Zenekos nuotrauka

Prieš keletą dienų užstalėje buvau išprovokuotas pasisakyti atminties tema. Jau seniai kamuoja įtarimas, – sakiau, – jog mūsų atminčiai kažkas atsitiko – kažkas atsitiko Lietuvai, kiekvieną dieną liepsningai degančiai troškimu ką nors prisiminti. Toks genetinis defektas – negalėti neatsiminti, visa suvokti kaip atmintina, būti atminties ir atmintyje. Reikia pavyzdžių? Štai prieš kelias dienas išsiuntėme brigadą raitelių prie Juodosios jūros, kad jie prigertų sūraus vandens ir perrašytų zoologijos vadovėlius – šitaip prisiminsime Vytautą, o ir LDK. Savaitgalį naujosios Gedimino šventės metu prisiminėme kunigaikštį Gediminą, nors likome pamatę tik dešrų kromelius bei plastikinių indelių rietuves to paties vardo prospekte, ir nors nelabai suvokėme, ką bendra turi Gediminas ir dešra arba dešra ir Gediminas, Gediminas ir rauginti kopūstai, beliašas ir Gediminas, – kalbėjau, – labai stengėmės elgtis taip, lyg atmintis būtų vyraujanti, fundamentali mūsų savybė, kurią pažadiname kramsnodami graikiškus ar itališkus patiekalus; ir tai buvo užskaityta – šventės gale užkaukė plastmasinis vilkas, ir pagirios prasidėjo. (Gal nieko tokio, – mušiausi krūtinėn, – kad kunigaikščio ankstyvesniajam kolegai Mindaugui, regis, labiau pasisekė – Bumblauskui su Gudavičiumi sugalvojus patogią šventės datą atostogų laiku, jos metu dažniau giedamas himnas ir sakomos kalbos, prezidentūroje vyksta furšetas užsienio delegacijoms, ir tik keletas nepraustaburnių skalija, kad šventę perkėlus į kitą dieną atmintis būtų tikresnė – bet kas tokiais patikės?) Nuolat ką nors atmindami, – tęsiau, – išlavinome atmintį, ji tapo kieta kaip močiutės suslėgtas sūris, žinia, esame aštriadančiai, todėl pradėjome misti savo atmintimi – nors ne visada sekėsi. Antai nukritus Lecho Kaczynskio prezidentiniam lėktuvui stipriai mušėmės į krūtines, šaukdami, kad trokštame eiti L. Kaczynskio gatve. Tiesą sakant, nelabai svarbu, kuri tai gatvė, šią akimirką mums visos gatvės – L. Kaczynskio, nes mes atmename, nes be atminties mums negerai. Tačiau kažkas susipainiojo, užstrigo, gal pačios gatvės nenorėjo būti taip pavadintos, ir gatvės tokiu pavadinimu Vilniuje nebus. Šitaip dar daugiau sužinoję apie atmintį, – atviravau, – apie tai, kad ji turi priešų, pasiryžome priversti save prisiminti bent velionį prezidentą Algirdą Brazauską, nors dar ir užmiršti jo nebuvome spėję, ir taip pat pavadinti jo vardu gatvę, gal net tą pačią, kuriai neseniai norėjome duoti Kaczynskio pavardę. Tik vėliau mums paaiškino, kad iš pradžių turime Prezidentą užmiršti, kitaip atmintis nebus gyva, be to, Kaczynskiui ir gatvė skirta per menka, vadinasi, jis nebuvo vertas atminti, o naujų gatvių nėra, nes tos, kurios mikrorajonuose, netinka, Tunaitis tyčiosis – esą kaip gerai, kad į katedrą neįleidom! Maždaug tuo pačiu metu, – kalbėjau toliau, – netikėtai prisivertėme prisiminti šventąjį Brunoną Bonifacą, nes atmintis mums didesnė vertybė negu tai, kad jis, skinai sako, virėsi sriubą, prisikirtęs šventoje giraitėje malkų. Bet ir tos atminties, lentele pakibusios prie Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblio, mums neužteko, todėl suvokėme, kad dera prisiminti ir jo žudiką Zebedeną, nors ir taip jį neblogai pamename, kasmet švęsdami lygiadienius ir tuokdamiesi pas Trinkūną. Tik klastingų žmonių vėl buvome atkalbėti nuo tokio sumanymo, nes, žiūrėk, tos gatvės iš neapykantos viena kitai dar ką sau padarytų, tiesiai susismeigtų viena į kitą, palikdamos mus be skvero, kuriame galėtume pastatyti paminklą, o be paminklų mūsų gyvenimas prarastų prasmę, nes jie vieninteliai mūsų atmintį rodo esant gyvą. Jei ne paminklai ir ne nauji gatvių vardai, – pabrėžiau, – mes kaipmat supainiotume metus, epochas, tūkstantmečius, mums atrodytų, kad esame vis dar neaprašyti Tacito, staugtume iš įniršio – gūdūs laukiniai, nesuteikę atminčiai formos, – suvokdami, kad, jei nebūsime uolūs, šitaip galbūt užmiršime ir pačią atmintį, kurią garbiname, tada paaiškės, kad mūsų galvose – ne atmintis, bet paprastos smegenys, nematančios skirtumo tarp Vytauto ir jo žirgo, Gedimino ir guliašo, Vydūno ir vuvuzelos, Brazausko ir Griškevičiaus...

Štai taip arba panašiai kalbėjau, ir visa tai atrodė panašu į tiesą: turime atminties problemų, ypač kai panūstame suteikti jai tauresnį, dvasingesnį pavidalą – trumpiau kalbant, kai nusprendžiame pastatyti atminimo paminklą ar memorialą. Šita nejudri, negyva ir dažnai nelabai meniška (kartais – labai nemeniška) atmintis, tiksliau, jos miestui keliamas pavojus kasmet tampa vis akivaizdesnis. Kol gvildenome senamiesčio apsauginių zonų plėtimo klausimą, kol rovėmės plaukus dėl dangoraižių ir naujųjų gyvenamųjų rajonų pasibaisėtinos architektūros, kol stabdėme verslo iniciatyvas, neva šios kėsinasi į viešąsias miesto erdves, atėjo Jie – marginalinės laisvės kovų dalyvių ir pan. organizacijos, patriotinius jausmus išnaudojantys menininkai ir jų požiūrį į savo misiją palaikantys valdininkai. Tai nulėmė, jog pastaruosius penkerius metus ideologinės skulptūros, skirtos kam nors atminti, Vilniuje dygo kaip Varėnos miškuose grybai, ir šis procesas, suteikiantis istorijai komikso bruožų, grasina nepalikti mieste nė vienos viešos erdvės, nesuterštos menkaverčiu šlamštu. (Žinoma, dėl sąvokos „šlamštas“ galima ilgai diskutuoti ir po ilgų užstalėje praleistų valandų galiausiai pripažinti, jog tai visgi buvo ne šlamštas, o „indiferentiškas objektas“, tačiau vargu ar tai tikslinga.) Tiesą sakant, neįmanoma net susigaudyti, kuri iš tokių skulptūrų dar tik sumanyta, kuri statoma, o kuri jau atidengta, neaišku, kas daryta nuoširdžiai, o kas iš inercijos ar siekiant naudos, niekas neaišku, todėl suvokiant, kokią žinią apie nūdieną jos palieka ateities kartoms, norisi turėti vilties, kad vieną dieną tas procesas bent sulėtės. Tuomet gal rastųsi laisva valandėlė paklausti eilinio piliečio, ar jam reikalinga tokia skulptūra, ir jo griežtas ne gal ką nors paskatintų šį tą permąstyti. Tačiau bent kol kas nematyti jokių šio proceso lėtėjimo ženklų. Veikiau priešingai – jis atrodo paspartėjęs ar vis dar spartėjąs. Pastaruoju metu vilniečiams vėl pristatyta daugybė skulptūrų ir keletas projektų. Šičia nesiimsiu kalbėti, ko vertas Kunoto Vildžiūno projektas, dalimis pakabintas po sostinės tiltais, tačiau žinia, kad Nepriklausomybės aikštėje gali būti pastatyta skulptūra „Žinia“, skirta 20-osioms šalies nepriklausomybės metinėms, verta šiokio tokio aptarimo. Taigi ką iš tikrųjų skelbia toji „Žinia“ ir kaip mintis ją pastatyti pasiekė Nepriklausomybės aikštę? Visų pirma dera atkreipti dėmesį, jog mergelę su dūdele vaizduojanti skulptūra amžinatilsį skulptoriaus Kęstučio Patamsio pagal nepatvarią tarybinę technologiją (pigi bronzos imitacija naudojant betoną ir skardą) pagaminta 1987-1988 m. specialiai Sniečkaus (dabartinis Visaginas) miestui – tuomet, tiesa, ji vadinosi ne „Žinia“, bet „Žaibas“. Sniečkaus miestui dėl nežinomų priežasčių skulptūros atsisakius, anuomet nesėkmingai bandyta ją įpiršti kitiems miestams, tarp jų – Elektrėnams ir Palangai, vėliau siūlyta statyti ant Žvėryno tilto, tačiau galų gale skulptūra liko riogsoti sandėlyje. (Susidaro įspūdis, kad anuometinė valdininkija šiek tiek blaiviau žiūrėjo į realybę, ir nors pagrindinė priežastis, kodėl skulptūra nesurado sau vietos, turbūt buvo pinigų stygius, norisi tikėti, jog buvo pasigesta ir skulptūros meninio, moralinio stuburo.) Šičia po ilgų vienatvės dešimtmečių ją aptiko Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) aktyvistai ir, matyt, patamsyje gerai neapžiūrėję, ką norėtų pirkti, pradėjo derėtis dėl kainos, ko gero, būdami visiškai tikri, kad tarybiniam energetikų miestui projektuotas kūrinys labiausiai išreiškia nepriklausomybės idėją ir yra vertas būti pastatytas to paties vardo aikštėje.

Nežinau, gal įmanoma ir labiau išsityčioti iš istorijos, tačiau šis egzempliorius unikalus – visų pirma tuo, kad oficialiu lygmeniu nors ir netiesiogiai pasakoma tai, ką iki šiol praeityje garsūs sovietiniai funkcionieriai drįsdavo pasakyti tik savo memuaruose: „Ir mes dirbome Lietuvai.“ Skulptūra „Žinia“ siunčia žinią, kad svarbu mokėti prisitaikyti prie režimo, visa kita esą niekai; tai ne žinia apie Lietuvos nepriklausomybę, bet veikiau – apie nepriklausomybę nuo tikrovės, kurioje atsidūrei, ir gebėjimą kiekvienoje tikrovėje sočiai pavalgyti. Tai odė žmogui be savybių, stuburo ir skonio – tuo jaukesnė, kuo labiau bėgant metams jaučiame, kad tuomet šį tą darėme, galvojome ne taip. Visiems, kurie dėl asmeninės gerovės atsisakė ginti valstybę, kurie vogė, kombinavo, suko, grobstė, ji sako: jūs buvote teisūs, nes prisitaikėte. (Net ir „Jedinstvo“ lyderiai gali jaustis smerkiami tik tiek, kiek jie nesuspėjo prisitaikyti prie kintančios tikrovės. Jei Mykolas Burokevičius – partietis, komunistas – užuot kovojęs, atgimimo aušroje būtų ėmęsis verslo, jis taip pat galėtų stovėti prie šios skulptūros, mintyse kartodamas: „Mes irgi dirbome Lietuvai.“ Deja, M. Burokevičius stojo ginti įsitikinimų, ir visiems laikams liko aukščiau už šios skulptūros prasmę.) Ji guodžia, užtaria, ramina, kursto sentimentus, o prisiminkime, kas nutiko, kai „vamzdis“ autentiškai prabilo apie mus tokius, kokie esame – kiek neapykantos ir pamazgų išpilta ant autorių!

Kita žinia, kurią mums neša K. Patamsio skulptūra, išplaukia iš jos simbolikos (ant nuskeltos kolonos stovinti moteriškė – tai kapinių skulptūros simbolika, mat nulaužta kolona – gedulo, nevilties, praradimo simbolis): neva laisvė realybėje negalima, ji egzistuoja tik tiek, kiek mes ją atmename, kaip ir mirusysis lieka egzistuoti vien gyvųjų sąmonėje. Taip atmintis tampa fetišu, savitiksle vertybe, svarbesne už istorinę tiesą ir už teisę tą tiesą iškovoti, už faktus, už moralę, nes atmintis yra stabas, kurį galima garbinti nepriklausomai nuo to, ką jis reiškia – svarbiausia, kad niekas nesusimąstytų, jog laisvė gali būti, jog yra reali, įmanoma, turima. Ką galės pasakyti ši skulptūra laisvam laisvos šalies žmogui, keliaujančiam į Mažvydo biblioteką? Nejaugi tik tai, kad tą šalį jis dar turės sukurti, deja, visų pirma ėmęsis griovimo darbų?

Pabaigoje lieka tik retoriškai savęs paklausti, kas galėjo paskatinti Vyriausybę skirti pinigų projektui, iš esmės besipurtančiam idėjos, kurią jam norėta priskirti. Sunku patikėti, kad jai galėjo būti nežinoma skulptūrą vertinusių žinovų – architektų Vlado Vildžiūno, Stanislovo Kuzmos, Valdo Bubelevičiaus, Daliutės Onos Matulaitės, Leono Pivoriūno – nuomonė: jie vienareikšmiškai pasisakė prieš šios idėjos realizaciją, teigė esantys suinteresuoti, kad Vilniuje atsirastų dėmesio vertų darbų. Nepritarę „Žiniai“, architektai pasiūlė alternatyvų konkursą ir pateikė keletą pasiūlymų. Tačiau konkurso nebuvo, nebuvo ir aptarimo su visuomene, ir tai bent skulptūros pavadinimą daro šiek tiek ironišką bei priverčia skambėti viltingai. Gal – būkime optimistai – ta skulptūra visgi nebus pastatyta, ir paaiškės, kad mano baisėtasi visiškai veltui? O, kad taip ir nutiktų!

Priešingu atveju tuoj pristigsime šventybių, iš kurių galėtume nevaržomai tyčiotis.