Vienuolės sovietmečiu: buvo įdomiau, bet neduokdie, jeigu tokie laikai grįžtų

Kasdienis vienuolių gyvenimas sovietmečiu daugiabučių namų butuose, bendrabučiuose ar klebonijose buvo panašus į bet kurio to meto žmogaus.

Kambariuose jos gyvendavo po kelias ir, jeigu reikėdavo ką priimti, paklodavo papildomą čiužinį ant grindų. Atsikeldavo anksčiau prieš darbą, kad spėtų atlikti mąstymą – tuo metu taip buvo vadinama asmeninė malda, sukalbėti brevijorių ar kokias kitas vienuolijos maldas, nubėgti į ankstyvąsias Mišias ir laiku būti darbe. Net ir naujokyną ne viena atliko gyvendama studentų bendrabutyje.

Bendruomenė – nepažįstamos brangios seserys

Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tai nėra palankios sąlygos pašaukimui, vienatvei, dvasinei brandai, bet sovietmečiu seserys ir nesiruošė laisvėje esančiam vienuoliniam gyvenimui. Jos mokėsi, kaip toliau gyventi pogrindyje, kaip suderinti profesinę veiklą su maldos gyvenimu, tarnyste Bažnyčioje.

Formacijoje svarbi buvo ne bendruomenė, o naujokių magistrė ir viena ar dvi seserys, su kuriomis gyveni. Dažna naujokė nepažinojo visų seserų, nežinojo, kur gyvena kitos vienuolės. Naujokės patikimumas irgi turėjo būti patikrintas. Bendruomenę reikėtų pavadinti seserija, todėl iki šiol „sovietinės“ seserys nuoširdžiai bendrauja, skambina viena kitai, nes jos išmoko rūpintis bendražygėmis tiesiogiai, o ne bendruomenės kūrimu.

Priešas arba pavojus buvo ne tik išorėje. Buvo kunigų, kurie atkalbinėjo jaunas merginas nuo vienuoliško gyvenimo, kartais norėdami jas apsaugoti nuo galimo pavojaus, o kartais jie patys kūrė naujas vienuolių grupes, kurias galėtų valdyti arba kurios būtų sovietinio saugumo valdomos to kunigo rankomis. Dažnai seserys, pajutusios saugumo darbą, pereidavo į kitas vienuolijas. Tokius saugumo įtrauktus kunigus vadindavo „ružavais“. Gal jie nebuvo aktyvūs agentai, bet per arti prisileido saugumiečius.

Kai vienos sesers paklausiau, kaip jos atpažindavo „ružavus“ kunigus, atsakė paprastai: „Tie, kurių niekas nepersekiojo, kurie turėjo privilegijų, geras parapijas ir materialinį saugumą.“ Kartais vienuolės, kunigai, pasauliečiai sutikdavo bendradarbiauti su saugumu, naiviai tikėdami, kad tik pasirašys dėl visų ramybės, bet informacijos tikrai neteiks.

Džiugus bendruomenės gyvenimo momentas būdavo rekolekcijos. Dažniausiai jos vykdavo kur nors nuošalioje sodyboje pas patikimus žmones ar net ant ežero kranto palapinėse. Sesuo Regina Teresiutė SJE pasakojo, kaip sodyboje viename kambaryje įrengdavo koplyčią, ten rekolekcijas vedantis kunigas aukodavo Mišias, skaitydavo konferencijas.

Taip pat skaitykite:

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

Seserys bažnyčioje, namuose, gamtoje atlikdavo mąstymus. Rekolekcijos buvo ne tik maldos, bet ir formacijos metas, todėl kelios ilgos konferencijos kiekvieną dieną kompensuodavo literatūros trūkumą. O nakvodavo žmonės po kelis kambariuose ar net ant šieno daržinėje.

Šiandien tai mums panašiau į stovyklą negu į rekolekcijas – jeigu saugumas užkluptų, stovyklauti nedraudžiama. Svarbi rekolekcijų, susitikimų ar švenčių dalis buvo agapė – gražus seserystės metas, kai visos vaišindavosi, kalbėdavosi, dainuodavo kad ir dvidešimt susispietusios aštuonių kvadratinių metrų ploto kambarėlyje.

Misija: padėjėjos ar bendradarbės

Neįtikėtina, bet iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vienuolynai buvo perpildyti, o norint išlaikyti naujus narius būdavo reikalaujama iš kandidačių kraičio arba išsilavinimo, kuris leistų dirbti vienuolyno ligoninėje arba mokykloje. Dėl šios priežasties kelios dešimtys neturtingų lietuvaičių, tarpininkaujant užsienyje studijuojantiems ar ten turintiems ryšių kunigams, išvyko į vienuolijas Vakarų Europoje, ten tapo antrojo choro seserimis. Jos rūpinosi namų ūkiu ir buitimi, šių seserų maldos buvo paprastesnės, dažniausiai rožinis ar kitokio populiaraus maldingumo praktikos.

Po sovietų okupacijos dalies vienuolijų seserys, kurios liko neišvežtos arba pačios nepaliko vienuolijos, turėjo gerą išsilavinimą arba jo siekė. Taip susiformavo nerašyta nuostata, kad sesuo turi mokytis ir įgyti profesiją – taip buvo ne tik dėl poreikio užsidirbti pragyvenimui, bet ir dėl susiformavusios vietinės vienuoliškos kultūros.

Gal būtų drąsu kategoriškai teigti, bet susidaro įspūdis, kad Lietuvoje net ir XX a. pradžioje vienuoliškas gyvenimas nebuvo išskirtinė galimybė pakilti socialiniame sluoksnyje – būdas tapti mokytoja ar medike, nes moterys ir nebūdamos vienuolės galėjo įgyti tokias specialybes, jeigu turėjo pakankamai lėšų.

Sovietmečiu seserys dažnai dirbo pagal specialybę (arba ten, kur joms saugumas leido įsidarbinti): medicinos seserimis, gydytojomis, darželių auklėtojomis, buhalterėmis, sekretorėmis, o viena sesuo net vairavo troleibusą. Savo darbe jos vykdė slaptą misiją: merdinčiam ligoniui pasiūlydavo pakviesti kunigą, patikimiems kolegoms atnešdavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, rasdavo, kaip padėti stokojantiesiems. Tai gero krikščionio misija ten, kur gyveni.

Kai kurios seserys būdavo įdarbinamos bažnyčioje: valytojomis, vargonininkėmis, skalbėjomis ir panašiai. Nedirbančių negalėjo būti, tai buvo nusikaltimas – valkatavimas, už kurį bausdavo dvejais metais laisvės atėmimo. Nemažai seserų dirbo šeimininkėmis klebonijose – vienoms tai buvo daugiau darbas virtuvėje, kitoms – tik antraeilės pareigos, leidžiančios susitikti su jaunimu ir vaikais, juos rengti sakramentams ir panašiai.

Kai kurioms įsidarbinimas buvo priedanga disidentinei veiklai. Tokios buvo pirmoje fronto linijoje: spausdino, daugino ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, religinę literatūrą, tautinę spaudą; organizavo Eucharistijos bičiulių keliones, kalinių lankymą, parašų rinkimą reikalaujant paleisti iš kalėjimo disidentus ar suteikti tikėjimo laisvę ir panašiai.

Tikriausiai sovietinė propaganda gerokai prisidėjo kurdama seselės įvaizdį ir pačiame Bažnyčios viduje: tyli, nuolanki, neturinti savo nuomonės, akla kunigo liepimų vykdytoja. Net iki šiol yra gyvas diskursas – „seselės – kunigų padėjėjos“. Nieko tokio, galima būti ir padėjėja, juk nebūtina prie vardo prisirašyti „dr.“, „lic.“ ar „mgr.“, kaip iki šiol mėgsta kunigai, nes tikriausiai tai suteikia tam tikrą statusą ar padidina savivertę. Juk tikslas yra ne statusas, o atliekama misija.

Sovietmečiu be tų padėjėjų atkaklaus, kruopštaus ir profesionalaus darbo po kunigo Sigito Tamkevičiaus SJ arešto „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ nebūtų išgyvenusi, nebūtų parengti vaikai sakramentams ar išplatinta religinė literatūra. Turbūt persekiojimo laiku nebuvo laiko feministinėms ambicijoms, nes buvo didesnis tikslas dėl Dievo karalystės.

Kitokio vienuoliško gyvenimo eskizai

Ne paslaptis, kad daug kam jaunystės laikai atrodo geresni, nes tada neskaudėjo sąnarių, geram miegui nereikėjo ortopedinio čiužinio. Vis dėlto klausydama sovietmečio vienuolių pasakojimų jaučiu, kad yra dar kažkas daugiau nei jaunystė, kas joms teikė džiaugsmą.

Vienuoliškas gyvenimas yra radikalus pasirinkimas sekti Kristumi – klusniu, skaisčiu ir neturtingu. Tik sekdamos Juo mes galime tapti vis klusnesnės Tėvo valiai, skaistesnės dėl Dievo karalystės, neturtingos kartu su Jėzumi, kuris godžiai nesilaikė lygybės su Dievu. Nors įžadai arba priėmimas į vienuolyną vykdavo tuščioje iš vidaus užrakintoje bažnyčioje po vakaro Mišių tik su artimiausiais liudytojais. Seserys apsirengdavo savo vienuolijos abitą, kartais net pasiskolintą iš kitos sesers.

Girdėjau pasakojimą, kaip kandidatė, apsivilkusi gerokai per trumpą, tarsi išaugtą kitos sesers abitą (kurį ši laikė savo įkapėms, nes mirusios jau niekas nenuteis), pradėjo noviciatą vakare bažnyčioje, o kitą rytą kaip niekur nieko ėjo į paskaitas konservatorijoje. Kita davė pirmuosius įžadus vienuolyno virtuvėje rytą prieš darbą, nes kitame kambaryje buvo prikaišiota blakių (klausymo aparatų).

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos „žaliame namelyje“ (kaip jos gražiai vadina namus K. Donelaičio gatvėje) salono sekcijoje buvo įmontuotas tabernakulis, kuriame seserys turėjo net Švenčiausiąjį Sakramentą. Atidarius baro dureles ir pristūmus stalą kambarys virsdavo koplyčia, o kitu metu tai buvo svetainė su sofa, staliuku ir keliais foteliais. Ar galėjo taip gyventi ir veikti pilkos bailios pelytės, kokiomis kartais laikomos seselės?

Galbūt kai kurios seserys gali pasijusti pamirštos ar nepastebėtos – patirtys yra daug platesnės ir įvairesnės, negu čia aprašyta. Šis straipsnis nėra mokslinė studija, kuri reikalautų kokybinio, kiekybinio tyrimo ir objektyvios duomenų analizės, tai daugiau kitokio vienuoliško gyvenimo eskizai, bandymas suprasti, ant kokio paveldėto pamato toliau statomas vienuolinis gyvenimas ir formuojamas jo suvokimas Lietuvoje.