Vokietijos konfrontacijai, naciai užėmė vakarines SSRS teritorijas, į kurias pateko ir Lietuva. Metų pradžioje, 1942 metų sausio 12-ąją, buvo priimtas Ostlando (nacistinės Vokietijos okupuoto Rytų krašto, į kurį pateko visos Baltijos šalys – aut. past.) SS ir policijos vado Georgo Jedicke nutarimas „Čigonų klausimu“, kuriuo įtvirtinta nuostata, jog su romais reikia elgtis taip pat kaip su žydais – jie kaltinti užkrečiamųjų ligų platinimu ir sąmoningu kenkimu vokiškajai visuomenei. Galima teigti, kad šių abiejų etninių bendrijų traktuotė galiausiai buvo suvienodinta ir lėmė romų bei žydų sunaikinimą regione.

Romų persekiojimas ir naikinimas Lietuvoje prasidėjo ne iškart – pirmieji masiniai romų areštai įvykdyti 1942 metais, kai romai buvo masiškai vežami į koncentracijos stovyklas. Tais pačiais metais įvyko ir kelios romų žudynės. Lietuvoje, kaip ir kitose nacių okupuotose šalyse, ši užduotis buvo pavesta sukarintiems SS būriams, vadinamiems Einsatzgruppen, kurie klajodavo iš vieno krašto į kitą ir įgyvendindavo šias kruvinas užduotis. Tačiau šie SS būriai nebuvo suformuoti vien tik iš nacistinės Vokietijos pareigūnų, į juos buvo įtraukti ir vietiniai. Tai reiškia, kad represijos ir naikinimas prieš romus nebuvo vykdomi vien tik Vokietijos pareigūnų išreikšta valia.

Nėra tiksliai žinoma, kiek konkrečiai lietuvių prisidėjo prie romų žudynių – tai įvertinti gana sudėtinga, nes romai ne visada būdavo žudomi atskirai, o su žydais ir kitomis nacių represuotomis tautų grupėmis. Prisimenant tai, kad lietuviai tarpukariu gana gerai sugyveno su vietine romų bendruomene ir nepasižymėjo romofobija, lietuvių įsitraukimas į romų žudynes itin glumina, jau nebekalbant apie moralinį dėmenį.

Vienos pirmųjų romų žudynių Lietuvoje buvo įvykdytos 1942 metų liepos 10-ąją, kai žandarmerijos būrys nr. 9 sušaudė apie 40 romų tautybės asmenų Vilniaus apylinkėse, tarp kurių būta ir suaugusiųjų, ir vaikų. Žinoma, kad tais pačiais metais taip pat būta keleto romų nužudymo atvejų Paneriuose, tačiau didžiosios romų žudynės ten buvo vykdomos vėlesniu laikotarpiu. 1942 metų rugpjūčio 27-ąją Zarasų apskrityje buvo gautas įsakymas, kad apylinkėse gyvenantys romai su šeimomis turi būti sutelkti Daugailių koncentracijos stovykloje, tačiau šis sumanymas nebuvo visiškai įgyvendintas. Romai, kaip ir žydai bei kitos nacių persekiotos žmonių grupės, buvo išnaudojami priverstiniam darbui, todėl dar tų pačių metų lapkričio 18-ąją buvo įsakyta sutelkti visus Lietuvos romus į Ežerėlio stovyklą, joje jiems pavesta kasti durpes. Priverstinio darbo stovyklos, kuriose kalinti romai, taip pat buvo įsteigtos Pabradėje ir Pravieniškėse.

Būtent Pravieniškių privalomojo darbo stovykla pasižymėjo kaip viena nuožmiausių romų kankinimo vietų Lietuvoje: čia jie buvo kalinami, išnaudojami darbui ir galiausiai žudomi. Ši stovykla buvo naudojama ir kaip tam tikras perskirstymo punktas, iš kurio romus išsiųsdavo arba į koncentracijos stovyklas, arba priverstiniams darbams į Vokietiją ar Prancūziją. Tikima, kad iš Pravieniškių į koncentracijos stovyklas galėjo būti perveržta apie 1 tūkst. romų tautybės asmenų. Žinoma, kad šioje vietoje buvo įvykdytos bent trejos masinės romų žudynės 1943–1944 metais. Nužudytų romų skaičius Pravieniškėse nėra tiksliai žinomas, tačiau panašu, kad su šia vieta susijusi didžioji dalis genocidą patyrusių romų šeimų, kadangi Pravieniškių privalomojo darbo stovykla dažnai minėta išgyvenusių romų prisiminimuose.

Paneriai – liūdniausiai pagarsėjusi žudynių vieta Holokausto metu Lietuvoje, kadangi čia nužudyta 50–70 tūkst. žmonių.

Paneriai – liūdniausiai pagarsėjusi žudynių vieta Holokausto metu Lietuvoje, kadangi čia nužudyta 50–70 tūkst. žmonių. Didžiąją dalį Paneriuose nužudytų aukų sudarė žydų tautybės asmenys. Teigiama, jog pirmaisiais nacistinės okupacijos metais, 1941-aisiais, Paneriuose buvo nužudyta net apie 20 tūkst. įvairių tautybių žmonių. Išskirtinai romų žudynės buvo vykdytos 1944-ųjų pavasarį. Kovo mėnesį į Panerius traukiniu buvo atgabenti 87 romai ir 15 lenkų, kurie visi buvo pasmerkti žūčiai. Atgabenti romai buvo sušaudyti vadinamojoje Kauno duobėje, sudarytoje iš dviejų 560 ir 628 kubinių metrų tūrio tranšėjų.

Kauno duobė šaudymams jau buvo panaudota prieš tai, o toks pavadinimas prigijo tuomet, kai į šią tranšėją žudynėms atgabenti žmonės iš Vilniaus geto buvo suklaidinti, kad esą gabenami į Kauno getą. Šioje duobėje 1944 metais ekshumacijos metu buvo atrasti dar 37 greičiausiai lietuvių tautybės asmenų kūnai, o aukų būta iš viso apie 8 tūkst., iš kurių 252 – vaikai. Skaičiuojama, kad Paneriuose iš viso buvo nužudyta apie 100 romų. Be Pravieniškių ir Panerių, Lietuvos romai buvo kalinami ir žudomi Kirtimuose, taip pat IX forte Kaune.

Istorikas Arūnas Bubnys yra teigęs, kad visgi pagrindinė Lietuvos romų persekiojimo forma buvo ne masinės žudynės, bet jų kalinimas įvairiuose lageriuose. Žinoma, kad daugiausia Lietuvos romų buvo kalinama Štuthofo koncentracijos stovykloje, tačiau būta atvejų, kai Lietuvos romai buvo vežami ir į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą.

Galutinis susidorojimas su romais – eksterminacija Aušvice

1943 metų sausio 29-ąją išleistas Heinricho Himmlerio įsakymas, kad romai turėtų būti ištremti į Aušvicą, todėl dar tų pačių metų vasario mėnesį buvo pradėtos masinės romų deportacijos šia kryptimi, trukusios iki 1944-ųjų liepos mėnesio. Aušvico-Birkenau stovykla Holokausto metu tapo viena pagrindinių romų kalinimo vietų visoje Europoje, kurioje, kaip jau minėta, atsidūrė apie 23 tūkst. visų Europos romų.

Birkenau dalyje buvo išskirtinai romų šeimoms paskirtas lageris, dėl to jie galėjo gyventi vienoje telkties vietoje, o tai buvo gan neįprasta praktika, kadangi kalinami žydai buvo atskiriami nuo savo šeimų (moterys, vyrai ir vaikai apgyvendinti atskirai). Kaip ir kiti kaliniai, taip ir romai turėjo nešioti identifikuojamuosius ženklus – jiems buvo paskirti juodi arba rudi trikampiai, kuriuos nešiodavo visi „asocialiems“ žmonėms priskirti kaliniai, ir tam tikrais atvejais raidė Z, kuri padėjo identifikuoti, kad kalinys yra romų tautybės (vokiško žodžio Zigeuner, reiškiančio „čigonas“, simbolis).

Be abejo, sąlygos čia gyvenantiems romams, kaip ir kitoms kalinių grupėms, buvo nepavydėtinos – jie buvo išnaudojami ir žudomi, o iki pat nužudymo iš jų buvo tyčiojamasi, tai puikiai įrodo medicininių bandymų atvejai. Negana to, romų šeimų lageryje greitai plito įvairios užkrečiamosios ligos, kadangi itin mažose erdvėse staiga tankiai apgyvendintų romų sveikata greitai pašlijo, sanitarinės sąlygos buvo apgailėtinos. Užkrečiamųjų ligų plitimas, nacių požiūriu neatsiejamas nuo romų, nebuvo toleruojamas, todėl 1943-iųjų kovą, kai masinių deportacijų į Aušvicą metu buvo atgabenta apie 1,7 tūkst. lenkų romų, iš kurių keletas sirgo šiltine, visi buvo suvaryti į dujų kamerą pražūčiai.

Ilgainiui buvo nuspręsta likviduoti romų šeimų lagerį, todėl 1944 metų gegužės 16-ąją esesininkai nusprendė apsupti romų gyvenamuosius barakus. Koncentracijos stovykloje išgyventas visiškas dehumanizavimas tapo pretekstu kovoti už teisę gyventi ir egzistuoti, todėl tą naktį romai pasipriešino esesininkų nurodymams ir pasigamino ginklų iš aplinkoje buvusių įvairių daiktų. Romams pavyko apsiginti ir priversti esesininkus atsitraukti, taip išlošiant dar kelis mėnesius gyvenimo iki kitos nacių akcijos.

Nors ir prisibijodami maištingo romų būdo, esesininkai vis dėlto nenustojo ieškoti būdų, kaip visiškai sunaikinti romų šeimų lagerį, todėl galiausiai nusprendė apsupti romus tų pačių metų rugpjūčio 2-ąją. Šįkart romus taip pat lydėjo kovinga dvasia, vedanti prie dar vieno pasipriešinimo, tačiau, deja, esesininkai juos palaužė jėga – vieni buvo išgabenti į kitas koncentracijos stovyklos dalis, kiti nužudyti dujų kamerose. Taip rugpjūčio 2-oji tapo Aušvice-Birkenau kalėjusių romų istorijos pabaiga. Teigiama, kad iš visų Aušvice kalintų romų išgyveno vos keli. Romai buvo persekiojami iki pat Trečiojo Reicho žlugimo, o gegužės 16-oji ir rugpjūčio 2-oji tapo šių žiaurumų atminimo dienomis: gegužės 16-ąją minima Romų pasipriešinimo diena, o rugpjūčio 2-ąją – Romų genocido atminimo diena.

Europa išliko abejinga romams – romofobijos iškilimas po Holokausto

Vis dėlto diskriminacija nesibaigė su Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Niurnbergo teismo procese paliudyti Holokausto patirtis nebuvo pakviestas nė vienas romų tautybės atstovas, o prabėgus keleriems metams, 1950-aisiais, Viurtembergo vidaus reikalų ministerija aiškino, kad romai nacistinio režimo buvo persekioti ne iš rasistinių paskatų, o dėl tariamo nusikaltėliško ir asocialaus, taigi iš esmės aplinkiniams kenksmingo romų elgesio. Tokie absurdiški romų persekiojimo aiškinimai tapo pretekstu tam tikra prasme legitimuoti romų genocidą ir paprasčiausiai jo nepripažinti. Prireikė kelių dešimtmečių, kad romų genocido problema pagaliau būtų įvardyta ir pripažinta: 1979-aisiais Vakarų Vokietija pripažino, jog romai Holokausto metu buvo žudomi rasiniu pagrindu, juos siekta visiškai sunaikinti, o 1982-aisiais galiausiai buvo pripažintas romų genocidas.

Prireikė kelių dešimtmečių, kad romų genocido problema pagaliau būtų įvardyta ir pripažinta: 1979-aisiais Vakarų Vokietija pripažino, jog romai Holokausto metu buvo žudomi rasiniu pagrindu, juos siekta visiškai sunaikinti, o 1982-aisiais galiausiai buvo pripažintas romų genocidas.

Deja, ne vien pokario Vokietijoje požiūris į romus buvo neigiamas – kituose Europos kraštuose tendencijos buvo dar liūdnesnės. Pavyzdžiui, tuometinėje Čekoslovakijoje 8–9 dešimtmečiais 35 metų ir vyresnės romės moterys, turinčios keturis ir daugiau vaikų, buvo priverstinai sterilizuojamos, tad tam tikrais atvejais romų genocidas buvo ne tik ignoruotas, tačiau kai kurios nacių prieš romus naudotos praktikos buvo pakartotos. 10-ajame dešimtmetyje, vykstant Jugoslavijos karui, romų tautybės asmenys taip pat buvo žiauriai paniekinti – atsisakiusius eiti į frontą romus baudė mirties bausme, taip pat žinoma, kad tam tikrose tuometinės Jugoslavijos teritorijose buvo vykdomas romų etninis valymas. Teigiama, kad romų bendruomenė po Antrojo pasaulinio karo išliko viena labiausiai diskriminuojamų grupių visoje Europoje.

Kalbėti apie romų genocidą iš esmės pradėta 8–9 dešimtmečiais, kai apskritai pirmąkart buvo plačiau įvardyta Holokausto problema. Tuo laikotarpiu, 1979-aisiais, romų bendruomenė Jungtinių Tautų Organizacijoje buvo pripažinta kaip atskira etninė bendrija, tai galėjo tapti postūmiu pasaulio bendruomenėms geriau pažinti šią etninę bendriją ir suprasti jos kultūrą bei istoriją. Tačiau nei romų tautinės bendrijos pripažinimas, nei genocido įvardijimas netapo pakankama priežastimi tuo laikotarpiu jį deramai atminti ir atsikratyti romofobiškų stereotipų, kad ateityje būtų išvengta panašių katastrofų ar incidentų.

Pastebima, kad daugiausia diskriminacinių ar smurto akcijų prieš romus dar praeitą šimtmetį fiksuota Vidurio Rytų Europoje (pavyzdžiui, Rumunijoje 1989–1993 metais buvo užfiksuoti 26 išpuoliai prieš romus). Būtent Rumunijoje visuomenė ilgą laiką priešinosi viešai į(si)vardyti, kad rumunai prisidėjo prie romų genocido, o dar 2003-iaisiais Rumunijos valdžia paneigė bet kokius kaltinimus dėl įsitraukimo į romų žudynes, dėl to tarptautinėje arenoje Rumunija buvo ypač kritikuojama.

Romų genocido atminimas komplikavosi ir Čekijoje, kai 1971-aisiais buvusioje Letų koncentracijos stovykloje, kurioje kalėjo romai, buvo pastatytas kiaulių ūkis. Ūkio panaikinimas užtruko, nes tam tikri čekų politikai ir aktyvistai šiuo klausimu buvo pasisakę prieštaringai ir ūkio įsteigimą pateisino, esą romai koncentracijos stovyklose, kaip ir šioje, laikyti ne dėl rasinių priežasčių, o dėl tariamo polinkio nusikalsti. Galutinis sprendimas nugriauti ūkį ir paskirti buvusios koncentracijos stovyklos vietą romų genocidui atminti buvo priimtas tiktai 2017-aisiais.

Deja, net koncentracijos stovyklas išgyvenusiems romams arba jų giminaičiams tekdavo susidurti su nesuvokiamu abejingumu ir neapykanta, o tendencingas požiūris romų atžvilgiu išlikęs iki šių dienų.

Akivaizdu, kad romų genocido atminimo problemos šiandien išlieka aktualios. Be abejo, svarbus ne tik romų genocido atminimo klausimas, bet ir pats romų vertinimas, kuris po Holokausto iš esmės nepasikeitė – pokariu toliau buvo bandoma kovoti su romų klajokliškumu, priskiriant jiems veltėdišką elgesį. Diskriminacinis požiūris į romus pokariu atsiskleidė ne tik tam tikrų valstybių įstatymų bazėse, tačiau ir kasdieniame romų bei ne romų tarpusavio bendravime. Deja, net koncentracijos stovyklas išgyvenusiems romams arba jų giminaičiams tekdavo susidurti su nesuvokiamu abejingumu ir neapykanta, o tendencingas požiūris romų atžvilgiu išlikęs iki šių dienų. Bent kelis dešimtmečius po karo Holokausto nusikaltimai prieš romus buvo nutylėti, romų bendrijos poreikiai nustumti pašonėn, o patys romai nesulaukė jokios empatijos iš kitų bendruomenių, tarsi įvykdytų nusikaltimų prieš romus nė nebūta.

Pastangos reabilituoti romų bendruomenę ir jų atgarsiai nepriklausomoje Lietuvoje

Suprantama, kad didžiausias pastangas suteikti moralinę reabilitaciją ir įgalinti romų bendruomenę dėjo patys romai – 1978-aisiais Londone įvyko Pirmasis romų kongresas, kuriuo siekta sutelkti ir suvienyti kuo platesnę romų bendruomenę ir atstovauti jai globalesniu mastu. Ilgainiui konkrečiai romų genocidui atminti romai pradėjo vykdyti įvairias demonstracijas ir akcijas koncentracijos stovyklose.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia taip pat pradėta kelti romų genocido atminimo klausimus ir gilintis į romų kultūrą bei istoriją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo pradėtos telkti įvairios romų organizacijos ir bendrijos – pirmoji Lietuvos romų bendrija susitelkė 1992-aisiais, tuo metu ji buvo vadinama Lietuvos čigonų bendrija, vėliau perorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 10-ajame dešimtmetyje įvairiuose Lietuvos miestuose taip pat kūrėsi romų bendrijos, tačiau ilgainiui šių bendrijų veikla nunyko.

Nemažą paspirtį gilesniam romų pažinimui suteikė Atviros Lietuvos fondo veikla, kuria buvo siekta patraukti visuomenės dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria Lietuvos romai, padėti jiems geriau integruotis į visuomenę ir taip mažinti tam tikrus stereotipus bei stigmas romų atžvilgiu. Atviros Lietuvos fondas inicijavo lietuvių kalbos kursus Kirtimų romų vaikams, organizavo romų stovyklas, tarptautines keliones, skatino jų kūrybinę veiklą (ansamblio subūrimas, parodų rengimas ir t. t.), taip pat nemažai dėmesio skyrė romų švietimui.

Viena ilgiausiai veikiančių romų bendrijų Lietuvoje, vykdančių veiklą iki šiol, – Romų visuomenės centras, įsteigtas 2001-aisiais, skiriantis savo veiklą Lietuvos romų integracijai į visuomenę, jų kultūros puoselėjimui, istorijos saugojimui ir žmogaus teisių apsaugai. Be abejo, nemažai įtakos romų klausimu Lietuvoje turėjo ir turi įvairios Europos Sąjungos institucijos.

Lūžis Europos istorijoje: siekis atminti romų genocidą ir pažinti romų bendruomenę

Veikiausiai reikšmingiausias laimėjimas romų istorinės atminties politikoje buvo 2015 metų rugpjūčio 2-ąją Europos Parlamento inicijuotas Romų genocido atminimo dienos įtraukimas į atmintinų dienų sąrašą ir jo paminėjimas. Po ketverių metų, 2019-aisiais, Lietuva taip pat įtraukė Romų genocido atminimo dieną į atmintinų dienų sąrašą, todėl šiais metais penktąjį kartą minime šią datą, kuria pažymėtas tragiškas prieš 80 metų įvykdytas romų šeimų lagerio likvidavimas Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje. Romų genocidas yra minimas kiekvienų metų rugpjūčio 2-ąją Paneriuose.

Teigiami pokyčiai matomi ne tik politinėje sferoje. Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, išaugo akademikų noras tyrinėti ne tik romų istoriją ir kultūrą, tačiau ir patį romų genocido atminties fenomeną bei žiniasklaidoje kuriamą (dažniausiai tendencingą) naratyvą romų atžvilgiu. Nors vis dar per mažai dėmesio skiriama romų istorijai ir neatrandama vietos romams Holokausto pasakojimuose bendrojo ugdymo programose, tačiau galima matyti pavienius bandymus šviesti jaunimą suteikiant daugiau žinių apie romų bendruomenę: 2023-iaisiais Kauno IX forto muziejuje buvo pristatyta mokyklinio amžiaus jaunuoliams skirta edukacinė programa „Romany bacht: romų istorija ir kultūra“, kuria siekiama moksleivius supažindinti su romų istorija, kultūra, dabarties aktualijomis ir paneigti įsišaknijusius neigiamus stereotipus.

Tokios iniciatyvos iš esmės rodo teigiamus pokyčius Lietuvos laikysenoje romų ir jų istorijos atžvilgiu, tačiau visuomenėje romai vis dar išlieka viena labiausiai neigiamai vertinamų žmonių grupių. Todėl apie romų genocidą ir jų istoriją yra privalu kalbėti ne tik dėl istorinės neteisybės ištaisymo, bet ir kovos su romofobija tikslais. Būtent romų genocidą ir apskritai Holokaustą išgyvenusių žmonių liudijimai, t. y. žodinė istorija, padėjo pagrindus tolesniems bei gilesniems Holokausto tyrinėjimams. Todėl šiandien, kai romai vis dar susiduria su diskriminacija, būtina kalbėti apie nutylėtąją romų genocido istoriją ir skleisti šią žinią kuo plačiau. Tik kalbėdami apie skaudžias romų tautos patirtis galime paskatinti žmones kritiškai reflektuoti savo santykį su romų bendruomene, o tai – pirmas svarbus žingsnis sklandesnio dialogo tarp romų ir kitų bendruomenių Lietuvoje link, leidžiantis vienai bendruomenei geriau pažinti ir suprasti kitą.

Susiję:

Andrius Tinteris

13 min

Antropologė A. Avin: tragedija Antrojo pasaulinio karo metais buvo paskutinis visos bręstančios neapykantos romams taškas

Bernardinai.lt

4 min

Ar tikrai romams nerūpi išsilavinimas?

Bernardinai.lt

5 min

Lietuvos romai: „Išsilavinimas padeda griauti stereotipus“

Bernardinai.lt

5 min

Andrejus Michajus: Romai lietuvių nevalgo