Kultūra ir užmarštis

„Stovėjau gatvėje, kuri kadaise vadinosi Liudvisarska (Liejyklos), ir galvojau: gal nueiti iki Vokiečių gatvės ir rasti ten gabalėlį sienos memorialinei lentai pritvirtinti, sakykim Prabės kepyklai arba Frumkino vaistinei. Juk gyveno Vilnius ne vien mano tėčio [Mozės Karpinovičiaus] teatru. Vilnius taip pat gyveno Taleikinskiu ir jo dešra, Bergeriu ir jo gira. Kodėl memorialinė lenta nepriklauso gatavų drabužių prekiautojui Caleliui Nozui? Netinka užmiršti Mejerio Zaidšnuro ir jo tekstilės parduotuvės Rūdininkų gatvėje. Arba Chanutino ir jo pūkinių antklodžių. Ką jau kalbėti apie Sarą Klok, prekiavusią siuvimo priedais. Visi iš Vokiečių gatvės. [...] Tiktų tokia lenta, sakykim, Velfkės Usiano restoranui, kur rinkdavosi aktoriai, muzikai, visokio plauko menininkai. Prie vieno iš jo staliukų kartais galėdavo rastis tokių teatro spektaklių, kurie vėliau būtų jaudinę visą pasaulį. [...] Reikėtų į Vilnių atgabenti šimtų šimtus memorialinių lentų, kad buvęs gyvenimas nebūtų užmirštas“, – taip apie atminties svarbą savo knygoje „Paskutinis Vilniaus pranašas“ byloja Abraomas Karpinovičius.

Po šių žodžių memorialinių lentų, skirtų Vilniaus žydams, gatvėse vis dėlto nepadaugėjo – nebuvo įamžintas nei Calelis Nozas, nei Mejeris Zaidšnuras, nei Velfkė Usianas ar kiti kūrinyje minimi asmenys.

Tačiau jau pati A.Karpinovičiaus knyga tapo paminklu, įamžinusiu tą buvusį Vilniaus žydų gyvenimą, žmones, kurie tą gyvenimą kūrė ir spalvino įvairiausiomis spalvomis. Kaip ir viešosiose erdvėse statomi paminklai ar kabinamos memorialinės lentos knyga yra kovos su užmarštimi simbolis.

Kaip teisingai pažymi eseistas Jeanas-Philippe‘as de Tonnacas, kultūra yra vien tai, kas išliko po to, kai visa kita buvo pamiršta. Tai byloja apie žmogaus ribotumą, o šiuo konkrečiu atveju apie tai, kad tiesiog negalime visko prisiminti, tad gyvename nuolat spaudžiami klausimo, ką dera atminti, o kam gi visgi galima leisti lengvai nugrimzti užmarštin ir kartu nebūtin.

Anot italų rašytojo Umberto Eco, kultūra yra visam laikui pranykusių knygų ir kitų daiktų kapinės. Tokiu atveju kultūra yra tarsi plebiscitas, kurio metu sprendžiama, ką saugoti savo atmintyje, o ką pasmerkti nebūčiai, kad visa tai nenuodytų mūsų smegenų. Naujų išorinių laikmenų išradimas savo ruožtu didina mūsų galimybes išsaugoti vis daugiau informacijos ir galbūt net svajoti apie užmaršties sutriuškinimą. „Jau spaudos išradimas yra galimybė, leidžianti perkelti kultūrą, kuria nenorime savęs apsunkinti, į atsargą, į „šaldiklį“ – į knygas. Tereikia žinoti, kur rasti informaciją kaip tik tuo metu, kai šios reikės. Taigi dalį atminties galima perkelti į knygas ir į mašinas, bet išlieka pareiga šiuos įrankius mokėti naudoti kuo geriau. Vadinasi, ir kultivuoti savo paties atmintį“, – teigia U.Eco.

Šie rašytojo žodžiai itin svarbūs šiandieniame kontekste, kai nuolatos kalbame apie žodžio infliaciją, geriausiai besireiškiančia knygynus užplūdusiose menkavertėse grafomaniškose knygose, internete akimirkai pasirodžiusius ir po kelių sekundžių į gilų užkaborį nugrūstus rašinius, begalę pašvinkusių ir blogą kvapą skleidžiančių internetinių komentarų ar viešą ekshibicionizmą socialiniuose tinkluose. Nes galimybė išsaugoti vis daugiau informacijos žengia koja kojon su tos pačios informacijos pertekliumi, nuvertėjimu. Tad esame priversti spręsti, kuri informacijos saugykla turi būti išnaršyta pirmoji, kuri dar turi palaukti savo eilės, o prie kurios gal geriausia iš viso nesiliesti.

 Šią ilgoką prakalbą užmezgiau tik tam, kad tiek Jums, mieli skaitytojai, tiek pats sau atsakyčiau į klausimą, kodėl gi pastaruoju metu taip dažnai rašau apie knygas. Ar todėl, kad pademonstruočiau savo tariamą apsiskaitymą? Rašau tariamą, nes puikiai suvokiu to apsiskaitymo ribotumą ir begales dėmesio vertų darbų, kurie dar laukia mano dėmesio. O kai kurie neabejotinai taip ir nesulauks, nes gyvenimas yra per trumpas net visiems vertiems darbams perskaityti. Ar rašau, tam kad pasipuikuočiau? Viliuosi, kad ne. Suvokiu savo misiją žymiai kukliau – kaip pastangą toje gausybėje knygų atrinkti ir su Jumis pasidalinti tais lobiais, kuriuos paėmę į rankas neabejotinai patirsite skaitymo malonumą. Tebūnie šios knygų apžvalgos ne bandymas atkreipti dėmesį į save, o siekis nurodyti į kitą, kuris vertas dėmesio ir susitikimo. Be galo džiaugsiuosi, jei šie rašiniai pasieks savo tikslą, kuris yra kartu ir labai paprastas, tačiau, turint omenyje spartų gyvenimo ritmą, ir gana sudėtingas – perskaityti pristatomą knygą ir leistis autoriaus vedamam jo pinamos istorijos labirintais, jausminių išgyvenimų takais.

Giesmė Jonavos žydams

Šįkart aptarimui pasirinkau puikią Grigorijaus Kanovičiaus knygą „Miestelio romansas“. Neatsitiktinai šį rašinį pradėjau citata iš A. Karpinovičiaus kūrinio. Pastarasis tapo paminklu, skirtu žydiškajam Vilniui, dar vadintam Rytų Jeruzale, atminti, o G. Kanovičiaus knyga yra tarsi paminklas ar giesmė, įamžinanti tarpukario Jonavos žydų gyvenimą.

Tai memorialinė lenta autoriaus močiutei Rochai Kanovič, dėl savo kieto būdo gavusiai Samurai pravardę, tyliajam seneliui Dovydui, kantriai taisiusiam visų miestelėnų nudėvėtus batus, taip pat batsiuviui seneliui Šimonui Dudakui ir jo žmonai Šeinai, tėveliams Šleimkei, kuris per gyvenimą lėkė tarsi arklį pasibalnojęs siuvamąją mašiną „Singer“ ir Chenkai, įrodžiusiai, kad stipri meilė yra pajėgi įveikti visas kliūtis. „Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti“, – knygoje skamba autoriaus mamos žodžiai, kurie gali būti laikomi ir pagrindiniu viso kūrinio moto.

Esi gyvas tol, kol atmeni savo šaknis, savo kilmę, kol atmeni tuos, kuriems turi būti dėkingas už tai, kas dabar esi. Juk dėkingumas iš principo yra neatsietinas būtent nuo atminties.

Esi gyvas tol, kol atmeni ir neleidi savo pasauliui dezintegruotis į padrikus fragmentus ir palaipsniui nugrimzti į nebūtį, kuri galiausiai pasiglemžtų ir tave patį. Taigi „Miestelio romansas“ yra atminimo knyga, pasakojanti „be sukrėtimų nebūtin slenkantį Jonavos žydų gyvenimą.“ Tai – šviesių autoriaus vaikystės prisiminimų, kupinų skaidraus ir gilaus dėkingumo, knyga, kurią vis dėlto gaubia atsėlinančios ir tarsi Damoklo kardas virš Jonavos pakibusios tragedijos šešėlis. Dėl to, skaitant knygą, neapleidžia trapumo ir laikinumo jausmas, suvokimas, kad esame dūžtančių formų pasaulyje, kuriame, anot poeto Vytauto Mačernio, taip pat reikia išmokti gyventi. Gyventi taip, kad net ir tokiose formose išliktum žmogumi. Tad kartu ši G. Kanovičiaus knyga yra tarsi himnas žmogiškumui, baladė, apdainuojanti paprastų žmonelių, kurių darbu ir meile laikosi visas šis pasaulis, fizinį ir dvasinį pasaulius.

 „Miestelio romansas“ yra daugiasluoksnė knyga, tad šiame rašinyje prisiliesiu tik prie kelių gelminių šio kūrinio klodų. Kaip jau užsiminta, knyga kalba apie atmintį, kuri yra „bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos“. Šie žodžiai yra tarsi priešnuodis prieš selektyvią atmintį, kuri dažnai stengiasi iš savos pastogės iškeldinti arba vienus, arba kitus. Vis dėlto, kad žmogaus sąžinė būtų rami, būtina matyti ir suvokti tiek tamsą, tiek šviesą. Atmintis taip pat yra ir kova prieš vienatvę ir žmogaus benamystę. Jau pačioje knygos pradžioje skaitome, kaip į Lietuvą po karo grįžę litvakai, įkurdinti ne gimtojoje Jonavoje, o visiškai svetimuose namuose Vilniaus Stalino vardo prospekte, vakarus leidžia dalindamiesi prisiminimais.

Skaitome, kaip „nuo tuščių, paskubomis perdažytų sienų, ant kurių nebuvo nei paveikslų, nei veidrodžių, regis, tuntais į kambarį leisdavosi per karą be žinios dingę artimieji ir kaimynai“, kaip „iš visų kampų, priverstų neišpakuotų ryšulių ir maišų, per stebuklą išlikusių šeimos albumų ir pageltusių nuotraukų lyg iš sušaudymo griovių ir duobių būreliais bei pavieniui į dienos šviesą išnirdavo nužudyti tėvai ir motinos, broliai ir seserys“.

Skaitome, kaip „mirusieji skubėdavo į ilgai lauktą susitikimą su išlikusiais giminėmis, su tais, kurie per stebuklą išgyveno svetimame krašte“. Išliko gyvi ir gavo užduotį atminti ir kalbėti apie tuos, kurie daugiau niekada patys nebekalbės, nes buvo brutaliai nutildyti. Tad atmintis kartu  yra ir kova prieš rudu ideologiniu šydu prisidengusią barbarybę, pakilusią į į kruviną žygį, kurio tikslas buvo nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisą tautą ir jos atmintį.

Apie lokalinį patriotizmą ir...

Kartu „Miestelio romansas“ yra knyga apie lokalinį patriotizmą. Kūrinyje kalbama apie tai, kaip galima mylėti vietą, kurioje esi gimęs, kurios gilioje istorijoje glūdi ir tavo protėvių šaknys, tačiau tuo pačiu metu jaustis tik svečiu šalyje, kuri visgi savais laiko tik tuos, kurie kalba lietuviškai. Dar Gilbertas Keithas Chestertonas savo „Ortodoksijoje“ puikiai apibrėžė pamatinę skirtį tarp patrioto ir šovinisto. Anot jo, patriotas myli savo šalį ar miestą tokį, koks jis yra, tuo tarpu šovinistas myli ne esamybę, o tik savo svajonę, t.y. į priekį jį veda kokia nors ideologinė fikcija, kuri gali būti įvardyta kad ir šūkiais „Lietuva lietuviams“, t.y. tokia Lietuva, kurioje nėra vietos kitiems, arba jie geriausiu atveju priimami tik svečių teisėmis nepaisant to, kad čia gyveno jau kelios jų protėvių kartos, ar „Be žydrų, juodų, raudonų ir taboro čigonų“.

„Miestelio romanse“ regime tą šviesųjį lokalinio patriotizmo variantą, reiškiantį suaugimą ne tiek su žeme, kiek su čia gyvenimą praleidusiomis ištisomis protėvių kartomis. „Nereikia man jokio Paryžiaus su jo karaliais ir rotšildais. Mano Paryžius čia, šitas miestelis, kur gimiau ir kur, nepaisant mano bjauraus būdo, kai kas mane mylėjo, o gal iš nuobodulio ir iki šiol myli. O kas juos, bėglius, ten mylės, koks prancūzų karalius ar milijonierius Rotšildas?“ – taip sūnaus Aiziko sprendimą emigruoti į Prancūziją komentuoja senolė Rocha.

Rocha myli Jonavą, kuri įprasmina jos biografiją, kur nei namai, nei parduotuvės, nei gamta nėra anonimiški ir svetimi, tačiau per daugelį metų prisijaukinti, glostyti tiek žvilgsniu, tiek širdimi, nugulę į atmintį kaip svarbių gyvenimo akimirkų liudininkai ir paslapčių saugotojai. „Ne Riuriche, ponia Kanovič, o Ciuriche. Tai miestas Šveicarijoje. Kodėl nelikau? Nes čia mes, atrodo, šiek tiek arčiau Viešpaties Dievo, o ir Jis atrodo esąs arčiau mūsų. Sako, prie upės ištakų, prie jos versmių vanduo švaresnis. O juk čia – mūsų ištakos“, – štai taip daktaro Bliumefeldo žodžiais puikiai apibendrinamas lokalinio patriotizmo fenomenas. Tai yra meilė, kuri žmogaus širdyje palieka neištrinamą žymę, turtina sielą. Tad ne veltui nuo nacių iš Lietuvos trauktis priverstas Šleimkė teigia, kad visa tai, ko jis negalės pasiimti į vežimą, jis būtinai vešis savo širdyje – ir dangų su žvaigždėmis, ir pievas, ir vandeningąją Viliją.

 ...Svetimumo jausmą

 Vis dėlto knygoje ne kartą skaitome pačių žydų perspėjimus savo revoliucingiems giminaičiams, kad šie nedrįstų svetimame krašte tvarkytis tarsi savo namuose. Liūdna, tačiau šie žodžiai konstatuoja faktą, jog tarpukario Lietuva taip ir nesugebėjo pasiekti, kad visi čia gyvenantys žmonės taptų lygiaverčiais valstybės piliečiais, visateisiais šeimininkais.

Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad, nors veiksmas ir vyksta Lietuvoje, tačiau į pasakotojo akiratį patenkančių lietuvių vis dėlto nėra taip daug. Taip, kartkartėmis regime pasirodantį policininką Giedraitį, kuris dėl savo tolerancijos buvo pramintas „beveik žydu“, regime darbštuolį geros širdies Julių, kuris įsidarbina padėjėju pas autoriaus tėtį Šleimkę ir kritiniu metu sugeba atsispirti spaudimui iškeisti adatą į ginklą. Taip pat regime ir Juliaus tėtį kiemsargį Antaną, kuriam svarbiausias klausimas pasaulyje yra alkoholio kainos, tačiau kuris nestokoja atgrasios, tačiau užslėptos neapykantos žydams, kuri išsilieja naciams okupavus šalį. Jau karo metu sutinkame ir tokį Doveiką, kuris nesupranta, kad Dievas sukūrė ne krikščionius, žydus, lietuvius ar vokiečius, o žmogų, ir postringauja apie tai, jog žydai turėjo apsikrikštyti, jei norėjo būti palikti ramybėje.

Tačiau galiausiai galime daryti išvadą, kad abi bendruomenės – žydai ir lietuviai – gyveno atskirus savo gyvenimus, kurie buvo tarsi nesusiliečiantys indai.

Suskirstymas į šeimininkus ir „svečius“ puikiai atsispindi turtuolio Arono Kremnicerio, nusprendusio kartu su šeima emigruoti iš Lietuvos, žodžiuose: „O kur, tavo manymu, ta mūsų tėvynė? Ten, kur gimėme ir mus laidoja skambant chevra kadiša – senovinei maldai? Ar ten, kur mes ne išguitieji, ne atskalūnai, ne išlaikytiniai, kuriuos kaltina visų pagrindų ardymu ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis? Ne! Tėvynė ten, kur iš mūsų neatima galimybės gyventi be įdago, gyventi ir tobulėti ne dėl to, kad ponai mums trumpai maloningai leido, o dėl to, kad turime tokią pačią prigimtinę teisę kaip jie!“ G. Kanovičiaus knyga „Miestelio romansas“, keldama šiuos klausimus, yra savotiškai artima Czeslawo Miloszo „Tėvynės ieškojimui“.

Trumpai tariant, tėvynė nėra duotybė, kaip ir meilė nėra duotybė. Mylėti mokomės, o tėvynės ieškome, stengiamės pažinti ir pamilti. Tad kas gi yra tėvynė – ar ta vieta, kurioje gimėme, kurią gavome Dievo ar atsitiktinumo valia, ar laisvo pasirinkimo dalykas, t.y. vieta, kurioje jaučiamės priimami kaip bendrapiliečiai, lygiaverčiai šalies dabarties ir ateities kūrėjai? G. Kanovičiaus knyga nėra jums paruoštas atsakymas, o kvietimas tai apsvarstyti, pačiam sau sąžiningai atsakyti į šį klausimą.

Kartų konfliktai...

„Miestelio romanse“ aiškiai regime išsiskiriančias senosios ir jaunosios kartos nuomones šiuo klausimu. Senoliai laikosi nuostatos, kad turi mirti ten, kur gimei, kur gyveno tavo protėviai. Tuo tarpu jaunimas stengiasi išsivaduoti iš šio suvaržymo ir į pasaulį žiūri kaip į gausybės galimybių ir pasirinkimo erdvę. Tad romane regime konfliktą tarp dviejų kartų – sėsliųjų kartos ir klajoklių kartos. Kartu tai yra ir dviejų pasaulėžiūrų konfliktas. Šiurkščiai būtų galima tarti, kad senoliai atstovauja deterministinei pasaulėžiūrai, bylojančiai, jog vaikai tarsi yra tėvų nuosavybė, ir šie turi lemiamą balsą sprendžiant tiek santuokos, tiek gyvenamosios vietos klausimus.

„Mano laikais, kurie seniai jau praėjo, vaikai buvo kaip kaliniai. Nuo tėvų – nė žingsnio. Niekur. Kur gimei, ten, būk malonus, gyvenk ir mirk“, – teigia batsiuvys Šimonas. Tai praeitin nukreiptas žvilgsnis, kuriam svarbiausia yra autoritetas, tradicija, papročiai, bylojantys per gimdytojus. Tuo tarpu jaunimas akcentuoja norą įtvirtinti savo laisvą valią ir išsivaduoti iš tradicijos pančių. Tai yra į ateitį nukreiptas žvilgsnis, besivadovaujantis emancipacijos idėja. Viena pasaulėžiūra akcentuoja būtinybę prisitaikyti, o kita jau kalba, kad būtina ne prisitaikyti, o patiems pritaikyti pasaulį prie savo reikmių ir norų.

„O dabar nieko grandine nesukaustysi – gauk špikartę mauk laivu ar lėktuvu, kur akys mato. Nors į Paryžių, nors į Ameriką, nors į Argentiną, nors į Palestiną pas turkus. Gal ir tu su savo draugužiu kada nors iš mūsų išskrisi. O paskui jus kaip gervės paskui vedlį patrauks jūsų broliai ir seserys. Tik mes su motina kaip apsamanoję pakelės akmenys liksim vietoj – akmenys juk neskraido ir neplaukioja“, – taip su neišvengiamais, tačiau didelio džiaugsmo širdžiai neatnešančiais pokyčiais, susitaiko ką tik cituotas Šimonas.

...Meilė siuvamajai ar Leninui?

Tačiau pasaulėžiūrų konfliktai į stovyklas padalija ir tos pačios kartos žmones. Tai aiškiai regime stebėdami du kūrinio personažus – autoriaus tėtį siuvėją Šleimkę Dudaką ir pastarojo svainį Šmuliką. Pirmasis aukština individualizmą ir darbo etiką. Pasak Šleimkės, pasaulį reikia keisti ne revoliucijomis, o sunkiu kasdieniu asmeniniu darbu. „Jis tikino, kad pasaulį išgelbės ne perversmai, ne karai, o sunkus kasdienis darbas. Kai žmogus dirba, jam nė į galvą nešaus versti kokį nors nykštukinį karaliuką, kad nugalėtojai jo valdžią perduotų, kaip dažniausiai nutinka, tokiam pačiam menkystai, nesibodėdami pralieti nekalto kraujo“, – taip savo tėvelio poziciją apibūdina pasakotojas.

Ši Šleimkės Kanovičiaus moralinė nuostata yra aiškiai perimta iš jo motinos Rochos-Samurai, kuri pabrėžė asmeninės etikos svarbą. „Geras žmogus gali tapti turtingas. O štai turtingas geru žmogumi – niekada. Turtingas gali juo tik apsimesti“, – byloja Rocha. Šleimkei rūpėjo ne įtvirtinti žemėje laisvę, brolybę ir lygybę, trumpai tariant, ne ideologiniai šūkiai, o darbas ir jo vaisiai. Pasak jo, prie staklių sėdi ne liaudis, o konkretus žmogus. Liaudis jam yra prasta šeimininkė, liaudis nieko nekuria, kuria tik žmogus, savarankiškas darbas visada yra našesnis nei kolektyvinis. Šleimkė aiškiai stoja privačios nuosavybės, privačios iniciatyvos pusėn.

„[Šleimkė] žinojo, kad žemėje sulygina tik kapų kirmėlės. Per amžius, atseit, ir prie visų valdžių pasaulyje bus nelygybė, niekur nedings turtuoliai ir vargšai, neišnyks kaliniai ir kalintojai, o dėl brolybės – tai kartais tikri broliai ligi pat mirties negali pasidalyti dešimties arų nederlingo priemolio, atitekusio jiems kaip palikimas“, – štai pamatinė siuvėjo Šleimkės nuostata. Pasaulis yra netobulas, kaip ir žmogus yra netobulas, todėl naivu tikėti ideologiniais svaičiojimais, žadančiai sukurti rojų žemėje. Naivu tikėti ir pragaištinga vadovautis.

Tačiau tik ne Šleimkės svainiui Šmulikui, kuris dėl garsiai visose Jonavos pakampėse skleidžiamos proletarinės revoliucijos idėjų netgi atsidūrė kalėjime, o sovietiniais laikais spėjo pasidarbuoti ir vietiniame NKVD, kur tiesino pasaulį jau ne tik žodžiais, tačiau ir pistoletu. Šmulikas, kaip taikliai apibūdina pats Šleimė, vadovaujasi makiaveliška nuostata, kad galima tarnauti įsivaizduojam gėriui ir tuo pat metu be sąžinės priekaištų didinti blogį, pataikauti neapykantai. Šleimkė tikėjo savo „Singer“ siuvamąja mašina, o Šmulikas visų pirma tikėjo pliku rusu ožio barzdele. „Miestelio romansas“ paneigia dar ir dabar pas mus neretai platinamą mitą, kad didžioji dauguma Lietuvos žydų buvo komunistai ir prievarta mums bruko Stalino saulę. Taip, tokių, be abejo, būta, ir tai matome pačiame kūrinyje. Tačiau juk tokių pat fanatikų būta ir lietuvių gretose. Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje jie sudarė mažumą, kuri okupacijos metu tapo itin matoma. Tačiau reikia sąžiningai pripažinti, kad didžioji dauguma ideologinėms vilionėms nepasidavė. Šmuliko pozicija, kaip regime kūrinyje, buvo nesuprantama net artimiausiems jo giminaičiams.

„Duok Dieve, kad dėl savo plepėjimo į kalėjimą nepakliūtų. Iš jo tik ir girdi: Leninas-Stalinas, Stalinas-Leninas. Tuo, matyt, ir savo tėvo vardą užmirš. Pažadins jį naktį Šimonas, o sūnus leptels – Leninas“, – taip į ideologinius Šmuliko svaičiojimus reagavo Rocha-Samurai. Savo ruožtu gerbiamas Jonavos veikėjas Efraimas Kapleris Šmuliko veiksmus jo svainiui įvardijo kaip nulemtus baisios ir gėdingos prancūziškos ligos, kurios pavadinimas yra „liberte, egalite, fraternite“. Šmulikas su savo skelbiamais komunistiniais šūkiais vietinėje bendruomenėje tikrai nėra laikomas ateities pranašu, o geriausiu atveju liežuvio nelaikančiu išsišokėliu. Miestelis veikiau gyvena remdamasis senolio Dovydo išmintimi, kad, užuot laidžius liežuvį, dera kaukšėti plaktuku. Anot jo, žodžiai yra nesusipratimų šaltinis ir veikiau skiria, o ne jungia žmones. Pasakyk savo artimui tiesą ir jis, užuot padėkojęs, dar, žiūrėk, supyks, pameluok ir užterši savo paties sielą, byloja senolio išmintis.

Meilė ir arklio sąžinė

Tai tik keli kūrinio prasminiai klodai, kuriuos paliečiau šiame rašinyje. G. Kanovičiaus „Miestelio romansas“ mums taip pat byloja ir apie meilę, kuri yra geriausia kelrodė žmogui, jėga, skatinanti mokytis ir aukotis dėl kito, geriausia, anot Etelės, šalis pasaulyje. Pasakojama knygoje ir apie nuoširdžią draugystę, nepaisančią nei socialinių, nei tautinių skirtumų. Bylojama apie tokią draugystę, kai išsiskiriant akyse nejučiomis ima tirpti išdavikės snaigės. Pasakojama ir apie natūralų žmogaus norą būti reikalingam. Anot gerbiamo reb Ješua Kremnicerio, esi gyvas ir kam nors reikalingas tol, kol veidrodyje matai ne tik savo save ir tavo ausys girdi ne tik tavo paties dejones. Tai ir pasakojimas apie namų šeimininkes, kurios reikalingos ne maistui ruošti ar dulkėms valyti, o tam, kad išklausytų ir išgelbėtų liūdinčias sielas nuo vienatvės.

„Miestelio romansas“ pasakoja mums ir apie gyvenimo pakilimus bei nuosmukius, kai rodos, kad tavo ir gyvenimo keliai jau yra seniai išsiskyrę ir, jei šuo saugo namus, katė gaudo peles, medis dovanoja keleiviui šešėlį karštą dieną, tai pats esi tik oro gadintojas, kaip kad pasakoja vargšas išmaldos prašytojas Avigdoras. Kalba G. Kanovičius ir apie bėgimą nuo senatvės, kai finišo tiesiojoje laukia ne kas kita, o kapinės. Kalba apie motinystę, kuri kviečia kiekvieną moterį ne laikytis draudimų, o laužyti juos dėl to, kad į pasaulį ateitų nauja gyvybė. Kalba ir apie radijo žalą, komunistinės Sovietų Sąjungos nutrauktus diplomatinius santykius su Dievu, byloja apie tai, kad arkliai kartais turi daugiau sąžinės nei žmonės, nes nepaiso to, ar avižas jiems duoda lietuvis, ar žydas.

G. Kanovičiaus kalba lengva ir skaidri, tačiau kartu ir taupi, nemėgstanti be reikalo švaistytis žodžiais. Tai – meilės gimtajai Jonavai, kurios jau nebėra, ir artimiesiems inspiruota knyga. Kartu tai ir knyga, galinti padėti įveikti mums savo ribotumą, ir bent per žodį prisiliesti prie to buvusio gyvenimo su savais džiaugsmais ir rūpesčiais.