Kai lenkų legioneriai nupjovė ant Potockio kapo augusį medį, Vilniaus žydų bendruomenė pastatė mauzoliejų.

Prieš daugelį metų Vilniaus senosiose žydų kapinėse, dešiniajame Neries krante, maldingi žydai gegužės 24-ąją rinkdavosi prie grafo Valentino Potockio kapo. Ant jo augo medis, iš kurio žydai pranašaudavo savo likimą. Kodėl žydų bendruomenė gerbė šį žmogų, kodėl pasakojimas apie Ger Cedeką tapo neatskiriama Vilniaus ir Rytų Europos žydų folkloro dalimi?

1749 metų gegužės 24-ąją prie Vilniaus katedros už atsivertimą į judaizmą ir atsisakymą pereiti atgal į krikščionybę buvo gyvas sudegintas grafas Valentinas Potockis, žydų bendruomenėje žinomas Abraomo ben Abraomo-Ger Cedeko („atsivertęs teisuolis“) vardu. Netrukus pasakojimai apie šį įvykį tapo Vilniaus ir visos Rytų Europos žydų folkloro bei literatūros dalimi.

Iki mūsų dienų išliko dvi palyginti ankstyvos šio pasakojimo versijos: tai hebrajiškas rankraštis mikrofilmo pavidalu, saugomas Nacionalinėje žydų bibliotekoje Jeruzalėje, ir kito hebrajiško rankraščio vertimas į lenkų kalbą, kurį 1840 metais publikavo lenkų istorikas, publicistas, rašytojas Jozefas Ignacas Kraszewskis.

Pasak legendos, jaunasis Potockis ir jo draugas Zaremba išvykę studijuoti į Paryžių. Kartą jiedu klajoję po miestą, ištroškę ir užėję į vieną vyno krautuvėlę atsigaivinti. Krautuvėlėje pamatę seną žydą, palinkusį virš Talmudo. Pasidomėję, ką tas skaitąs, sulaukė atsakymo, jog – šventą knyga. Paprašius paaiškinti, kas joje rašoma, senasis žydas mielai sutikęs.

Potociui ir Zarembai tokį didelį įspūdį padarė Senojo Testamento aiškinimai, jog jiedu paprašė išmokyti tos išminties ir juos. Per šešis intensyvių studijų mėnesius jauni didikai įgijo Biblijos kalbos bei Talmudo interpretacijos žinių ir, jų pačių nuostabai, palinko į judaizmą. Įspūdis buvo toks didelis, kad abu draugai prisiekė pakeisti tikėjimą.

Anot legendos, siekdamas giliau pažinti tikėjimo tiesas, Potockis nuvyko į Romą, kuria labai nusivylė, nes pamatė aplinką, persmelktą nedorumo ir korupcijos. Tuomet jis nutarė vykti į Amsterdamą, vieną iš nedaugelio Europos miestų, kuriame krikščionis nesislėpdamas galėjo priimti ir išpažinti judaizmą. Priėmęs naują tikėjimą, Potockis gavo Abraomo ben Abraomo vardą.

Tuo tarpu Zaremba į Romą nevyko, – jis grįžo į Lenkiją, kur vedė turtingo didiko Tyszkewicziaus, rėmusio jį studijų metais, dukterį. Pasak legendos, Zaremba pamiršęs apie priesaiką, ėmęs gyventi ramų ir saugų gyvenimą. Kai Lenkiją pasiekė žinios apie Potockio dingimą, Zaremba priesaiką prisiminė ir mėgino draugą surasti.

Prisiminęs judviejų kalbas apie Amsterdamą, jis išvyko ten kartu su žmona ir sūnumi. Neradęs mieste Potockio, Zaremba kartu su šeima priėmė judaizmą ir išvyko gyventi į Palestiną. Tuo metu Potockis, kiek užtrukęs tarp Vokietijos žydų, grįžo į Lenkiją ir apsigyveno, kaip rašo lenkiškas šaltinis, Iljos miestelio žydų bendruomenėje, netoli Vilniaus (šiandienėje Baltarusijoje).

Kartą per vienas pamaldas Ilje sinagogoje jis sudraudė šokantį ir dainuojantį berniuką, trukdžiusį pamaldoms. Berniuko tėvas įsiuto ir pasiskundė valdžiai. Potockį areštavo. Tik kalėjime paaiškėjo, jog tai dingęs grafas. Už atskalūniškumą jam grėsė mirtis, todėl jo motina, draugai, galų gale vyskupas dėjo didžiules pastangas, kad jis apsigalvotų. Artimųjų pastangos nuėjo perniek.

Po ilgo kalinimo Potockis Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimu sudegintas gyvas. Pasakojama, kad tūlas Eliezeris Ziskesas, nepaisydamas pavojaus, papirko sargybinius ir pasėmęs iš laužo vietos pelenų, kuriuos vėliau palaidojo prie Neries veikusiose Vilniaus žydų kapinėse. Ant Potockio kapo išaugo medis, imdavęs vysti, kai žydams grėsusios nelaimės.

Karalius bausmę Potockiui dovanojo, tačiau laiškas atėjo per vėlai. Legendoje dar pasakojama, kad po grafo mirties sekęs Dievo kerštas, ir tų žmonių, kurie nešę medieną laužui, namai sudegę iki pamatų. Pasakojimas baigiasi vaizdu, kaip Ger Cedeką danguje sutinka angelai, Abraomas ir kiti teisūs žmonės, laukiantys antrojo Mesijo atėjimo.

Dauguma istorikų įsitikinę, jog istorija apie grafą Potockį išgalvota. Tačiau būta tikro įvykio, daug kuo primenančio Ger Cedeko legendą. Įkvėpti ją galėjo istorija apie 1753-iųjų birželio 3 dieną Lietuvos tribunolo nutarimu Vilniuje sudegintą kroatą Rafalą Sentimanį, priėmusį judaizmą ir tapusį Abrahamu Izakowicziumi, apsigyvenusiu Iljos miestelyje, prie Vilniaus.

Etnologai yra pastebėję, jog legendos dažniausiai gimsta krizių laikotarpiu. Jų teigimu, tai būdas bendruomenei įveikti baimę, keliamą epochos iššūkių. Tapusios kolektyvinės atminties dalimi, legendos padeda ir vėlesnėms kartoms atsakyti į jų laikotarpio prieštaravimus. Štai amerikiečių istorikės Magdos Teter nuomone, Potockio legenda – tai kruopščiai išvystyta polemika su katalikybe.

Kodėl tokios polemikos ir apologetikos prireikė XVIII amžiuje, nesužinosime neatsakę, kas tuo metu vyko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Istorikai išskiria keletą iššūkių, tuo metu kilusių žydų bendruomenei: tai Katalikų Bažnyčios spaudimas žydams atsiversti, mirties bausmės už apostazę panaikinimas 1768 m., galėjęs padrąsinti žydus, bei chasidizmo plitimas.

Chasidų oponentai – misnagdai, vadovaujami Vilniaus Gaono, kaltino juos bendruomenės skaldymu, maištu prieš judaizmo papročius ir tradicijas. Vienas jų – tai ekstatiškas meldimosi būdas. Šokančio ir dainuojančio berniuko sinagogoje sudraudimas ir Toros skaitymo akcentavimas legendoje, anot M. Teter, galėjo būti ir netiesioginis atsakymas chasidams.

Ger Cedeko legendą, kaip ir kitas legendas, galėtume interpretuoti ją supaprastindami, t. y. sakydami, jog žydų bendruomenei tuo metu reikėjo sutvirtinti religinį stabilumą, ir čia kaip tik pasitarnavusi legenda apie Ger Cedeką. Taip pat galima sakyti, jog ši legenda – tai judaizmo ir šventųjų žydų tekstų skaitymo etoso iškėlimas, judaizmo poleminė, apologetinė studija.

Tačiau legenda visada yra ir šis tas daugiau: tai tirštas, prasmės prisotintas pasakojimas apie bendruomenei ir visiems aplinkiniams svarbiausius dalykus, pagrįstas tikrai įvykusia drama. Naikinant Šnipiškių kapines, Vilniaus žydai 1950 m. Ger Cedeko pelenus perkėlė į Šeškinėje veikiančias trečiąsias žydų kapines. Šiandien jie palaidoti Vilniaus Gaono ir jo šeimos mauzoliejuje.


* Žydų kapinės dešiniajame Neries krante, priešais Vilijos ištakas, buvo įkurtos 1487 m. Pirmąsyk apie jas užsimenama 1592 m. Tai senosios žydų kapinės Vilniuje, vadinamos Šnipiškių arba Piuromonto. XIX a. pr. jos jau buvo užpildytos, todėl 1831-aisiais – uždarytos. 1955 m. kapinės panaikintos. Aštuntajame dešimtmetyje statant Sporto rūmus sunaikinta nemaža dalis pačių kapų, taip pat panaikintos visos paviršinės kapinių ribos, o pačių kapinių buvimo faktas nutylimas. Antrosios, arba Užupio žydų kapinės, ėmė veikti 1928 m. 1961 m. buvo priimtas sprendimas jas naikinti. Būtent iš šių kapinių paminklinių akmenų buvo sudėti laiptai į Tauro kalną (akmenys buvo pakeisti Lietuvai atgavus Nepriklausomybę). Šiandieną šių kapinių teritorijoje, Olandų gatvėje, stovi Vilniaus laidojimų rūmai.

Šaltiniai: Jacek Moskwa. Legenda Sprawiedliwie Nawroconego (2002); Magda Teter. The Legend of Ger Zedek of Wilno as Polemic and Reassurance (2005); www. shtetl.lt; www.yivoencyclopedia.org; www.jewishencyclopedia.com, lrt.lt.

Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

OSFL projektai