Knygos yra skaitytinos, galbūt ne visos, bet kai kurias būtina perskaityti laiku, tarkime, iki trylikos metų; vėliau jau būsi per rambus ar netikęs vaikystės literatūrai; o su ja irgi nėra aiškumo. Sakykime, ,,Alisą“ ,,perkąsti“ ir išjausti gali tik gerokai suaugęs intelektualas, nežinau kodėl ji laikoma knyga vaikams, nes „Alisoje“ tiek pat vaikiškos žaismės, kiek ir Franzo Kafkos „Procese“. Bet yra tam tikras amžius, kuriam privalomas paklaikęs niekų ir šlamšto skaitymas, svarbiausia, kad praleidęs laiką, praleisi ir skaitymo malonumą bei efektyvumą. Turiu galvoje suaugėlius, kurie visai kitaip skaitys nuotykines knygas nei vaikai ar paaugliai. Kad ir Fenimorą Kuperį ar Karlą May’ų paskaitęs suaugėlis tik palinguos galva, o jaunuolis nutars keisti gyvenimo būdą ir, ko gero, šiek tiek pakeis. Nelabai aišku, kaip jam šitai atsilieps gyvenime, bet jeigu neskaitys, tai visai neatsilieps. 

Šįsyk noriu pakalbėti apie tas knygas, kurios nėra literatūros šedevrai ir nepripažįstamos jokia klasika. Alexandre’as Dumas, serijomis kepęs romanus, yra komercinės literatūros klasikas, nekalbant jau apie K. May’ų, o jei arčiau – Justą Pilyponį. Bet vis dėlto yra knygų, kurios veikia keistai ir nuostabiai, jei prie jų prisiartini laiku, o nespėjęs – prarandi jas. Gali turėti lentynose, bet jų nesuprasi.

Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“  ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys... Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų, praleidinėdamas peizažus ir meilės istorijas, kurios man tik trukdė. Beje, peizažus praleidinėju ir dabar, o meilės istorijose pažiūriu į rašytojo pasirinktą techniką. Tada narsiai praleidinėju tuos gabalus. Tačiau jei kokią recenziją rašau, tuomet, deja, reikia viską skaityti, net peizažus.

Šiaip tai vaikystėje ir jaunystėje skaičiau keliose bibliotekose, gana gausią tėvų biblioteką „sutvarkęs“ per pusmetį. Skaičiau viską iš eilės – nuo „Don Kichoto“ (nuobodybė) iki „Dekamerono“, kurio humoras ir klasikiniai novelių siužetai žavi iki dabar. Na, ir, žinoma, „Vinetu“ ir „Sidabro ežero turtai“ – vėlgi K. May’aus žanro šedevrai, turbūt neprilygstami, tačiau jei Vinetu ir Old Šaterhando nuotykiai vertė iš klumpių ir negalėdavau nuo jų atsitraukti, tai K. May’us mane išmokė atkaklumo, jo tekstai formavo „vyriškumo“ sampratą. Šaudai už teisybę – kas gali būti maloniau, šaudai ir laigai po prerijas su bičiuliais traperiais ar nuotykių ieškotojais. Nervino tik krikščioniškas K. May’aus nusiteikimas – Old Šaterhandas nusikaltėliams ar plėšikams visada šaudydavo tai į petį, tai į koją, bet vengdavo nugalabyti niekadėjus, – aš to nesupratau. Tai buvo vienintelis jo trūkumas. Bet toks jau stilius. Pedagoginė literatūra, prerijų pacifizmas, K. May’us kaip pirmasis Vokietijos pacifistas, gal net vienintelis? Adolfas Hitleris irgi kraustėsi iš galvos dėl šio rašytojo. Tik jis nepastebėjo, matyt, kad Old Šaterhandas – šiaip puikus snaiperis –„kala“ tik norėdamas niekdarius sužeisti, ne nukauti.

Tiesa, pamėginau skaityti K. May’ų prieš kelerius metus ir nustebau – nuobodybė. Matyt, viskam savas metas, reikia suspėti perskaityti laiku. Kai siela dar naivi ir lengvai pasiduoda emocijoms. O šiaip norėjau vykti į Ameriką vaduoti indėnų ir vieną kartą su plaustu Šventojoje jau buvau prisikasęs iki jūros; man buvo gal kokie devyneri, tėvai nukėlė nuo plausto, tačiau viską supratę prisižadėjo nebeduoti indėniškos lektūros, bet kur ten. 

Mieliausios knygos buvo  tos, kurias skaitydavau „už mokyklinio kurso ribų“. Privalomos lektūros sugebėdavau neskaityti iš principo – tas įgūdis vėliau pravertė man ir V. Kapsuko universitete sukantis nuo marksizmo ir diamato* studijų, netgi kai ką dėstant. Man buvo gėda skaityti, kas privaloma, ir keistais kiniško gudrumo metodais išties išsisukdavau. Kadangi šlykštėjausi diamatu, buvau išradęs savitą jo atmainą, kuri įrodinėjo dvasios amžinumą ir šiaip kažkokius niekus. Bet mano studentai bedieviškai susikirsdavo egzaminuojami profesorių, todėl mane jau pradėjo katedroje svarstyti už erezijas. Pasirodo, egzistavo net jų šaltinis, kažkoks vengras, gal G. Lukacsas, gal jugoslavas, nepamenu, bet per mano erezijų svarstymus stebėdavausi, kaip giliai kapstau, ir, aišku, savo  metodikoje nieko nenorėjau keisti. Tada atėjo perestroikė ir buvo galima skaityti filosofijos istoriją, o tai man patiko, nes filosofai yra žmonės, kurie viską daro savo malonumui; net lipdavo ant laužo, šokdavo į ugnikalnio kraterius ar, sakykime, gulėdavo statinėse, bjauriai atsakinėdavo Aleksandrui Makedoniečiui ar marmuriniame pavėsyje su vyno – ne, ne taure  – ąsočiu rankose samprotaudavo apie pasaulio surėdymą ir geriausią utopijos atvejį. Man tie vyrai patiko. Jie nedirbo, bet sukūrė sistemas, pergyvenusias amžius. Jų gyvenimas atrodė beprasmiškas, bet pateikdavo jiems keisčiausių nuotykių. Jie ir patys buvo nuotykis. Juos patiko skaityti, nes rašė išmintingai, minčių srautai kelte kėlė ir nešė paskui save, jų knygos buvo protingos ir visiškai nereikalingos, kaip ir jie patys. Mane tai, kaip šiandien sakytina, vežė. Nereikalinga išmintis labiausiai blizga ir tviska, mačiau ją tuščiose filosofų biustų akiduobėse. Į jas graikai kaišiodavo lazuritą ar kitokius mėlynus akmenėlius. Kad spindėtų, kad būtų gražu, po galais, bet tie patys graikai jiems iš pradžių pakišdavo cikutos. Iš siaubo, kad patys geriausi ir tvirčiausi dalykai yra nereikalingi, absoliučiai nepritaikomi, kaip ir lazurito spindesys, kas be ko.

Skaityti, kas privalu, buvo atkaru dar mokykloje, negalėjau įsivaizduoti, kokią teisę mokytoja turi man nurodinėti. Knygos, kurias skaitau, yra mano pasirinkimas, ir tik mano. Privaloma lektūra išmuša iš pusiausvyros, nes tai nesuderinama su skaitymo principais. Šiandien galiu skaityti Žemaitę ir žavėtis Jonu Biliūnu, bet tik dėlto, kad man jie neprivalomi.

Knygos vis dėlto turi išlaisvinamąją galią: kol skaitai, esi nepriklausomas nuo laiko, socialinės sistemos, politikos... Žmogus, skaitantis knygas, bent jau nutuokia, kas yra laisvė. Ir laisvalaikis. Kaip aksiomą priimame teiginį, kad knygos skirtos laisvalaikiui praleisti, bet iš tikrųjų taip nėra – jų skaitymas atveria laisvalaikio erdvę. Atveria ir palaiko. Atsivertęs gerą knygą, patenki terpėn, kuri izoliuota nuo aplinkos kaip negyvenama sala. Skaitymas moko, ir kas yra gera knyga, ir kas yra geras laiko leidimas. Su knyga gali įsiskverbti giliai į naktį, kurioje paprastai miegama. Gera knyga leidžia įsitikinti, kokia tavo veikla yra prasminga, kokia ne, nes skaitydamas gerą knygą gali imti ir atmesti kokius nors nereikšmingus ketinimus, atsisakyti nueiti į mokyklą, paskaitą, darbą. Gera knyga pateisina ne tik tavo laiko leidimo būdą, bet ir tave patį. Skaitydamas ją esi teisus. Baigęs skaityti vėl kunkuliuoji kasdienybės pliurzėje, tai erzina, čia ir dabar viskas tampa netikra ir smulku. Belieka ieškoti kitos geros knygos. Čia esama priklausomybės. Bet tai priklausomybė laisvei. Laisvės narkomanija. Prie laisvės būklės, deja, priprantama. Ir vienas stipresnių jos narkotikų – tai knygos.  Nuo Justo Pilyponio „Keturių brangakmenių grobiko“ iki Platono. Nes jeigu laiku neperskaitei „Vinetu“ ar „Kaukolės žalsvame čemodane“, tai neperskaitysi ir „Faidro“ anei „Timajo“.

Visa tai kažkaip persimezgę, susimazgę ir susiję... 

* Dialektinis materializmas