Tekstas skelbtas žurnalo Ateitis 2013 m. Nr. 3.

 Darius Polikaitis – ateitininkas, inžinierius, muzikos mokytojas, chorvedys, žymus  JAV lietuvių kultūros veikėjas,  eilinį kartą visus žavėjęs savo talentu Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame renginyje „XXIII Nepriklausomybės pavasaris“. Su Dariumi kalbamės ne tik apie muziką, bet ir apie tautinės ir krikščioniškosios tapatybės puoselėjimą, apie nuostabią Polikaičių šeimą. Dariaus tėveliai praėjusią vasarą atšventė  Auksinį santuokos jubiliejų. Jie užaugino  keturis nuostabius, talentingus lietuvaičius. Vyresnėlis Darius vedė lietuvaitę Lidiją ir jie augina tris vaikus. Visos trys kartos aktyvūs ateitininkai, Dievo ir Tėvynės meilės liudytojai.

 Vaikystė ir šeima

Abu mano tėveliai gimė Lietuvoje, tačiau turėjo iš čia pasitraukti, baimindamiesi sovietinių represijų. Mama užaugo Čikagoje, o tėtė – Detroite. Abu susitiko ateitininkų „Dainavos“ stovykloje ir sugebėjo vienas kitame įžvelgti tą žmogų, kurį Dievas atsiuntė visam gyvenimui. Praėjusią vasarą gražiai atšventėme tėvelių santuokos penkiasdešimtmetį. Galiu drąsiai sakyti, kad tėvai mums visiems keturiems vaikams (esu pirmagimis, dar turiu du brolius ir sesutę) nepaprastai daug davė ir, svarbiausia, mūsų širdyse sugebėjo uždegti meilę Tėvynei ir Dievui. Tiesa, dar ir muzikai. Ypač mamai rūpėjo, kad mūsų aplinkoje visada skambėtų daina, kantriai stengėsi atskleisti mūsų muzikinius talentus. Nuo pat mažų dienų prisimenu mums dainuojančią mamą. Ji ugdė mūsų muzikinius gabumus ir, kaip vėliau prisipažino, nerimavo, kad mano jauniausias broliukas, kaip atrodė, svetimas muzikai, nemėgsta dainuoti, nors dabar jau matome, kad jo balsas ir muzikinė klausa geriausia iš visų mūsų.

Nuostabi lietuvių šaima. Darius su tėveliais, broliais ir sese.

Užaugau vienoje iš nuostabiausių vietų pasaulyje – Čikagoje, Marquette Park. Čia būrėsi daug lietuvių ir mano tėveliai turėjo kur kas daugiau laiko kalbėti lietuviškai nei angliškai. Mano geriausi draugai nuo vaikystės taip pat lietuviai, ir leisti su jais vasaros dienas tikrame, gražiame parke buvo smagu. Tad vaikystę prisimenu kaip nepaprastai šviesų ir džiaugsmingą laikotarpį. Šalia įprastos mokyklos dar lankėme ir šeštadieninę lituanistinę mokyklą, sekmadieniais būtinai dalyvaudavome šv. Mišiose, tad visos dienos buvo užimtos.

 Dievas ir Tėvynė

Labai natūraliai tėvai mums įskiepijo tai, kas gyvenime svarbiausia.  Žinojau, kad už Atlanto yra mano tikrosios šaknys, Tėvynė, kuri pavergta. Pirmą kartą į Lietuvą turėjau džiaugsmą atvykti tik 1989 metais. Nuo tada man Tėvynė įgijo realius kontūrus, tai tapo daugiau nei  nostalgiškų tėvų pasakojimų šalis. Tačiau nenusivyliau, pamatęs tikrąją Lietuvą. Priešingai, ši kelionė man  tapo svarbiu įpareigojimu dar labiau stengtis puoselėti lietuvišką tapatybę, postūmiu taisyklingiau kalbėti lietuviškai.

Šv. Mišiose pal. J. Matulaičio Misijoje Čikagoje

Kartais būdavo paaugliško pamaištavimo, kodėl mano bendraklasiai gali pramogauti ir ilsėtis penktadienio vakare, o aš turiu ruošti pamokas šeštadieniniams lituanistiniams užsiėmimams. Dabar tai man padeda geriau suprasti mano paties vaikus, kuriems tenka ta pati darbotvarkė, kaip ir man tekdavo. Tačiau gal dėl to, kad lituanistinė mokykla man buvo ne tik dar vienas darbas, bet ir galimybė leisti laiką su draugais, ji neatrodė man kaip našta, kurią trokščiau atsikratyti. Kiek sunkiau buvo jauniausiam mano broliui, kuris svajojo būti krepšininku ir treniruočių laikas sutapdavo su pamokomis lituanistinėje mokykloje. Kaip neseniai prasitarė mano tėveliai, gal šiandien kai ką spręstų ir kiek kitaip, tačiau anuomet lituanistinė mokykla atrodė svarbiausia ir broliukui teko su tuo susitaikyti.

Trys Polikaičių kartos

Prie Dievo meilės ir Jo svarbos mūsų gyvenime suvokimo, be tėvelių, labai prisidėjo ateitininkų stovyklos. Jos man padėjo suformuoti pasaulėžiūrą ir tapatybę. Esu įsitikinęs, kad tokios organizacijos, kaip ateitininkai, nepaprastai svarbios jaunam žmogui, nes tai aplinka, kurioje gali kelti pamatinius klausimus, dalytis abejonėmis, ten susitinki su žmonėmis, į kuriuos norisi lygiuotis, kurie verčia pasitempti. Pavyzdžiui, mano jaunystėje didžiulė dovana buvo ateitininkų Žiemos kursai „Dainavoje“. Jiems vadovavo kunigas Stasys Yla, nepaprasta asmenybė. Jis leido mums patiems ieškoti, ginčytis, išsikalbėti, o paskui, neprimesdamas savo pozicijos, bet labai autoritetingai parodydavo galimus atsakymus į sudėtingiausius klausimus. Iki šiol atsimenu jo paskaitas apie principus, kuriais turi vadovautis ateitininkas. Jo mintys keitė mūsų gyvenimus. Pavyzdžiui, jis pabrėždavo, kad mes turime patys tobulėti, kilti, kad galėtume pakelti kitus. Jis labai akcentavo atsakomybę už kitus, pagalbą aplinkiniams, nuolat primindavo, jog turime būti šviesa, į kurią atsuka akis ir kiti. Taip pat jis daug akcentavo idealų svarbą gyvenime, kalbėjo, kad esą jie suteikia mūsų gyvenimui vertę. Kun. S. Yla sakė, kad nors idealai dažniausiai išlieka iki galo nepasiekiami, tačiau jau pats jų siekimas taurina ir keičia gyvenimą.

Taip pat man labai svarbūs buvo ir Vytauto Vyganto žodžiai, kuris mums, jaunuoliams, daug kalbėjo apie gyvenimo prasmę,  apie tai, kad kiekvienas esame pašauktas kažką pakeisti pasaulyje, jį padaryti gražesnį, teisingesnį. Kartą jis kreipėsi ir  į mane sakydamas, kad ir aš, Darius Polikaitis, turiu savo svarbų  pašaukimą. Tie žodžiai man skambėjo, kaip ypatingas kvietimas stengtis.

Iš ateitininkų stovyklų man išliko aiškus supratimas, kad ateitininkas – tai žmogus, kuris nesitenkina tuo, kas jau pasiekta, bet visuomet siekia tobulėti ir dvasiškai augti.

Labai džiaugiuosi šiandien matydamas, kad ir mano vaikai aktyviai dalyvauja ateitininkų stovyklose ir džiaugiasi tuo, ką gauna. Pavyzdžiui, kai buvo atvažiavęs vyskupas Kęstutis Kėvalas ir bendravo su jaunimu, po šio susitikimo mačiau, kaip švyti mano vaikų veidai, kaip jie dega meile Dievui ir Tėvynei. Tai matyti – didžiausias kiekvieno tėvo džiaugsmas.

 Lietuviškos tapatybės perteikimas

Teko sutikti nemažai žmonių Amerikoje, atvykusių iš Lietuvos, ypač jau po Nepriklausomybės atkūrimo, kurie stengiasi kuo greičiau integruotis į vietos aplinką ir užmiršti savo šaknis. Jie tarsi pabėgo iš Lietuvos kaip iš gaisro ir nenori jo prisiminti. Nežinau, kaip būtų buvę man, jei turėčiau kitokius tėvus, tačiau man nė akimirką nekilo minties, kad Lietuva man nesvarbi.

Juk ir su Lidija, savo žmona, susitikome lietuviškame chore. Beje, būtent ji pakvietė mane dalyvauti jo veikloje. Susidraugavome ir įsitikinome, kad esame vienas kitam skirti. Beje, verta pabrėžti, kad susipažinę su Lidija kalbėjomės daugiausia angliškai. Tik viešuose renginiuose, choro pasirodymuose kalbėjome lietuviškai, o šiaip anglų kalba mums buvo įprastesnė. Tačiau kai santykiai tapo rimti, pradėjome galvoti apie santuoką ir bendrą gyvenimą, susimąstėme ir apie mūsų vaikų tautinę tapatybę. Supratome, kad turime patys labiau pasistengti, jei norime, kad jie užaugtų lietuviais – o to labai norėjome. Tada apsisprendėme namuose kalbėtis lietuviškai. Pradžioje buvo nelengva. Ir dabar į mūsų kalbėjimą įsimaišo angliškų žodžių, angliškų konstrukcijų, tačiau tai buvo svarbus apsisprendimas ir vaikai nuo pat pirmų dienų girdėjo lietuvių kalbą, ji jiems yra gimtoji ir pagrindinė.

Galima sakyti, kad iš esmės vaikai eina mūsų jau pramintu keliu: lituanistinė mokykla, lietuviška parapija, ateitininkų organizacija. Mes tikrai jėga jų nevarome, tačiau jie mato, kad mums tai patiko, kad nesigailime, jog skyrėme laiko lietuvybei ir jiems tai tampa gyvenimo būdu. Be to, jie turi pranašumą, palyginti su mumis – jiems Tėvynė jau nėra tik pasakojimas, jie gali atvykti į Lietuvą, gali kasdien gauti daug informacijos apie tai, kas čia vyksta. Kiek matau, jiems tai didelė paskata būti geresniems lietuviukams.

Mus su Lidija pradžiugino vyresnėlis, pranešęs, kad apsisprendė ateinančią vasarą mėnesiui su draugais važiuoti savanoriauti į Lietuvą. Mes nedarėme jokios įtakos tokiam sprendimui, jis subrendo jo ateitininkiškoje aplinkoje, tačiau, aišku, džiaugiamės tuo.

 Muzikuojantis inžinierius

Ir Lietuvoje, ir lietuviškoje aplinkoje Amerikoje esu geriau žinomas dėl savo muzikinės veiklos ir kartais girdžiu, kai sakoma, jog esu profesionalus muzikantas. Tačiau yra kiek kitaip. Nors nuo pat mažų dienų groju, dainuoju ir muzika man labai svarbi, tačiau mokykloje taip pat daug dėmesio skyriau ir mokslams. Man labiausiai sekėsi tikslieji mokslai ir buvo gana sudėtinga dilema – kokį profesinį kelią rinktis? Norėjosi būti ir muzikantu, ir inžinieriumi.

Tėvelių paskatintas pasirinkau inžinerijos mokslus. Taip atrodė praktiškiau, konkretesnė profesija, be to, kaip tėveliai sakė, nors anuomet man tai neskambėjo įtikinamai, muzikantu galėsiu būti net ir tapęs inžinieriumi. Kai šiandien galvoju apie savo pasirinkimą, manau, kad pasirinkau teisingai. Tiksliųjų mokslų studijos mane pripratino prie tvarkos, tapau labiau disciplinuotas. Viso to labai prireikė ir muzikanto veiklai.

Dainavos choras

Baigiau studijas ir pradėjau dirbti inžinieriumi. Tuo pat metu gana aktyviai dalyvavau muzikiniame gyvenime, grojau. Kartą teko akompanuoti „Dainavos“ chorui. Susipažinome ir susidraugavome su jais. Kai šis choras 1988 metais pradėjo ieškoti vadovo, jie kreipėsi į mane su pasiūlymu. Kiek paradoksali situacija, nes Amerikoje labai daug puikių chorvedžių, kurie puikiai galėjo vadovauti „Dainavai“, tačiau čia reikėjo lietuvio ir man jie sakė, kad nesvarbu, jog neturiu chorvedžio įgūdžių, esą visa tai galima išmokti, svarbiausia, kad jaučiu muziką, turiu klausą ir grojimo praktiką. Taigi, pradėjęs dirbti su „Dainava“, buvau tik pradedantis chorvedys ir stengiausi intensyviai mokytis. Įsijungiau į Amerikos chorvedžių sąjungą, daug studijavau individualiai. Vis dėlto galiu drąsiai sakyti, kad man labai gaila tų choristų, kuriems anuomet vadovavau. Jiems teko iškęsti mano eksperimentus. Esu dėkingas jiems už kantrybę. Jie daugiau mane išmokė, nei aš juos anuomet.

Taigi dabar, be pagrindinio inžinieriaus darbo, dar vadovauju „Dainavos“ chorui, kurį sudaro 60 choristų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos vaikų chorui „Vyturys“, kuriame gieda 30–40 vaikų, ir dar esame savo malonumui įkūrę „Dainavos“ ansamblio vyrų vienetą. Su ansambliu neturime nuolatinių repeticijų, sueiname, kai yra noras ar poreikis. Na, o su abiem chorais tenka repetuoti ne mažiau kaip kartą per savaitę.

 Choras kaip bendrystės puoselėjimas

Choras, mano įsitikinimu, – tai harmoningos visuomenės provaizdis, kur vienas balsas turi derėti prie kito, kur skirtybės jungiasi į vieną melodiją, bet joje neištirpsta. Mes visi turėtume iš choro mokytis bendrystės, kuri gerbia savitumą, kiekvienam leidžia išlikti savimi ir išskleisti talentus, kurie liktų neišskleisti, jei visi dainuotų po vieną ir tik sau.

 Parengė Andrius Navickas