Šioje laidoje prisiminsime paskutinius Lietuvos laisvės kovotojus, žuvusius pokario kovose.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Mes jau ne kartą ankstesnėse laidose esame kalbėję apie kai kuriuos paskutinius atskirų apygardų partizanus bei vadus. Pasakojome ir apie Antaną Kraujelį-Siaubūną, apie Adolfą Ramanauską-Vanagą bei Joną Žemaitį-Vytautą, apie daugelį kitų. Todėl šioje laidoje prisiminsime mažiau žinomus faktus bei paskutinius laisvės kovotojus.

Pirmiausia trumpai apžvelgsime visus kovotojus, žuvusius po 1960-ųjų. Taigi, 1960 m. pradžioje dar slapstėsi aštuoni partizanai: Pranciškus Prūsaitis-Lapė (pogrindyje nuo 1947 m., suimtas 1962 m. rugsėjo 25 d. Kėdainių rajone ir sušaudytas 1963 m. liepos 13 d.), Antanas Kraujelis-Siaubūnas (pogrindyje nuo 1950 m., žuvo 1965 m. kovo 17 d.), Pranas Končius-Adomas (pogrindyje nuo 1944 m., žuvo 1965 m. liepos 6 d.), Jonas Bartušas-Ukrainietis (pogrindyje nuo 1944 m., nukautas 1960 m. liepos 19 d. Ariogalos rajone), Zenonas Lenartavičius-Audra (žuvo 1960 m. rugpjūčio 11 d. Ariogalos rajone), Steponas Erstikis-Patašonas (pogrindyje nuo 1945 m., nuo 1958 m. apie jį nėra jokių žinių, - manoma, kad mirė nuo galvos traumos), Kostas Liuberskis-Žvainys (pogrindyje nuo 1949 m., 1958 m. dingo iš KGB akiračio, yra nepatikrintų žinių, jog mirė 1969 m. Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje), Edmundas Kmita-Evaldas (pogrindyje nuo 1945 m., 1961 m. nukautas specialiųjų agentų-smogikų). Taip pat atskirai šiame kontekste reikėtų paminėti partizaną Stasį Guigą-Tarzaną, kuris KGB įskaitoje nefigūravo, nes 1958 m. buvo paskelbta sąjunginė jo paieška per VRM.

Reikėtų dar aptarti kelis čia nepaminėtus vyrus, nes jų istorijos taip pat vertos išskirtinio dėmesio. Pirmiausia – apie du vienus paskutiniųjų Kęstučio apygardos partizanų – Petrą Oželį-Jaunutį ir Feliksą Urboną-Algirdą. Jų istorijos vertos dėmesio jau vien dėl to, kad į partizanus jie išėjo tada, kai faktiškai nebeveikė jokios struktūros, kai jau nebuvo vadovybės, kai partizaninis judėjimas buvo palaužtas ir jokių prošvaisčių nesimatė. Beje, Petras Oželis slapyvardį Jaunutis gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika metų. Galima sakyti, visa jo jaunystė prabėgo miške. Tuo tarpu partizanų rėmėjai Urbonai gyveno tame pačiame Šilalės rajone, Bumbuliškių kaime. 1953 m. mirus motinai, našlaičiais čia buvo likę keturi broliai. Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti. 1955-aisiais, kai daug kam atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką. Leonas, deja, greit pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o F. Urbonas partizanavo beveik ketverius metus.

Algirdas su Jaunučiu partizanavo tame Šilalės-Rietavo-Šilutės trikampyje, kur partizanavimo sąlygos tikrai prastos – nėra nei miškų, nei kitų vietų, kur galima patikimai pasislėpti nuo čekistų siautėjimų. Jie ten liko paskutiniai?

Išties, 1957 m. rudenį buvusios Dariaus tėvūnijos teritorijoje, t. y. tavo minėtame trikampyje, liko tik du laisvės kovotojai – P. Oželis ir F. Urbonas. Galima teigti, kad kelerius metus juos medžiojo visa armija įvairių smogikų ir agentų, nekalbant apie etatinius čekistus. Vienas iš agentų, slapyvardžiu Skroblas, gyveno gretimame Buišių kaime. 1959 m. gegužės 3 d. padedamas sūnų jis įviliojo į kaimą atėjusius partizanus giminaičių Nognių sodybon. Ją greit apsupo saugumiečiai. Vidurnaktį čia prasidėjo paskutinis mūšis. F. Urbonas krito iškart, o P. Oželis dar ilgai atsišaudė, tačiau taip pat žuvo. Beje, Skroblui buvo gana paslaptingai atkeršyta, nors į dviejų nežinomų vyrų parengtą pasalą pateko ir buvo nukautas ne jis pats, o jo sūnus Petras, kuris prie minėtos operacijos prisidėjo mažai. Keršytojų saugumiečiai ieškojo ne mažiau atkakliai nei partizanų. Buvo sudaryta stora net septynių tomų byla, kuri buvo nutraukta tik 1982 m.

Vadinasi, Petras Oželis ir Feliksas Urbonas nebuvo paskutiniai to krašto partizanai?

Nelegaliai gyvenančių ten tikrai daugiau nebuvo. Greičiausiai išdavikui bandė atkeršyti tame krašte legaliai gyvenę vyrai, kurių čekistai taip ir nesugebėjo rasti.

Prieš tai minėjai, kad yra buvęs ne vienas atvejis, kai paskutiniai kurio nors krašto partizanai žuvo dar iki laidos pradžioje paminėtų 1960-ųjų.

Čia vertėtų prisiminti brolių Streikų, veikusių Zarasų krašte istoriją. Juozas Streikus gimė 1923 m. Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k. Izidorius – 5 metais jaunesnis. Jų sesuo taip pat aktyviai talkino laisvės kovotojams. Streikai priklausė Vytauto apygardos Lokio rinktinei, o vyriausias brolis Juozas vadovavo šios rinktinės Vyties kuopai. Vyties kuopa 1950 m. jau buvo beveik visiškai sunaikinta. Juozas Streikus kurį laiką glaudėsi Latvijoje, vėliau partizanavo Rokiškio apylinkėse, paskutinius trejus metus slapstėsi Notigalės ir Plunksnočių apylinkėse. Paklausęs čekistų pažadų, 1958 m. kartu su broliu Izidoriumi Streikumi bei Vladu Krasausku legalizavosi, tačiau 1962 m. buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Lordas (beje, pirmasis Vyties kuopos vadas ir įkūrėjas) žuvo dar 1951 m. balandžio mėnesį.

Kokie tai buvo tavo paminėti čekistų pažadai?

1958 m. liepos 18 d. broliai Streikai ir Krasauskas gavo Lietuvos SSR VRM ministro generolo Liaudžio garantijas raštu, kad nebus teisiami, tačiau jau 1961 m. rugsėjį visi buvo suimti, 1962 m. birželį - nuteisti: J. Streikus - mirties bausme, I. Streikus ir V. Krasauskas - po 15 m. laisvės atėmimo. Įdomi istorija, susijusi ir su Juozo Streikaus vadinamuoju teismu. Teigiama, jog teisme dalyvavęs vienas aukštas sovietinės kariuomenės karininkas apie Juozą yra pasakęs, jog jis pats norėtų turėti tokių kovotojų savo dalinyje ir esą jam labai gaila, kad Streikų sušaudys. Žinoma, labiausiai teisme niršo įvairūs stribai bei MGB operatyvininkai, beveik 15 metų persekioję ir gaudę visą Streikų šeimą. Beje, tame pačiame teisme vienas stribų vadas paklausė Streikaus apie vieną mūšį, kurio metu stribas gulėjo griovyje jau numetęs ginklą, o tuo metu per tą griovį veržėsi visas Streikaus būrys. Stribas paklausė: kodėl manęs tada nenušovei, juk galėjai laisvai tai padaryti. Juozas jam tada atsakė, kad į gulinčius net ir priešus jis nešaudo.

Tačiau čekistai, kaip rodo ši istorija, tokiu džentelmenišku elgesiu nepasižymėjo ir, matyt, ne pirmą kartą per visą pokario kovų istoriją sulaužė savo pačių duotą žodį.

Iš tikrųjų, čekistinių garantijų buvo daugybė, nekalbant jau apie reguliariai jų skelbtas amnestijas. Tiesą sakant, jokių išimčių, kai jie laikėsi savo duoto žodžio, aš nė nežinau. Visada pasidavę partizanai buvo tardomi, o dažniausiai vėliau ir nuteisiami. Vien ko verta Simo Palubecko, patikėjusio melagingais čekistų pažadais ir parodžiusio Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio bunkerį, istorija. Čekistai ir jam suteikė garantinį raštą, net leido perduoti tą raštą kunigui, kaip prašė Palubeckas, tačiau, suėmus Žemaitį, raštas mikliai buvo atimtas, o pats Palubeckas sušaudytas beveik tuo pačiu metu, kaip ir Žemaitis.

Tuomet pakalbėkime apie laidos pradžioje aptartus paskutinius partizanus, žuvusius jau po 1960-ųjų. Pirmiausia – apie Kostą Liuberskį-Žvainį. Jis gimė 1913 m. Stungių k. Joniškio r. Tai Lietuvos kariuomenės lakūnas, turintis viršilos laipsnį, partizanas, pogrindinio laikraštėlio „Partizanų šūviams aidint“ leidėjas ir redaktorius. Yra žinoma, kad paskutinis minėto partizanų laikraštėlio numeris pasirodė 1957 metais. Tačiau, kiek žinau, Kosto Liuberskio likimas tarsi nežinomas. Buvo nepatikrintų gandų, jog jis 1969 metais mirė Rygos tuberkuliozės ligoninėje?

Šie gandai po truputį sklaidosi. Visai neseniai paaiškėjo, jog jis saugumiečių buvo nužudytas ir užkastas vienoje Akmenės rajono sodyboje. Tai įvyko 1969 m. spalio 2 dieną, kaip manoma, Akmenės rajone, Menčių bei Liepkalnio kaimų apylinkėse. Genocido ir rezistencijos tyrimo centras neseniai organizavo jo palaikų paieškos ekspediciją, tačiau kol kas – nesėkmingai, bet jau yra naujų duomenų, leidžiančių teigti, jog pavasarį galbūt pavyks juos atrasti. Tai atsakytų į nemažai klausimų ir leistų aiškiau įsivaizduoti paties Kosto Liuberskio likimą. Kol kas žinoma tik tiek, kad jis 1969-aisiais apsilankė ką tik grįžusio iš tremties Šiušos sodyboje, matyt, prašydamas prieglobsčio. Tačiau sodybos šeimininkas neapsiėmė įrengti bunkerio ir nuvedė į šalia esančią sodybą, kur Kostas Liuberskis ir žuvo.

O kodėl tuomet nieko panašaus nėra KGB archyvuose?

Sunku pasakyti. Galimi du variantai. Arba Liuberskio byla sunaikinta, arba išvežta į Rusiją. Dar a. a. istorikė Nijolė Gaškaitė labai kruopščiai ieškojo archyvuose bent mažiausių užuominų apie Kosto Liuberskio likimą ir nieko nerado. Kita vertus, atkreipkime dėmesį į datą – buvo 1969-ieji, kai partizanų jau faktiškai neliko. Galėjo būti net taip, kad Lietuvos čekistai specialiai tą bylą sunaikino, kad nereikėtų teisintis Maskvai, jog Lietuvoje vis niekaip nesusitvarkoma su ginkluotu pogrindžiu. Slapta Liuberskį nužudė ir, kaip manoma, užkasė netoli tos vietos, o sąjunginę paiešką skelbė milicija.

Kosto Liuberskio vienas artimiausių bendražygių buvo ir kitas Prisikėlimo apygardos Juozapavaičiaus tėvūnijos vadas Steponas Erstikis-Patašonas, kuris taip pat čekistų duomenimis esą dingęs be žinios. Beje, Erstikis išleido žymųjį laisvės kovotojų kūrybos rinkinį „Partizanų šūvių aidas“. Gal ir apie jį bei jo likimą jau yra atsiradę kokių nors naujų žinių?

Deja, naujų žinių nėra. Gali būti, kad Erstikio bylos likimas panašus. Žinoma tik, kad 1958 metais jis dingo iš čekistų akiračio.

Tuomet kita istorija. Oficialiai teigiama, kad paskutiniai partizanai buvo Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Pranas Končius-Adomas. Dabar, kai beveik paaiškėjo Kosto Liuberskio-Žvainio likimas, istorikams, matyt, teks paskutinio partizano versiją pakoreguoti. Tačiau apie Kraujelį-Siaubūną yra žinoma ir žiniasklaidoje skelbta tikrai daug, o apie Praną Končių beveik nieko negirdėti. Gal mes galime šią spragą užpildyti?

Pranas Končius gimė 1911 metais Bargaliuose, Kretingos rajone. Lietuvos kariuomenėje jis turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį, vėliau buvo Salantų policijos nuovados policininkas, šaulių būrio narys, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis. Lietuvos Laisvės Armijos narys nuo 1944 metų, slapyvardžiu „Adomas“. 1947-1951 metais Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo narys. 1953 metais sunaikinus rinktinės štabą, slapstėsi Salantų ir Kretingos rajonuose, taip pat Priekulės rajone, Latvijoje dirbo pas ūkininkus padieniu darbininku, įsidarbindavo miško darbininku. Nuo 1956 metų nelegaliai gyveno pas Praną Drungilą Didžiuosiuose Žalimuose, Kretingos rajone. 1965 metų liepos 6 dieną Pranas Končius saugumiečių buvo surastas ir nušautas, tiesa, kitais duomenimis, buvo apsuptas ir pats nusišovė. 2000 metų vasario 11 dieną po mirties apdovanotas Vyties kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Prano Končiaus atminimas įamžintas Didžiuosiuose Žalimuose, Kretingos senosiose kapinėse ir Grūšlaukės šventoriuje pastatytuose memorialiniuose paminkluose.

Ir laidai baigiantis norėčiau priminti dar vieno paskutinio legendinio Lietuvos partizano Stasio Guigos-Tarzano istoriją. Tai buvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės Grigonio-Paberžio būrio kovotojas, išsislapstęs beveik iki pat Nepriklausomybės atgavimo ir miręs dėl ligos 1986 metais. Švenčionių rajone, Činčikų kaime, pas Oną Činčikaitę jis išsislapstė net 33 metus.

Iš tikrųjų ši istorija yra kiek kitokia. Dauguma pokario kovų istorija besidominančių žmonių iš tikrųjų mano, kad jis visą laiką taip ir slapstėsi pas Oną Činčikaitę. Tačiau pasak pačios Onos, Stasys dažnai kažkur pradingdavo – jo nebūdavo kartais po kelias savaites ar net mėnesius. Ji nieko negali pasakyti, kur jis tuomet būdavo ir ką veikdavo. Neseniai paaiškėjo, kad Stasys Guiga tuomet apsistodavo Martyno ir Adelės Džiaukštų sodyboje, esančioje vos už kelių kilometrų nuo Činčikų kaimo. Tai yra ta pati sodyba, kur jis rado prieglobstį po savo paskutinių kautynių 1952 metų vasario 12 d., kai išsigelbėjo spiginant žiemos šalčiui pusnuogis pasislėpęs nuo MGB kareivių po eglės išvarta. Vėliau porą mėnesių slapstėsi Baltarusijos teritorijoje. Tačiau pasiklausykime buvusių tos sodybos šeimininkų dukros Veronikos Džiaukštaitės-Trainienės pasakojimo.

„1952 m. vasario 11 d. kautynėse su NKVD kariuomene žuvus beveik visiems brolių Grigonių būrio kovotojams, gyvas liko tik vienas – Stasys Guiga-Tarzanas. 1952 m. balandžio mėnesį jis jau buvo pas mus – Švenčionių rajono, Švenčionėlių apylinkės Drustėnų vienkiemyje, Džiaukštų sodyboje. Šventas Velykas jau šventėme kartu.

Nors mano mamytė truputį prisibijojo. Žinote, kaip atsargūs kaimo žmonės – žmogus su ginklu. Bet po to jie buvo labai geri draugai. Su mama Stasys Guiga buvo didesnis draugas nei su tėveliu. Ir padėjo kuo galėjo, ir rėmė.

Man, tuo metu paauglei, atrodydavo keista, kad žmogus toks religingas ir ginkluotas. Bet Stasys buvo labai tvirtų įsitikinimų. Labai tikėjo laisve. Tas žodis laisvė jam buvo kažkas tokio. Kiekvieną kartą apie tai kalbėdavo. Jis neturėjo net abejonių, kad laisvės sulauksime. Man vis sakydavo, kad tu tai laisvės sulauksi. Aš tai nežinau, bet tu tai tikrai sulauksi. Klausyk ir įsidėmėk.

1960–1970 m. Apie jokią laisvę nebuvo net kalbų. Ir žmogus iš esmės vienas, užspeistas kaip vilkas – negali nei ramiai gyventi, nei pasiduoti. Sakykite, koks Jums susidarė įspūdis apie jo vidines nuostatas, ar nebuvo jis dvasiškai palūžęs ?

Jis buvo labai tvirtas. Iš kur jis semdavosi tos tvirtybės!? Jis melsdavosi. Atrodo, nesuderinami dalykai – ginklas prie šono ir maldaknygė bei rožančius. Bet jis melsdavosi, labai melsdavosi. Ir jis tikėjo. Buvo optimistas. Labai rūpinosi, kad tik nesušlubuotų atmintis, nors sveikatos buvo labai stiprios. Ir dvasiškai sveikas. Nes tokiomis sąlygomis išlaikyti tokią būseną... Gerai, kad jis pateko pas tokią moterį - Onutę Činčikaitę – su kuria buvo labai dvasiškai artimas. Tai jį, ko gero, taip pat labai palaikė.

Stasys Guiga buvo pedantiškai tvarkingas ir itin konspiratyvus. Mano tėvelis buvo mažakalbis ir be galo santūrus žmogus, bet kartais Stasiui pasiūlydavo kokią idėją, kurias pastarasis kuo griežčiausiai atmesdavo. Laikėsi konspiracijos ir dar kartą konspiracijos“.