Toksiški santykiai

Toksiški santykiai

Žodžio „toksiškas“ etimologija kildinama iš graikiško žd. „toxikon“ ir verčiamas „nuodai“. Trumpai atsakant į klausimą: kas yra toksiški santykiai, – tai nuodingi santykiai, kurie naikina aukos orumą, savigarbą, ją laužo iš pagrindų. Tokiems santykiams būdinga įtampa, nuolatinė baimė, ne saugumas, vienišumas, nesupratimas, negirdėjimas, psichologinis, emocinis ir fizinis smurtas, gali kilti pavojus gyvybei, sveikatai ar finansinei nepriklausomybei.

Paprastai, toksiški žmonės yra puikūs išnaudotojai, fantazuotojai apie neribotą sėkmę. Jie turi empatijos trūkumą, kuri paprastai maskuoja po kognityvinės empatijos kauke, nejaučia gėdos, negirdi sąžinės balso, pasižymi „prietaringu“ pavyduliavimu, arogancija ar nežabotu kerštu, jaučiasi „privilegijuoti“, turi poreikį, nuolat būti „žavesio“ objektu. Kaip rašo Vida Čiuberkienė – Kumpikienė savo knygoje „Narcizai – grobuonys tarp mūsų“ toksiškų žmonių dažniau pasitaiko tarp vyrų, pagal skirtingus šaltinius nuo 55 ir net iki 85 procentų.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirenkami šie destruktyvūs santykiai? Psichologė Jekaterina Lim aiškina, kad į tokius toksiškus santykius aukos patenka dėl dviejų priežasčių. Pirma – žema aukos savivertė. Toksiški draugai, partneriai paprastai yra puikūs manipuliatoriai, jie sugeba atrodyti lyg „princai ant baltų žirgų“. Pažinties ir draugystės pradžioje auka pasijunta reikšminga, suprasta, išgirsta, mylima, gerbiama… viskas idealu lyg pasakoje, išgyvenama tobula romantika. Auka mano, kad jai nusišypsojo fortūna ir būtų klaida nutraukti šią draugystę. Auka nesupranta, kad tobulų santykių nebūna, dėl žemos savivertės yra linkusi nepastebėti mažyčių „įspėjančių“ signalų lyg nereikšmingų detalių. Dėl tirono sukurtos idealios romantikos ir meilės iliuzijos burbulo išgyvenami nepriekaištingi „toksiški romantiniai santykiai“, kurie yra lyg tinklas, kurį užmetus, aukos lengvai sugaunamas. Tokioje draugystėje antras žingsnis paprastai būna – sukuriama toksiška santuoka, pradedamas gyvenimas kartu…. greitai burbulas subliūkšta, vystosi priklausomybė nuo destruktyvių santykių ir išnaudotojo.

Antra priežastis, pasak Jekaterinos Lim, kodėl patenkama į toksiškų santykių gniaužtus – auka turi poreikį lengvai gyventi, be didelių finansinių rūpesčių. Ypač aukštesnio intelekto toksiški žmonės moka kurti idealaus, verslaus žmogaus įvaizdį ir puikiai tuo manipuliuoja, nors dažnai jie mėgsta ekonomiškai rizikingas veiklas ir gali turi daug skolų.

Natūraliai kyla klausimas, toksiški žmonės – kas jie? Viena grupė, tai žmonės, turintys įvairių priklausomybių, kurios sukelia artimiesiems diskomfortą, įtampą, barnius. Mark Goulston savo knygoje „Tiesiog klausykitės“ išskiria kelis pagrindinius tipus: prielipos – reikalaujantys nuolatinės pagalbos ir dėmesio, kai tai nėra būtina, mėgėjai bauginti – jiems patinka matyti savo aukas įbaugintas, prašeivos – jiems nuolat kažko reikia, narcizai – jie domisi tik savimi, psichopatai – tai sudėtingiausia toksiškų žmonių grupė, jie žlugdo aplink save viską, jei tik jiems tai naudinga. Jie gali mėgautis kito skausmu ar kančia, kad „galėtų patirti jaudulį“ (psl. 154). Pasak knygos autoriaus, 1 procentas iš 100 priklauso psichopatų grupei.

Destruktyvūs santykiai gali bujoti įvairiose situacijose ar aplinkybėse. Jei darbo aplinkoje vadovauja toksiškas vadovas, tai greičiausiai visas kolektyvas jaučia nuolatinę įtampą ar „povandenines intrigas“, tuomet reikėtų pakeisti darbą ir to užtenka. Artimoje aplinkoje sutinkami toksiški artimieji gali būti sesuo, brolis, giminaitis ar kaimynas, tuomet kiek tik pavyksta, stengtis išlaikyti „saugų“ atstumą. Kai šeimos aplinkoje yra toksiški tėvai – situacija iš tiesų komplikuota, nes iš jos neįmanoma „ištrūkti“ bent jau iki pilnametystės, o patirtos traumos lydi visą gyvenimą. Galime paklausti, ką reiškia toksiški santykiai su tėvais vaikų akimis? Vida Čiuberkienė – Kumpikienė savo knygoje „Narcizai – grobuonys tarp mūsų“ rašo: „jeigu narcizas turi vaikų, tai vienam iš jų bus primestas atpirkimo ožio (auka), o kitam – auksinio vaiko vaidmuo (būsimas toksiškas žmogus)… Pagarba tėvams yra šventa tema visose kultūrose“ (psl. 115), bet „situacija, kai tėvai ar vienas iš jų yra narcizai, yra labai sudėtinga“, nes ryšys su tokiais tėvais turi stiprų toksinį atspalvį ir poveikį. Turbūt daugeliui yra tekę girdėti pažįstamų karčius atsidūsėjimus, kaip pavyzdžiui: „mano tėtis iš manęs reikalauja daug laiko ir dėmesio, jis nesupranta, kad ir aš turiu savo šeimą“. Tokie suaugę vaikai, nors ir netampa toksiškais žmonėmis, bet jie gali nuolat jaustis nepilnaverčiais, turėti polinkį į savigraužą, kankintis nuo persekiojančio nesaugumo jausmo, įvairių fobijų, įtampų. Pajutus grėsmę, dažnai turi išsiugdę gebėjimą instinktyviai „pereiti“ į žodinę ar nekerštingą puolimo poziciją. Tokiems suaugusiems vaikams sunku pasitikėti kitais, užmegzti pokalbį, yra puikiai įvaldę „slėpimosi“ taktiką, todėl aplinkiniams gali atrodyti, kad jie yra keistoki, nuolat susimąstę ar paskendę vien tik savo mintyse, vengia rodyti išorines emocijas. Paprastai šie suaugę „atpirkimo ožiukai“ yra nuoširdūs, pasižymi subtilia empatija, geba išgirsti, įsiklausyti, puikiai supranta, kas yra tikra. Deja, tokie žmonės dažnai yra linkę būti priklausomi nuo santykių, o jų sutuoktiniais dažnai tampa nuožmesni nei tėvai-toksiški tironai.

Iš kur atsiranda toksiški tėvai? Literatūroje paprastai išskiriamos dvi priežastys. Pirmoji – įgimta, tai reiškia, kad jie užaugo taip pat toksiškoje aplinkoje ir galbūt jau kelios kartos taip gyveno. Šio tipo žmonės dažniausiai sunkiai pasiduoda psichologų pagalbai, nes nemato poreikio keistis. Antroji – įgyta po didelių gyvenimo sukrėtimų, kai po psichologinių ar emocinių traumų žmogus palūžta, bet suteikus kvalifikuotą pagalbą, galima atstatyti asmenybę bei gyvenimą.

Identifikavus nuodingus santykius, kyla klausimas: kaip nutraukti toksiškus santykius? Be abejo daugelis autorių sutaria, kad būtina juos nutraukti. Pasak psichologės Jekaterinos Lim, tik apie 10 procentų sugeba išeiti iš tokių santykių, nes aukos paprastai tampa visapusiškai priklausomos, neturinčios finansinės laisvės, nugalėtos, sugniuždytos ir palaužtos. Knygos „Narcizai – grobuonys tarp mūsų“ autorė Vida Čiuberkienė – Kumpikienė siūlo žingsnis po žingsnio judėjimo planą į laisvę. Pirmiausia rekomenduoja suprasti ir įsisąmoninti, kad narcizas niekada nejautė jokios meilės aukai, jis tiesiog genialiai ją imitavo. Šioje meilės istorijoje tik aukos jausmas būna tikras, nors ir vienpusis. Šią skaudžią tiesą įsisąmoninti gali padėti literatūros skaitymas, supratimo ieškojimas ar šios srities specialistas. Kita siekiamybė – atskirti savo mintis, emocijas, tikslus nuo tirono. Jie taip puikiai moka „įpiršti“ savo galvoseną, kad auka jaučiasi toksiško žmogaus tęsinys, jo dalis. Autorė mini, kad lengvo atsiskyrimo ir skyrybų su šiais toksiškais monstrais nebūna. Toks atsiskyrimas aukai atneša tokį didelį emocinį skausmą, tarsi sukeltų agoniją. Šie tironai padaro viską, kad apkartintų kiekvieną aukos akimirką – visapusiškas išnaudojimas, grandiozinės šmeižto kampanijos, genialiai iškraipyti faktai, naudojimas pačių nešvariausių ginklų – nuo smegenų plovimo technikos iki brutalaus fizinio smurto, galbūt jie pasistengs, kad auka atrodytų nestabilios psichikos, o gal ir vaikus palenks savo naudai… Būtent skyrybų metu – lyg nevaldoma stichija pasirodo tikras tirono veidas. Šiame atsiskyrime negalioja visuomenėje populiari mintis, kad skiriantis yra abu kalti. Sudėtingiausia šioje situacijoje tai, kad paprastai auka niekas netiki, kad ji galbūt yra visiškai nekalta auka. Auka lieka vienui viena.

Knygos autorė „Narcizai – grobuonys tarp mūsų“ po skyrybų rekomenduoja dažnai užplūstantiems prisiminimams, ilgesiui apie sužadintus taurius, pakylėtus jausmus, meilę, kurie iš tiesų buvo tikri tik aukai, stengtis puoselėti atmintį apie išgyventą pragarą šių toksiškų santykių metu bei gilinti supratimą, kad neįmanoma ilgėtis to, ko visiškai net nebuvo. Problema tame, kad auka išgyveno meilės ir įsimylėjimo tikrovę, o toksiškam žmogui, tai tebuvo tik žaidimas lyg su pele, jam naudingas iliuzijos kūrimas. Savęs kaltinimus, kaip galėjau taip „užkibti“, verta keisti, į klausimus – kokią gyvenimo pamoką išmokau arba kuo aš būčiau šiandien be šios patirties? Savęs nugalinimo jauseną – stengtis keisti į kiekvienos pergalės šventimą konstruktyviais būdais su mintimi „Aš galiu“. Sveikstant, atsistatant sugniuždytai aukos asmenybei, jos savivertei po truputi į artimą aplinką grįš ir sveiki santykiai darbe, artimoje aplinkoje, draugų rate.

Galbūt ši toksiškų santykių ir „nekaltos aukos“ drama taps tiltu ar tvirta pagalbos ranka, drąsinant nukentėjusius su šūkiu „agresoriai yra toksiški žmones – nesileiskite būti išnaudojamas!“…