Sąjūdis – tai 1988 m. kilęs masinis judėjimas už Lietuvos laisvę. Jis suvienijo Tautą taikiai kovai prieš sovietinį režimą. Tai buvo „Dainuojančios revoliucijos“ širdis. Bernardinai.lt kontekste tai vertinama ne tik kaip politika, bet kaip dvasinis stebuklas. Sąjūdis parodė, kad tiesa ir moralė yra galingesnės už jėgą. Tai buvo didžiulis tautinės energijos ir orumo proveržis.
Kai buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, kartu jau buvo ir „Caritas“, bet tada tai buvo katalikių moterų draugija.
1989 metų vasario 15 dieną LPS Seimas pirmąkart paskelbė siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Vyskupo Kaunecko pozicija prieš visus vėjus aktuali ne tik šiandieninėje situacijoje – visų perversmų laikais jis išliko savimi.
Valdas Benkunskas sakė, kad pastatas galėtų būti pritaikytas memorialinei-muziejinei funkcijai.
„Laisvė yra budėti dėl tiesos, meilės, žodžio, demokratijos. Manyčiau, budėjimas yra laisvės požymis“, – teigia kunigas Tomas Šernas.
Režisierius Aleksandras Špilevojus pabrėžė, kad asamblėja subūrė ne tik skirtingus miestus, bet ir skirtingus žmones, idėjas bei žvilgsnius.
„Jeigu nebūtume protingai panaudoję jaunimo energijos, senimas nebūtų pabudęs. Dabar šį reiškinį vadiname Sąjūdžiu“, – sako jis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu sukurtas dokumentinis filmas „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis arba tiesiog Sąjūdis – tai visuomeninis judėjimas, siekęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir sėkmingai šį tikslą įgyvendinęs 1990 m.
Daugumą eilinių sąjūdiečių, siekusių reformų, 1987–1988 m. padrąsino Lietuvos Laisvės Lygos bei kitų disidentinių organizacijų bekompromisis Lietuvos nepriklausomybės siekis, išreikštas reikalavimu naikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų pasekmes. Šis reikalavimas pirmą kartą mitinge viešai deklaruotas prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.
Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė Komunistų partijai. Ypatingą vaidmenį atliko savilaidinė Sąjūdžio spauda, kurios židiniu iki rudens buvo „Sąjūdžio žinios“.
Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22–23 d. Į jį buvo išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai.
1989 m. kovo 16 d. kaip organizacija oficialiai įregistruotas Sąjūdis leido neoficialų savilaidos laikraštį „Sąjūdžio žinios“ bei legalų savaitraštį „Atgimimas“.
Iš pradžių Sąjūdis skelbė kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija. Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio Sąjūdis užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau atsiribojo nuo komunistų partijos ir 1989 m. vasario 16 d. paskelbė, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. 1989 m. rugpjūčio 6 d. Sąjūdžio atstovai kartu su išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.
1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą.
Už juos publikavome daugiau kaip 120 autorinių straipsnių ir virš 600 trumpesnių tekstų.
Per mėnesį Bernardinai.lt išlaikymas kainuoja apie 2o tūkst. eurų. Prisidėkite!