Rašytojas A. Bučys: vyskupas Jonas Kauneckas – ne kalbų, o veiksmo vyskupas

Praėjusią savaitę, gegužės 12-ąją, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatyta rašytojo, literatūrologo, literatūros kritiko Algimanto Bučio knyga – literatūrinis vyskupo Jono Kaunecko portretas, paremtas jo paties atsiminimais, „Tikėjimo žmogus perversmų Lietuvoje“. Rašytojo įsitikinimu, „Lietuvoje vis dar yra kunigų kovotojų, kunigų švietėjų, vis dar gyva ilgaamžė dvasinė tradicija, padėjusi lietuviams nepalūžti tamsiausiais laikais – nuo liuteronų kunigo Mažvydo iki katalikų vyskupo Valančiaus, nuo garbės kanauninko kunigo Vaižganto iki kunigo prelato Maironio“.

Vyskupas Jonas Kauneckas – viena ryškesnių Lietuvos Katalikų Bažnyčios asmenybių, ištikimas tikėjimui ir vertybėms net sudėtingais laikais. Knygoje parodomas vyskupo kelias per dramatiškus Lietuvos istorijos lūžius – sovietmetį, pogrindžio veiklą, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, Sąjūdį ir nepriklausomybės atkūrimą. Akcentuojamas jo tikėjimas, padėjęs išlikti tvirtam perversmų aplinkybėmis. Knyga parengta remiantis vyskupo Jono Kaunecko atsiminimais. Leidinio autorius ALGIMANTAS BUČYS interneto dienraščiui „Bernardinai.lt“ davė išskirtinį interviu.

Iki šiol vienintelė didesnė vyskupo Jono Kaunecko paskelbta knyga buvo „Prieš visus vėjus“. Jis norėjo, kad atsiminimai būtų išleisti tik po jo mirties. Kas paskatino išleisti šį literatūrinį portretą šiuo metu? Kaip pavyko įkalbėti Jo Ekscelenciją Joną Kaunecką?

Kaip jis rašo, matyt, vis dėlto davė kai kuriems žmonėms paskaityti tuos rankraščius. Pastarieji ir pradėjo raginti kuo greičiau išleisti knygą. Paabejojęs jis apsisprendė ir knyga išėjo 4000 egzempliorių tiražu. Dabar ji nebeparduodama, nes žmonės ją tiesiog išgraibstė.

Turite galvoje knygą „Prieš visus vėjus“?

Taip. Jo memuarai. Iš pradžių norėjo leisti tik po mirties.

Taip pat skaitykite:

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

Jūs esate literatūros tyrinėtojas, pratęs nagrinėti tekstus ir herojus. Kokį pagrindinį Jono Kaunecko asmenybės kodą jums pavyko iššifruoti rašant knygą? Kas jį daro atsparų perversmams?

Mane pirmiausia patraukė knygos pavadinimas, tendencija – prieš visus vėjus. Dabartinė visuomenė, kaip sakau, gyvena pavėjui: kur vėjas pučia, ten linksta ir žmonės, taip pat nemažai žurnalistų ar šiaip rašančiųjų. Į tą pusę linksta gal ir dėl to, kad ten kvepia pinigais ir lengvu uždarbiu. Vyskupo Kaunecko pozicija prieš visus vėjus man pasirodė labai aktuali ne tik šiandieninėje situacijoje. Labiausiai patraukė tai, kad visų perversmų laikais vyskupas Kauneckas išliko savimi.

Ką reiškia išlikti savimi? Jis prisiminė visą savo genties – sėlių žemių – istoriją. Jis jos neužmiršta, ja pradedama knyga. Prisimena mirusią mamą, sėlius, kurių jau nebėra. Jis kalbasi su kaimynais, kurių taip pat nėra, – dingę ištisi kaimai. Kalbasi su tėčiu, kurio taip pat nėra. Mane sužavėjo ta istorinė atmintis, susiliejusi su vieno žmogaus biografija. Paklauskite šiandien moksleivių – jie savo prosenelių vardų nepasakys: nei žino, nei girdėjo, nei tėvai pasakė. Dar gerai, kad senelių vardus prisimena. Kalbu apie atmintį.

Laimė, kad mūsų provincija dar yra stipri. Po knygos Panevėžyje pristatymo vakaro lydėjau vyskupą iki jo namų. Einant gatve, priešais ėjo trys merginos. Pamačiusios vyskupą, garsiai pasisveikino: „Garbė Jėzui Kristui!“ Buvau tiesiog priblokštas, kad Panevėžyje tai įmanoma išgirsti. Tokius dalykus girdėjau gal tik Suvalkijoje, kai ten lankydavausi dar vaikystėje. O čia, Panevėžyje, šiuo metu išgirsti tokius žodžius… Provincijoje tai išlieka, bet juk Lietuvos gyvenimą diriguoja Vilnius. Čia žmonių bendravimą sunku net apibūdinti – jis nužmogintas.

Ar buvo temų, apie kurias vyskupas kalbėjo kiek sunkiau?

Pagrindinė jo knygos idėja, kuri mane vėlgi patraukė, – konkreti kova už jaunimą, kad jį pasiektų tikėjimas, kad jis nepasiduotų nužmoginimui, tradicijų bei atminties praradimui. Minėtos knygos ištisi puslapiai skirti aprašymams, kaip gyveno jaunųjų krikščionių bendruomenės, kaip jis pats atstatė bažnyčias. Tai yra ne kalbų, o veiksmo vyskupas. Kiek jis restauravo bažnyčių, koplytėlių, kryžių! Jo iniciatyvas mielai priėmė žmonės ir padarė visus darbus, mūsų ūkininkai finansavo tų kryžių statymą. Stebuklingi dalykai vyksta šiais laikais, kai dauguma tik gražiai kalba, bet mažai gero padaro.

Vyskupas Kauneckas, sutikite, niekada nevaidino šventojo. Jis visada buvo tikras. Kiek autentiškumo viešajame šiandienos gyvenime mes prarandame ir kiek jo radote bendraudamas su vyskupu Jonu?

Jis niekada nebijojo pasakyti, ką mąsto, ką galvoja apie vieną ar kitą reiškinį. Šiandienos žmonėms tai neįprasta – bijoma pasakyti, kas galvojama, nes galima sulaukti internetinio puolimo. O vyskupas nei prie bolševikų, nei prie komunistų nebijojo pasakyti, ką mąsto. Jeigu jam nepatiko vadinamieji mitingai dėl laisvo žodžio, tai jis ir pasakė. Kas jam nepatiko? Jam nepatiko tų mitingų forma – vulgari, agresyvi, keikiantis. Tai jam nepatiko ir jis tai pasakė.