Brolis dominikonas G. Juškevičius: „Ne tik tu kuri gyvenimą, bet ir Dievas tau nori laimės“

Rugpjūčio 23-iąją Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyne įvyko brolio GABRIELIAUS JUŠKEVIČIAUS OP amžinųjų įžadų šventė.

Broliui Gabrieliui su kitu broliu sėdint kavinėje, prie jų priėjo vaikinas ir paklausė, kokiais jie kostiumais apsivilkę. Sužinojęs, kad vyrai dėvi vienuolių abitus, jis netrukus prabilo apie savo dvasinius sunkumus. Broliai pakvietė vyrą ateiti pasikalbėti į vienuolyną.

Rimo Šapausko laidoje „Rimas Piligrimas“ dominikonas pasakoja apie netikėtai atsivėrusį pašaukimą, bendruomenės ir draugystės reikšmę jį atpažįstant ir kelią nuo kunigų seminarijos iki Dominikonų ordino.

Amžinieji įžadai – tai reiškia, kad tu jau apsisprendei tapti dominikonu iki gyvenimo galo?

Taip, iki smerčiaus.

Pasaulio akimis atrodytų, kaip čia žmogus sugalvojo ir staiga tampa. Juk galėjo būti įvairių gyvenimo perspektyvų. Kaip paties gyvenimas pasisuko, kad tapai vienuoliu dominikonu?

Visada įdomu žiūrėti, kaip ta kelionė eina. Kiekvieną kartą, kai kam pasakoju kurią nors tos istorijos dalį ar ją visą, istorija kaskart būna kitokia. Pastebiu, kaip Dievas veikia gyvenime: kartais labai netikėtai, kartais tikėtai, kartais netgi taip tikėtai, kad aš jau net nepastebiu, jog Jis veikia.

Taip pat skaitykite:

Mesijo kelias

Ar krikščionis gali kariauti?

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Iš tikrųjų vienuolystė atėjo ganėtinai netikėtai, nes ruošiausi stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į operinį dainavimą. Jau buvau susiradęs visus kontaktus.

Vienuolystė nebuvo numatyta. Esu iš tikinčios šeimos, praktikuojančios, klasikinės katalikiškos šeimos, tačiau atsidavimo, tarnavimo ar didelių įsipareigojimų joje nebuvo. Bet aš tuomet dirbau bažnyčioje – vargonavau.

Tada pajutau kunigystės norą, atsirado vidinis klausimas, jis mane labai stebino. Bėgau nuo jo, slėpiausi, nes viskas mano gyvenime jau buvo suplanuota.

Gal čia svarbu pasakyti, kad aš kuriu savo gyvenimą ir Dievas leidžia man jį kurti tokį, kokio noriu. Bet tada tam tikru momentu supranti, kad ne tik tu kuri gyvenimą, bet ir Dievas tau nori laimės. Man atrodo, čia svarbu suprasti, kad tikinčiųjų, krikščionių gyvenime tai, ko Dievas nori iš mūsų, yra ne reikalavimai, bet laimė. Dievas tą laimę man siūlė, o aš bėgau nuo jos, ir reikėjo laiko atpažinti, kas ta laimė yra.

Todėl kunigystė man pasirodė kaip kažkas, kas iš pradžių mane atstūmė, o paskui supratau, kad aš bėgu, bet turiu pamėginti, nes jei nepamėginsiu, būsiu kvailys.

Broliai dominikonai pasirodė truputėlį vėliau negu pirma mintis, kai Viešpats pasakė: „Ateik darbuotis į vynuogyną.“ Pirma įstojai į kunigų seminariją?

Ten buvo labai įdomu, nes kaip tik buvome pirmoji karta, kai sujungė seminarijas. Lietuvoje buvo trys seminarijos – Telšiuose, Kaune ir Vilniuje.

Tuomet dar stojau į Telšių seminariją ir per pranciškonus sužinojau, kad yra dar vienas studentas iš Telšių vyskupijos – Ignas Šopaga, kurį šiuo metu neseniai įšventino kunigu. Iš dalies stojome kartu, nes sakėme, kad bent jau palaikysime vienas kitą.

Tada išėjo taip, kad seminarijas sujungė ir mes atsiradome aštuoni studentai Telšiuose propedeutiniame (parengiamajame) kurse. Paskui kartu stojome į filosofiją Kaune.

Ar brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas buvo vienas iš tų, kuris influencino būti dominikonu?

Influencino nemažai, ir jis yra truputį to kaltininkas. Aišku, niekas kitas nėra atsakingas už pašaukimą, tik pats Dievas. Jis kviečia ką nori ir kaip nori. Bet Jis naudoja draugus, aplinką. Su broliu Jokūbu Marija buvome pažįstami, kai dar mokiausi gimnazijoje Telšiuose ir dirbau vargonininku. Esame kilę iš tos pačios parapijos. Jis, kai buvo studentas, grįždavo iš Prancūzijos, kur studijavo, atostogų.

Pažinojau tuos paprastus kunigus, su sutanomis ar juodai apsirengusius, gerai žinojau, kas jie tokie. Prisimenu, kaip groju šv. Mišiose ir prie altoriaus ateina kažkoks baltas. Kas čia toks? – pamaniau. Mes susipažinome ir tapome bičiuliais. Tai labai gražu – draugystė, santykiai kartais atveda į tokias tikėjimo ir pašaukimo paieškas, apie kokias negalvojome.

Jokūbas Marija mane palydėjo kaip draugas. Prisimenu, kadaise išvažiavome atostogauti ir vėlai vakare šnekamės, diskutuojame. Aš jam sakau: „Klausyk, aš gal norėčiau tapti dominikonu.“ Jis, tada jau gulėjęs lovoje, atsisėda ir sako: „Ką čia šneki?“ Aš jį šokiravau savo noru įstoti į ordiną. Bet pirmiausia Jokūbas Marija buvo draugas, o dabar jau brolis, lydintis tose paieškose.

Parengė Austėja Žalalytė.