Zenekos nuotrauka

Šiemet festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ Jotvingių premija už eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete“ apdovanotas trisdešimt devynerių metų poetas Rimvydas Stankevičius, kurio bibliografijoje – jau šeši poezijos rinkiniai. Paskutinius tris kūrėjas linkęs vadinti trilogija: 2008 m. išėjo knyga „Laužiu antspaudą“ (už jį 2009 m. kūrėjui atiteko „Poezijos pavasario“ laurai), 2010-aisiais – „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, 2012-aisiais – jau minėtas poezijos rinkinys „Ryšys su vadaviete“. Prisimindami pastarųjų šešerių metų poeto intensyvų kūrybinį laikotarpį ir kalbėjomės su laureatu apie įkvėpimą, poetinį gyvenimą, eilėraščius, įvertinimo svarbą...

Per pastaruosius šešerius metus išleidai tris poezijos rinkinius, o dar vieną publicistikos ir vieną vaikams kartu su Ramūnu Gerbutavičiumi. Labai intensyvus periodas, ar ne?

Taip. Iš tikrųjų. Visą gyvenimą svajojau apie tokį periodą ir kartu netikėjau. Aš, kaip ir daugelis, apstulbdavau, kai pasižiūrėdavau į tas Sigito Gedos arba Vytauto P. Bložės knygas, kur penkiasdešimt eilėraščių žymima vienos dienos data. Man atrodydavo, kad jie meluoja: juk neįmanoma parašyti kelių gerų knygų per metus arba pamečiui keleto vienodai stiprių rinkinių.

Tačiau tas poetinis gyvenimas vis dėlto turi savų periodų, tad kartais galvoju taip: jeigu labai labai teisingai gyveni poetine prasme, tai tau duoda gabalėlį to, ko tu net nesugebi, truputėlį kilsteli tave virš tavo galimybių.

Ką reiškia „teisingai gyventi poetine prasme“?

Juk ne tekstas tau duotas, o kažkoks emocinis krūvis, kurį turi išreikšti žodžiu. Tai ir yra tas darbas. O tame darbe kartais gauni dovanėlę – kažkas tau duoda eilutę dykai...

Tai reiškia, kad yra ne tik eilėraščio rašymo, bet ir jo matymo registras. Jei tame registre nesi, tai tu į gražų saulėlydį žiūri kaip į gražų saulėlydį, į gražią merginą kaip į gražią merginą... O kai esi tame registre, tu viską tarsi fiksuoji net ne sau, o eilėraščiui, esi tame semantiniame lauke, kuris dirba eilėraščiui. Nebūtinai užrašai tą tekstą, bet jis dirba. Tavyje pasaulis sukelia poetinių sąskambių, jei iš tiesų netinginiauji, jeigu skaitai poeziją, jeigu esi save įjautrinęs, įgilinęs, nenuklydęs į buitines problemas, seklumus – ko irgi kiekviename gyvenime būna. Juk ne paslaptis, negali būti tos poetinės būsenos dvidešimt keturias valandas per parą ir ištisus metus. Tenka pabūti sutuoktiniu, sūnumi, darbuotoju, draugu, pirkėju ir taip toliau. Visi tie kiti tavyje gyvenantys asmenys tarsi bando poetą nustumti žemiau, kad žmogui tavyje lengviau gyventi būtų. Juk žmogus yra visai kitų interesų padaras negu poetas.

O ką – poetas ne žmogus?

Žmogus, žinoma, bet toks kažkoks kitoks... Mediumas gal... Poetas yra žmogaus dalis, „skrynelė dvasioms pagauti“.

Ką nori tuo pasakyti?

Noriu pasakyti, kad, gyvenant tokį intensyvų gyvenimą, kartais tau duodama dovana. Neklausk, kas ją duoda. Kaip tikintis žmogus, noriu sakyti, kad Dievas. O gal tai tiesiog pati poezija... Mane kartais apima tokia keista mistinė nuojauta, kad visos pasaulio eilės egzistuoja ir ieško, pas ką ateiti, per ką galėtų būti užrašytos. Ir jei ta tavo skrynelė dvasioms pagauti yra atverta ir paruošta, tai ką nors tau duoda. Man per šį intensyvų laikotarpį yra nutikę keletas tokių atvejų, kur tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai savo jėgomis padariau. Pirmas dalykas – rašymo tempas. Kol atspausdinu pabaigtą eilėraštį, jau ant kitos pusės užrašau kitą. Kitą sykį problema tampa ne kūrybinis procesas, o gebėjimas staigiai persimesti nuo vieno ant kito, kad neprapultų. Reikia gaudyti, kaip Gintaras Bleizgys sako, patiri būseną, kai „viskas rimuojasi“. Tuo metu viskas rimuojasi, ir nėra nieko, ko tu nesugebėtum parašyti. Tiesiog yra fizinių ir psichinių jėgų ribos. Jei mane apima penki eilėraščiai iš karto, aš žiauriai pervargstu nuo bandymo save jiems išdalinti.

Pavyzdžiui, mano knygoje „Ryšys su vadaviete“ yra toks eilėraštis „Siela, įstrigusi veidrodyje“. Labai keista patirtis: kadangi rašiau tokia tema eilėraštį, ketinau paskutinį žodį, kad ir koks jis būtų, užrašyti atvirkščiai, kaip veidrodžio atspindį. Ir tikrai negalvojau apie jokias palindromines prasmes, tiesiog pabaigęs eilėraštį žodžiu „kieta“, rašau jį atvirkščiai ir skaitau, ką parašiau: „ateik“. Man tai atrodė didžiulė dovana. Specialiai to tikrai neišmąsčiau...

Bet poezija turbūt ir nėra išmąstymo reikalas?

Nėra, bet vis tiek, kaip sako Gintaras Grajauskas, „eilėraščius aš parašau, kol kas nežinau kito metodo“. (juokiasi) Vis tiek pačiam tenka formuluoti žodžiais viską. Juk kas yra tas vadinamasis įkvėpimas? Juk ne tekstas tau duotas, o kažkoks emocinis krūvis, kurį turi išreikšti žodžiu. Tai ir yra tas darbas. O tam darbe kartais gauni dovanėlę – kažkas tau duoda eilutę dykai...

Paskutinįsyk spaudai mūsų pašnekesys įvyko prieš trejetą metų, ir tada daug pasakojai apie naujos savo knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ struktūrą. O jei kalbėtume apie patį naujausią Tavo rinkinį – „Ryšys su vadaviete“, ar daug dėliojai šią knygą?

Visos mano pastarųjų metų knygos – kaip viena. Į pastarąją praktiškai visi eilėraščiai yra sudėti iš eilės, chronologine tvarka. Visoje toje trilogijoje yra išmąstymo, bet, kai rašai tris vieną su kita susijusias knygas, atsiranda įdirbis, pagreitis. Nieko pačiam daug nereikėjo galvoti. Tačiau iš tos komforto zonos jau išnėriau. Pabaigiau trilogiją, ir dabar esu tuščias, su pavydu žiūriu į tuos, kurie net nė vienos knygos neišleidę, bet jau po pusę parašę – jie žino, kur link jiems eiti. O aš – kaip iš dangaus nukritęs...

Sakai, kad esi tuščias. Tai galbūt lauki kažko? Ar ilsiesi?

Mes esame poezijos narkomanai. Kartą pabuvęs tame dideliame poetiniame virpėjime, išsikūnijime, kai tavęs čia nėra, kad ir kiek prirašytum, kad ir kokiais apdovanojimais būtum įvertintas, visada būsi alkanas, norėsi grįžti į tą lygį...

Kitas reikalas, būnant nebe pirmus metus literatūroje, ima veikti tam tikri etiniai dalykai. Supranti, iš to, ką jau moki labai gerai, galėtum padaryti dar vieną knygą, bet jau nebesinori. Tai, kad galiu daugmaž gerai parašyti temomis, kurios man aiškios, yra akivaizdu. Bet kaip tik tai ir stabdo nuo rašymo. Puikiai suprantu ir Donaldą Kajoką, ir Sigitą Parulskį, kurie, sulaukę keturiasdešimties, stabteli ir laukia. Ateis, tai ateis, ne – tai ne. Jiems abiem atėjo, gal ir man pasiseks. (šypsosi)

Na, o jei ne poezija, kas tada? Proza?

Romano tikrai nerašysiu. Nesu jam subrendęs. Pagunda, su kuria kovoju, tai – novelių rašymas. Esu pabandęs, keletą parašiau ir supratau, kad kaip novelistas aš būčiau „popsistas“. Ir tai mane stabdo. Nujaučiu, kad tos novelės būtų skaitomesnės negu mano poezija, bet tai būtų tas pat, jei Mocartas dalyvautų šokių projekte.

Tad Tau galioja tam tikra literatūrinė savigarba?

Galioja. Todėl gali būti, kad tų novelių aš ir nerašysiu. (juokiasi)

Taigi, novelių nerašysi, romano nenori. O ko norėtum?

Labai norėčiau pamėginti parašyti poezijos vaikams. Bet ne iš karto. Tegu dar praeina visos šventės Druskininkuose. Taip pat planuoju išleisti dar vieną eseistikos rinkinį. Pirmojo – „Diktantai sielai“ – liko neparduoti gal 6 egzemplioriai... Taigi, kad rašymo alkis visiškai nenukamuotų, turiu šiokių tokių planų.

Paminėjai „Poetinį Druskininkų festivalį“. Ką Tau reiškia Jotvingio apdovanojimas?

Kai buvau studentas, aš sau linkėjau ir svajojau apie dvi premijas, kurios man kai ką reiškė ne tik finansine ar ovacijų prasme. Tai buvo „Poezijos pavasaris“ ir Jotvingių premija. „Poezijos pavasaris“ buvo svarbus, nes imponavo tos šventės tęstinumas, galimybė atsidurti tame pačiame sąraše, kuriame yra Paulius Širvys ar Justinas Marcinkevičius. Jotvingiai taip pat labai svarbūs – iškart prisimeni Sigitą Gedą, įsteigusį šį apdovanojimą. O dar, kai pagalvoji, kad tais posovietiniais laikais, vertybių kaitos metais, dar veikė literatūrinė nomenklatūra, tegu ir nebe partinė, bet „dedovščina“ tikrai buvo. Ir būtent Aidas Marčėnas ir Sigitas Parulskis pradėjo tai griauti. Tad aš augau maitinamas ta dvasia prieš bet kokią korupciją ar nesąžiningumą mene. Tad Jotvingių premija man buvo ryškiausias tokios antikorupcijos simbolis. Žinoma, šį apdovanojimą gauti yra didžiulis džiaugsmas.

Vertindamas jaunus žmones žiūriu ne į konkrečius jų sukurtus eilėraščius, bet kiek jų kūryba atitinka jų gyvenimą, kiek vienas kitą tvirtina – tada iš karto pamatai, kiek tas kūrėjas galėtų.

Antra vertus, su amžiumi vis dėlto atsiranda kitoks pasaulio matymas, pradedi suprasti, kad daugelis dalykų yra tiesiog, kaip budistai sako, maja, iliuzija. Pradedi suprasti, kad daugybė dalykų aplink yra tik butaforiniai, o tikrasis gyvenimas yra brėžiamas vertikale „žemė-dangus“. Tai ir premijos džiugina kiek mažiau, negu džiugintų tą įsisvajojusį studentą. Tada būčiau iš proto išėjęs, toks džiaugsmas...

Šventinį džiaugsmą temdo ir tai, kad mano pagrindinis konkurentas, kaip suprantu, buvo poetas Gintaras Bleizgys, kuris yra ir mano bičiulis.

Kas pastaraisiais metais nustebino iš lietuviškos poezijos?

Na, poezijos grandai – Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė – leido puikias knygas. Tuo jau nebenustebino.

Yra dar tie, pritilę arba kažkur dingę kūrėjai, kurių naujos poezijos man labai trūksta: Darius Šimonis, Arnas Ališauskas, Daiva Čepauskaitė, Sigitas Parulskis... Beje, jei pastarasis nebūtų pasukęs į romanistiką, toks Stankevičius lietuvių poezijai būtų nereikalingas.... Būtent jis išplėšė tuos dirvonus, kuriuose aš sėju savo rugius... Vidujai jaučiuosi, tarsi būčiau užėmęs atitolusio Parulskio vietą...

Grįžtant prie stebinančių – man patiko tų „pražilusių“ jaunuolių kartos – Gintaro Bleizgio, Gyčio Norvilo – naujausi rinkiniai. Save atradę atrodo Arūnas Spraunius, Benediktas Januševičius.

Taip pat įdomi ir stipri yra dar jaunesnė karta – besiburianti apie „Vilniaus slinkčių“ festivalį – Mindaugas Nastaravičius, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus, Domantas Razauskas, Ramunė Brundzaitė, Vainius Bakas, Indrė Valantinaitė.

Vertindamas jaunus žmones žiūriu ne į konkrečius jų sukurtus eilėraščius, bet kiek jų kūryba atitinka jų gyvenimą, kiek vienas kitą tvirtina – tada iš karto pamatai, kiek tas kūrėjas galėtų. O jei teisingai poetiškai gyvens, kaip kalbėjome pokalbio pradžioje, tai ir gaus bei gebės puoselėti tą rašymo dovaną. Taip pat jie gali sukurti literatūrinės bendruomenės židinį – su savąja kritika, savais požiūriais – kultūriniam mažos šalies gyvenimui tai labai svarbu.

Nebijai, kad, kaip vienas rusų bardas dainuoja, „ateis tie vaikai, kurie nutrins mus nuo žemės veido“?

Linkiu, kad taip būtų. Juk jei mūsų nenutrins, tai literatūra sustings.

Kalbino Antanas Šimkus