Aktorius ir rašytojas Antanas Žekas. Zenono BALTRUŠIO nuotrauka. Nuotrauka iš kultūros savaitraščio „Nemunas“ archyvo

Vos įvykus metų sandūrai, kai senus keičia nauji ar besikartojantys dalykai, susitinkame su dramos teatro aktoriumi Antanu ŽEKU prisiminti dar labiau nutolusių laikų. Menininkas vis rečiau pasirodo scenoje, todėl turi laiko įvairiam rašymui. Šį kartą susėdame lėlių teatro aktorės Elenos Žekienės lėlių apsuptyje, taigi ir pokalbis savaime prasideda nuo jų.

Pačioje karjeros pradžioje parašėte scenarijų lėlių spektakliui „Mergelė gulbelė“, kuris sulaukė didelio pasisekimo ir scenoje liko labai ilgai. Vėliau parašėte dar kelis scenarijus, nors dirbote dramos teatre?

Jis pastatytas, kai dar nebuvo Kauno lėlių teatro – dirbome tuometiniame Kapsuke. Vėliau atvykome į Kauną ir suvaidinome daugiau nei septynis šimtus spektaklių. „Gulbė karaliaus pati“ – labai populiarus veikalas, dabar sulaukiantis neįprastų interpretacijų, pavyzdžiui, pastatytas net be teksto. Šis spektaklis buvo sėkmingas, vėliau parašiau dar septynias pjeses lėlių teatrui – ir scenai pritaikytų klasikų, ir autorinių kūrinių. Visada buvau susijęs su literatūra, mama labai norėjo, kad kurčiau. Rašydavau daug eilių, dainų tekstų spektakliams. Tai mane domina iki dabar. Prisimenu net gana keistą patirtį, kai per spektaklio „Amerika pirtyje“ pertraukas buvo skaitomi mano rašyti kupletai – ir užmokestį gaudavau neblogą, ir pasilinksmindavau. Kai gastroliuodavom, jau iš anksto sužinodavau visas vietos naujienas, paskalas, o tada publikai pateikdavau siurprizų. Jie labai stebėdavosi ir džiaugdavosi. Eiliuoti man puikiai sekasi be didelių pastangų, o štai rimtą eilėraštį sukurti – jau kas kita.

Visai nesibaimindamas užsiminėte apie jaunystėje vaidintus sovietinius propagandinius spektaklius. Tokia buvo realybė. Ar dažnai ji vargindavo?

Taip, būta visko. Prisimenu pjesę „Pūga“, kurioje vaidinau Vladimirą, bet ne Iljičių, o karininką baltagvardietį. Nors pjesė nebuvo labai prasta, svarbiausias jos leitmotyvas – meilės trikampis. Žinoma, tokie sausi, nykūs vaidmenys vargindavo, bet aršaus pasipriešinimo, neigiamų reakcijų nekėlė. Toks buvo laikas, tačiau, jei galėdavau rinktis, pavyzdžiui, rašydamas poeziją, šių temų neliesdavau.

Kas esmingiausiai ugdė jūsų kaip kūrėjo asmenybę? Vaikystėje gyvenote ir kaime, ir mieste – kuri patirtis įsirėžė giliau?

Gimiau kaime ir iki šiol likau kaimo vaikas. Tai pagrindinė mano asmenybės ašis. Dar ir dabar norisi parašyti keletą etiudų, o apie tai galvojant prieš akis iškyla vaikystės prisiminimai. Jie tiesiog stebėtinai ryškūs. Atrodo, kuo labiau sensti, tuo jie tampa svarbesni. Sunku suprasti, tačiau prisimenu, kaip per Atlantą skrido Darius ir Girėnas, nors man tebuvo dveji metukai. Kaip dabar matau dėdės kambarį, kuriame prie radijo su ausinėmis grūdosi daugybė vyrų. O diktorius tiesiog plyšote plyšojo. Po daugelio metų susipažinau su Kaziu Inčiūra ir sužinojau, kad tai jis tuomet, belaukiant svarbių žinių, aistringai skaitė poeziją. Prisimenu ir frontą, iš javų staiga išlindusius žvalgus... Deja, vėliau įvyko šeimos drama, tėvas nekaltai atsidūrė kalėjime, o mes su mama – Kaune. Prasidėjo visai kitokia paauglystė. Prisimenu gimnaziją ir nuostabius mokytojus, kurie pagarbą užsitarnaudavo nepaprasta asmenybės šviesa, o ne griežtumu. Gyvenome į Sibirą išvežtų žmonių paliktuose namuose, bet miestas net ir pokariu atrodė ganėtinai gyvas, daug laiko praleidome paslaptinguose kiemuose.

Sakote, kad esate tikras kaimo žmogus, tačiau, net tėvo lenkiamas prie žemės darbų, atsidūrėte scenoje. Jūsų pasirinkimui įtakos padarė net ir privalomoji tarnyba armijoje?

Jei kalbame apie pasirinkimą, tai man labai svarbi buvo mama. Ji rūpinosi, kad baigčiau mokslus, galbūt todėl, kad pati pas kaimo daraktorių buvo pramokusi lenkiškai rašyti. Turėjo lenkiško, gal net bajoriško, kraujo, kuris vertė siekti mokslų, domėtis kultūra. Mama labai norėjo, kad rašyčiau, tobulinčiausi.

Tarnauti, palikęs mokslus Vilniuje, buvau paskirtas į Turkmėniją. Iš pradžių teatro meno mokiausi Vilniaus valstybinėje dramos studijos antrojoje laidoje, vėliau – Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. Žodžiu, Turkestane jau buvau „patyręs“ aktorius. Ten buvo susibūrusi visai nebloga mėgėjų trupė, kuriai vadovavo atsitiktinai tokioje keistoje vietoje, visiškai kariniame miestelyje, atsidūrusi profesionali režisierė, viliojusi mane cigaretėmis. Štai ten ir susidūriau su tikra sovietine „medžiaga“, tačiau dirbti buvo įdomu.

Išskyrus trumpą pradžios periodą tuometiniame Kapsuke, jūs visą kūrybinį gyvenimą praleidote Kaune?

Taip, buvome paskirti į Kapsuką, bet pasidarė nyku, tad sprukome kas kur. 1958 m. Kaune dar veikė Jaunojo žiūrovo teatro trupė, įsikūrusi buvusio „Metropolitan“ kino teatro salėje. Dirbti jame buvau pakviestas vos atvykęs, jau kitą rytą, – vaidinau revoliucionierių be kojos, kurią visą spektaklį teko slėpti sulenktą maišelyje. Po metų, 1959-aisiais, dalis šio kolektyvo perėjo į Kauno dramos teatrą, nes Jaunojo žiūrovo trupė buvo panaikinta. Deja, teatre visada nauja statoma ant kitų kaulų. Buvo tokių, kurie net mirė iš širdgėlos. Tai, žinoma, sunku, bet neišvengiama.

Esate sakęs, jog niekada nenorėjote vaidinti nei Lyro, nei Hamleto. Iš kur kyla tokios nuostatos?

Jei man tai tiktų, būtų skirta, tuomet gal ir norėčiau. Atlikdavau tuos vaidmenis, kuriuos vaidinti buvau kviestas. Daugiausia mano karjeroje buvo komiškų personažų, keliais iš jų esu patenkintas. „Šventežeris“, „Amerika pirtyje“ – ryškiausi mano spektakliai, tačiau negaliu sakyti, kad nerasčiau ko nors įdomaus dabar, visai kitokio pobūdžio pastatymuose. Visą gyvenimą itin daug vaidinau – beveik kasdien po spektaklį, todėl ir patirtis labai įvairi.

Kada ir kaip vaidmuo pavyksta? Ar svarbios tik aktoriaus pastangos, ar ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės?

Visiškų fiasko gal net ir nebuvo. Nors pasitaikydavo nemalonių situacijų, kai ateiname vaidinti, o režisierius nežino, kaip nori dirbti ir ko siekti. Tada liūdniausia. Kadangi dirbau su keturiasdešimčia režisierių, turiu labai įvairių patirčių. Iš jų vos keli buvo įsimintini: Henrikas Vancevičius, Stasys Motiejūnas, Algimantas Galinis, Vytautas Kupstas, Gytis Padegimas. Labai skirtingos asmenybės ir darbo braižas. Tačiau mano komiškasis amplua nedaugeliui buvo lengvai įveikiamas. Humoras scenoje – rimtas dalykas. Man lengviausia dirbti su režisieriais, kurie nedaug kalba, bet pasako reikšmingus dalykus. Svarbu, kad ne viską iki galo. Jie pamėtėja mintį, o tada jau dirbi pats, improvizuoji, tęsi. Kai ką nors pats atrandi, vaidmuo ilgam uždega. Pamažu, daug vaidinant, atsiranda įgūdžių, ir viskas klostosi paprasčiau. Aš dažniausiai sugalvoju kokį nors fizinį, regimą asmens bruožą, o tada lipdau visa kita. Nuo išorės einu į vidų. O jei dar turi gerą partnerį, scenoje beveik galima kurti stebuklus. Svarbi ir organika, improvizacijos, kai scenoje matai gyvą, tiesiog degantį žmogų ir iš karto reaguoji į jo skleidžiamas emocijas. Su Vytautu Grigoliu, Algimantu Masiuliu galėdavau „padžiazuoti“. Viskas turi būti paprasta, bet ne prasta. Natūralumas svarbus, tačiau ką kalbėti, kai dabar spektaklyje kartais net teksto neišgirsti, nes į dikciją nekreipiama reikiamo dėmesio.

Kaip pasiekti, kad metų metus vaidinamas spektaklis neišsikvėptų, neprarastų gyvybės? Juk „Amerika pirtyje“ – beveik rekordininkė.

Reikia surasti raktą. Senasis mūsų spektaklis buvo daugiaplanis, nes mes ne tik vaizdavome situaciją, bet ir tai, kaip ji atsiduria kitame kontekste – juk geros dramaturgijos ten nėra, pati istorija nėra svarbi. Aš, pavyzdžiui, vaidinu ne tik Antaną, bet ir tą, kuris vaidina Antaną. Režisierius Valdas Lencevičius – tikras talentas, todėl spektaklyje nebuvo buitiškumo. Prisimenu, kaip atidžiai stebėdavau veiksmą scenoje, nes negalėjau pasisotinti. Man tai atrodė lyg sudėtingas muzikos kūrinys, kurio kaita, improvizacijos visus užburdavo. Dabartiniame spektaklyje su naujais aktoriais nieko panašaus nėra – jis tik pasakoja istoriją.

Apskritai teatre blogiausia, kai matai, kad scenoje meluojama. To neįmanoma pakęsti. Kita vertus, čia turi dirbti vienas kitą jaučiantys žmonės, gal ir ne šeima, bet artimos sielos. Mes labai nuoširdžiai bendraudavome, kartu praleisdavome daug laiko. Bohemiškuose vakarėliuose dažnai aptardavome ir kūrybinius dalykus. Deja, dabar tai sunkiai įmanoma, nes į teatrą ateinama trumpam. Todėl galbūt dažniau ir nesėkmių pasitaiko. Tačiau aš jau negaliu apie tai spręsti, nes mano nuostatos ir skonis – iš kito laiko. Tiesa, matau ir itin įdomių, man svarbių ieškojimų. Kartais vyresniosios kartos aktoriai kategoriškai sako, kad tokio teatro negali būti. Aš manau, jog gali ir turi būti visoks, labai įvairus, nes ir žmonės yra skirtingi. Blogi spektakliai patys numiršta. Svarbiausia teatre ne forma, o tikrumas.

Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė