Partizaninis karas – tai partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje 1944–1953 m. Skaičiuojama, kad partizaninės kovos laikotarpiu žuvo apie 30 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų. 1944 m. sovietai vėl užėmė ir okupavo Lietuvą. Nedelsiant pradėtos represijos prieš šalies gyventojus ir prievartinis okupuotos šalies gyventojų šaukimas į sovietų karo tarnybą. Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Galiausiai partizanai aiškiai ir sąmoningai nusprendė nebepriiminėti naujų narių. Partizanų vadovybė buvo sutriuškinta 1953 m., nors atskiri kovotojai išsilaikė iki septintojo dešimtmečio.
Pokalbyje Aistė Petrauskienė pasakoja ne tik apie netikėtą edukacinį užsiėmimą, bet ir apie pirmąjį prisilietimą prie partizanų bunkerio.
Iš Vlado Montvydo bendražygių, ryšininkų, jo vaikų pasakojimų Agnė Marcinkevičiūtė sukūrė penkių valandų audiovizualinę instaliaciją.
1949 m. Jonas Žemaitis-Vytautas pasirašė įsakymą dėl Bronislovo Liesio-Nakties parengto partizano ženklo.
Istorikas A. Tumavičius pasakoja apie moterų įsitraukimą į ginkluotą rezistenciją Šiaurės rytų Lietuvoje 1945–1953 metais.
Tik tas, kas nesijaučia auka, moka aukotis. Ar tai būtų kova už laisvę, ar tai būtų kasdienis darbas kuriant laisvą šalį.
„Visą laiką buvo viltis. Negali melas taip ilgai gyventi“, – sako buvusi politinė kalinė Prima Bučytė-Petrylienė.
Būrio vado Petro Bankietos-Kanapyno ir skyrininko Kazimiero Vaikšnoro-Laimino palaikai rasti 2022 m. spalio 19 d. Leipalingyje.
Istorikė dr. Aistė Petrauskienė pasakoja apie moterų vaidmenį pokario partizaniniame kare.
Už juos publikavome daugiau kaip 120 autorinių straipsnių ir virš 600 trumpesnių tekstų.
Per mėnesį Bernardinai.lt išlaikymas kainuoja apie 2o tūkst. eurų. Prisidėkite!