Hermanas Perelšteinas. Nuotrauka iš „Ąžuoliuko“ archyvų.

Apie Hermaną Perelšteiną, berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėją, buvęs choristas Julius Keleras, nūnai poetas ir dramaturgas, yra taip rašęs: „Hermanas Perelšteinas nebuvo tas žmogus, kuris šypsosi be reikalo. Aukštas, tamsiaplaukis, itin ryškių bruožų, įspūdinga žydiška nosim, sakyčiau, netgi kiek tauriai demoniškas (...).“ Demoniškas romėniškąja prasme, kur demonas, tai – dvasia globėja, genijus. Vytautas Miškinis, šiandienos „Ąžuoliuko“ vadovas, su kuriuo susitikau pasikalbėti apie H. Perelšteiną, patvirtino šį pastebėjimą. Anot jo, kai pirmą kartą pamatė būsimą vadovą, buvę nedrąsu, o iš tikrųjų – netgi baisu: gąsdino neįprasta jo išvaizda, aštrus žvilgsnis. Pradžioje keletas sausų, bet reikalingų faktų apie „šefą“, kaip jį vadindavo choristai. Gimė H. Perelešteinas 1923 metais Karaliaučiuje. Jo tėvas – ekonomistas, muzikos mėgėjas, mama – biologė. Iš mažens Hermanas pasižymėjo išskirtiniais muzikiniais gabumais. Nuo 1936-ųjų lankė Kauno konservatoriją, mokėsi pas geriausius to meto muzikos pedagogus. 1932–1940 metais jis – Kauno vokiečių ir žydų gimnazijos mokinys. 1941-ųjų birželį Perelešteinus sovietų valdžia ištrėmė. 1954 metais Hermanas Jakutsko pedagoginiame institute baigė biologiją, dirbo Jakutsko muzikiniame teatre koncertmeisteriu, radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu. 1956 metais grįžo į Lietuvą.

Zenekos nuotrauka

Kada pirmą kartą sutikote Hermaną Perelšteiną?

Atėjau į „Ąžuoliuką“ būdamas septynerių, 1961 metais. Turbūt esu seniausias iš „ąžuoliukų“, tebedirbantis tame pačiame kolektyve. Hermanas mane ir pastūmėjo į muziką. Jis buvo ne tik mano mokytojas chore, bet ir privačiai dėstė dirigavimą, paskui buvo mano profesorius akademijoje, tuometinėje konservatorijoje. Turint galvoje, kad jis buvo žydų tautybės, grįžęs iš Sibiro, nepartinis, ne itin lojalus to meto politikai, nuolat patirdavo konjunktūros spaudimą. Visiems jo kolegoms tapus profesoriais, jis tebebuvo „einantis docento pareigas“, nors konservatorijoje buvo dėstytojas Nr. 1. Likimo ironija, kai nepriklausomybės metais jis grįžo į Lietuvą, jam kaip kompensacija už ilgametį darbą buvo suteiktas pirmojo garbės profesoriaus vardas, nors iš konservatorijos išėjo net nebūdamas docentu.

Paprastai pomėgis muzikuoti kyla būtent iš šeimos pomėgių. Kokioje šeimoje užaugo H. Perelšteinas?

Hermanas augo kultūros prisodrintoje aplinkoje. Perelšteinų namuose, Kaune, lankydavosi to meto kūrybinė inteligentija, buvo muzikuojama. Tėvai vaikus nuo mažens lenkė prie kalbų, ir Hermanas laisvai kalbėjo vokiškai, angliškai, rusiškai, lietuviškai, mokėjo hebrajų ir jidiš. Namuose kalbėjo ir lietuviškai, ir rusiškai. Kadangi ketino studijuoti mediciną, išmoko ir lotynų. Mokėjo ir šiek tiek prancūziškai. Jo mama, protinga ir išsilavinusi moteris, skatino jį mokytis humanitarinių mokslų. Būdamas keturiolikos, jis buvo perskaitęs visą Šekspyrą originalo kalba, o ji, kaip žinome, nėra jau tokia paprasta. Gyvendamas Kaune, Hermamas mokėsi pas Eleną Laumenskienę, vieną iškiliausių to laikmečio pianisčių ir pedagogių. Pasakojama, kad turėjęs ir unikalų balsą. (Kai kas jį yra palyginęs su Robertino Lorečiu.) Rygos plokštelių fabrike buvo padaręs įrašų, tačiau per karą, pastatui užsidegus, jie išsilydė. 1941-ųjų birželio 14 dieną Perelšteinus sovietai ištrėmė. Tėvą vėliau sušaudė, o mama mirė Sibire. Krasnojarske Hermanas baigė biochemiją ir biologiją, sritis, artimas medicinai. Grįžo į Lietuvą 1956-aisiais su „vilko bilietu“ kišenėje. Niekaip nepavyko prisiregistruoti ir rasti darbo. Pasakojama, kad tuomet Kipras Petrauskas nuėjęs į milicijos pasų poskyrį ir pasakęs: „Neišeisiu iš šio kabineto, kol šis žmogus negaus paso.“ Mat prieš karą Petrauskai bendravo su Perelšteinais. Tuomet neakivaizdžiai jis baigė Vilniaus konservatoriją, ėmė dirbti tuomečiame Pedagoginiame institute. Esu įsitikinęs, kad Perelšteinas būtų patekęs į pačių intelektualiausių to metu žmonių Lietuvoje dešimtuką, jei toks būtų buvęs sudarytas.

Koncertuoja „Ąžuoliukas“. Nuotrauka iš „Ąžuoliuko“ archyvų.

Ar kalbėdavo jis apie savo kilmę, ar ją reflektuodavo?

Hermanas Perelšteinas buvo kosmopolitas. Beje, iš žydų jis sulaukė daug priekaištų, kad būdamas žydas sukūrė lietuvišką kolektyvą: esą kodėl darai gera kitiems? Dar klausė jo, priekaištavo: kodėl chore vien lietuviai? Juokais atsakydavo, kad tarp kitų tautybių neatsirado nė vieno talentingo. Kai „Ąžuoliukas“ susikūrė, apie pusę choristų sudarė žydai, kitą pusę – lietuviai, rusai ir lenkai. Lietuviai ėmė dominuoti tik po dešimties metų. Palaipsniui lietuvių tėvai vis drąsiau siųsdavo savo vaikus į „Ąžuoliuką“, nes matė šio choro ambicijas, aukštą socialinį statusą, stiprius pedagoginius principus.

Kas paskatino jį įkurti „Ąžuoliuką“? Kodėl, Jūsų manymu, jį lydėjo ir tebelydi tokia sėkmė?

Vaikystėje Perelšteinas buvo girdėjęs Vienos berniukų chorą, tuomet ir gimė svajonė įkurti savo. Iš pradžių jie repetavo Ryšių rūmuose, po to juos priglaudė Mokytojų namai, kurie „Ąžuoliuką“ globoja iki šios dienos. Sėkmė – tai jo unikalius sumanymas išlaikyti chore vyrukų, kurių balsas kinta. Be to, „Ąžuoliukas“ buvo pirmasis mišrus kolektyvas Lietuvoje. Berniukų chorų buvo, tačiau jaunuolių ir berniukų – ne. O mišraus choro nepalyginamai turtingesnė muzika, palyginti su lygių balsų choru. Kita sėkmės priežastis – mikroklimatas tarp choristų. Nepaisant amžiaus skirtumų, jis buvo geras, išsisluoksniavimo nebuvo, visi turėjo vienas kitą gerbti. Egzistavo tik žargonas: „jaunesniąja pensija“ buvo vadinami tie jaunuoliai, kuriems buvo ką tik pasibaigusi mutacija, „vidurinioji pensija“ – studentai ir „vyresnioji pensija“ – jau dirbantys, turintys šeimas choristai. Svarbiausia – jautei, kad mokytojas su tavimi elgiasi kaip su suaugusiu. Jautei, kad į tave atsižvelgiama. Aplinkoje, mokykloje to nebuvo. Dainuodamas „Ąžuoliuke“ jausdavaisi pakylėtas.

Zenekos nuotrauka

Koks pedagogas buvo Hermanas Perelšteinas, kokiais principais rėmėsi auklėdamas jaunuosius?

Jis buvo genialus mokytojas ir psichologas. Vaikai jį mylėjo, tėvai gerbė. Nei aš pats, nei kiti nematėme jo tautybės, o tik žmogų, asmenybę, muzikantą. „Ąžuoliukas“ turėjo savo „dekalogą“, dešimt įsakymų mokytojams ir mokiniams, apibrėžiančių jų pareigas ir teises. Vienas iš jų buvo toks: „Neturėk chore numylėtinių“. Be to, jis nebuvo pikta menantis. Kasmetinėse „Ąžuoliuko“ stovyklose Šventojoje kartkartėmis pasitaikydavo tuomet populiarios „dedovščinos“ elementų, kurias Perelšteinas stengėsi raute rauti. Jis absoliučiai netoleruodavo fizinio santykių aiškinimosi. Netoleruodavo ir mokytojų smurtavimo. Nors visi jo bijojo (jo žodis – šventas!), kalbėdamasis nejausdavai, kad esi mokinys, o jis – mokytojas. Reikia suprasti, „Ąžuoliukas“, 280 vaikų ir jaunuolių, tuomet laikėsi ant jo vieno pečių. Nors visas bendravimas buvo pagrįstas etika, pagarba ir pedagogika, kartais Perelešteinas leisdavo sau būti labai spontaniškam, choristams įsiaudrinus, imdavo trankyti fortepijoną. Tačiau tai buvo profilaktika, ne pyktis.

1979 metais Hermanas Perelešteinas išvyko į JAV. Kas privertė jį priimti tokį sprendimą?

Mano galva, keletas dalykų. Visų pirma jis jautėsi nemėgstamas valdžios. Dėl to tiek jam pačiam, tiek chorui buvo nuolat kildavo sunkumų. Pavyzdžiui, kai Amerika šventė 200 metų jubiliejų, į Baltuosius rūmus buvo pakviesti trys muzikiniai kolektyvai iš Sovietų Sąjungos. Vienas atlikėjas, vienas orkestras ir vienas choras – „Ąžuoliukas“. Išvažiuoti nepavyko. Kitą kartą ruošėmės vykti į tarptautinį jaunimo konkursą ir vėl neišleido. Motyvavo tuo, kad esą nenorima rizikuoti vaikų saugumu, mat kažkas kažkada buvo ten pasikėsinęs į vaikus. Kita priežastis – brolio kvietimas. Jo brolis išgyveno sudėtingą savo gyvenimo laikotarpį, ir jam reikėjo paramos. Trečia priežastis – fizinė būklė. Perelšteinas buvo patyręs mikroinfarktą, diriguoti jam buvo sunku. Dėl to stūmė diriguoti mus, jaunuosius. Sakė mums, geriau jau jūsų atmintyje išliksiu šlovėje, nei griuvėsiuose. Jam išvykus, valdžia atėmė Sovietų Sąjungos pilietybę ir paskelbė jį persona non grata. Išvykstant saugumas neleido išsivežti nei vieno rašytinio šaltinio, nei vieno rankraščio, nei natų. Vėliau bandėme įvairiais būdais juos jam nusiųsti, tačiau siuntiniai adresato nepasiekdavo.

Zenekos nuotrauka

Kaip jam sekėsi gyventi Amerikoje be „Ąžuoliuko“?

Sunkiai. Amerikoje jis dirbo pagal savo pirmąją profesiją. Privačioje mokykloje sutrikusio intelekto vaikams dėstė chemiją, biologiją. Paskui aukštojoje mokykloje mokė anglų kalbos, padėdavo integruotis imigrantams. Dar mokė bendrosios muzikos: teorijos, vokalo. Tarp mokinių ir studentų buvo populiarus. Nors visą laiką sugaišdavo ruoštis pamokoms (ypač nemėgo rengti testų, kurie Amerikoje itin populiarūs), tuo pat metu vadovavo savo suburtam berniukų chorui. Padirbus su juo porą metų atsitiko nelaimė – ištiko infarktas, ir su meninėmis ambicijomis Amerikoje buvo baigta.

Pabaigai norėčiau paklausti, kokią pačią svarbiausią pamoką – jei tokia buvo – išmokote iš Hermano Perelšteino?

Jis sakydavo: „Muzika – kaip meilužė, šalia savęs ji nepakenčia nieko.“ Jei esi muzikoje, turi giliai į ją pasinerti, tai negali būti pomėgis. Turėjau vieną mokinį, labai gabų, kuris išvyko gyventi į Ameriką. Paprašiau Perelšteiną jį pašefuoti, jei kreiptųsi pagalbos. Kartą tas mano mokinys jam paskambino. Perelšteinas jo klausia: „Ar tu genialus?“ Tas atsako: „Na, turbūt ne.“ Toliau klausia: „Ar tu talentingas?“ Tas galvojo, galvojo ir atsakė: „Turbūt.“ „Tai neprasidėk su muzika“, – pasakė jam Perelšteinas. Tai buvo lemiami žodžiai, dabar tas vyrukas Amerikoje – sėkmingai dirba kitoje srityje. Ir aš dabar panašiai, jei vaikas nori rimtai muzikuoti, visaip jį atkalbinėju, taip išbandydamas. Panašiai kaip Hermanas Perelšteinas. 

Zigmas Vitkus

Tekstų ciklą „Bendra erdvė“ remia Atviros visuomenės pagalbos fondas (OSFL).

OSFL projektai