Th. Manno memorialinis muziejus. Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

Karo tematika šiandien nedingsta iš televizorių ekranų ir žiniasklaidos antraščių. Militaristinės nuotaikos kelia kiekvienam aktualų klausimą, kokią nuostatą užimti jų atžvilgiu – angažuotis, remti, o gal likti nuošaly? Visoje Europoje tas klausimas buvo itin aktualus ir lygiai prieš šimtmetį, kai vyko dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Primindamas amžinąjį klausimą, Thomo Manno kultūros centras Nidoje rengia penkerių metų trukmės tarptautinių kultūros festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai startavo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 dienomis į Nidą kvies jau 19-asis iš eilės tarptautinis Thomo Manno festivalis „Sąžinės proveržis“.

Kai 2013-aisiais buvo anonsuota penkerių metų ciklo tema, niekas negalėjo pagalvoti apie tai, kaip jau po metų ją suaktualins konfliktas Ukrainoje ar „Islamo valstybės“ kovotojai. Tačiau festivalio tematikos centre minėtosios aktualijos neatsidūrė atsitiktinai. 1929 m. už savo pirmąjį romaną „Budenbrokai“ Thomas Mannas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, kurios lėšas, sakoma, investavo į vasarnamį Nidoje. Tame vasarnamyje jau du dešimtmečius veikia Thomo Manno kultūros centras, aktualinantis rašytojo palikimą ir per jo figūrą besistengiantis atskleisti amžinąsias diskusijų temas.

„Sąžinės proveržis“ – taip pavadintas šių metų festivalis – tai nuoroda ir į paties rašytojo biografiją. Iki Europą pakeitusio ketverių metų konflikto Thomas Mannas deklaravo apolitiškumą, tačiau 1914-aisiais tapo vienu tų kūrėjų, kurie karo pradžią entuziastingai parėmė. 1914–1915 m. parašytose esė ir 1918 m. išleistoje knygoje „Apolitiško žmogaus svarstymai“ jis šlovino „vokiečių kultūros“ ginkluotą kovą prieš „Vakarų lėkštumą“. Konflikto esmę Th. Mannas stengėsi pateisinti priešpriešindamas „kultūros“ ir „civilizacijos“ sampratas. Tikrajai kultūrai, kuri buvo apibūdinama dorumo, kūrybingumo ir giliaprasmiškumo kategorijomis, anot jo, atstovavusi tik Vokietija. Kitose, „romaniškojo prado“ Europos šalyse tegalima rasti klastingos, lėkštos ir paviršutiniškos civilizacijos. Karas – viso labo priemonė vokiečių „kultūrai“ skleisti ten, kur jos trūksta. Tokias nuostatas gynė Th. Mannas per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet 1918-aisiais, vos dienos šviesą išvydus knygai „Apolitiško žmogaus svarstymai“, jis ėmė vis labiau distancijuotis nuo ankstesnių savo minčių, o jau po kelerių metų ryžtingai stojo ginti humaniškumo ir demokratijos.

Stengdamasis atskleisti tokias moralinių pasirinkimų kupinas temas, Thomo Manno kultūros centras kasmet per rašytojo gimtadienį į festivalius Nidoje sukviečia savaitei įsimintinų susitikimų, pilną salę sutraukiančių akademinės muzikos koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų. Apie tai, kuo meno ir minties mėgėjai bus pamaloninti šiuometiniame festivalyje ir kaip jo programoje atsiskleis Didžiojo karo tematika, kalbamės su festivalį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro tarptautinio koratoriumo pirmininke, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja PD Dr. Ruth Leiserowitz ir Centro direktore Lina Motuziene.

Prieš kelerius metus į festivalį buvote pasikvietę vieną pagrindinių pasaulyje atminimo kultūrų tyrinėtojų, kultūrologę Aleidą Assmann. Šių metų renginio žodžio programos viršūnė – akademinėje bendruomenėje ne mažiau solidi figūra – Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François. Tai ne tik vienas nedaugelio istorikų, vienodu svoriu figūruojančių dviejose šalyse – Prancūzijoje ir Vokietijoje, bet taip pat žymus atminties tyrinėtojas, su pernai šį pasaulį palikusiu kolega Hagenu Schulzu prieš daugiau nei dešimtmetį parengęs „Vokietijos atminimo vietų“ tritomį. Visa tai rodo, kad atminties tematika festivalio koncepcijai nesvetima.

Lina Motuzienė. Be abejo, atminties tematika festivaliui aktuali, ypač pasauliui plačiai minint Didžiojo karo šimtmetį. Karo ir atminties sąsajos yra neatsiejamos. Tai, kad į festivalį pavyksta pakviesti tokius žymius autorius, yra didelė sėkmė. Kita vertus, tai yra didelių pastangų rezultatas, ir pirmiausia reikia dėkoti kuratoriumo pirmininkei Ruth Leiserowitz, kuriai pavyko privilioti neabejotinai labai užimtą mokslininką atvykti į Nidą.

Thomo Manno festivalio akimirka. Organizatorių archyvo nuotrauka

Ruth Leiserowitz. Profesorius Étienne’as François yra ne tik atminties tematikos specialistas. Jis yra ir gerbiamas ekspertas vokiečių ir prancūzų santykių klausimais ir būtent apie tai jis kalbės šių metų festivalyje. Gali kilti klausimas, kas bendro tarp Thomo Manno namelio ir vokiečių-prancūzų santykių. Atsakydama į jį, turiu priminti Thomo Manno brolį frankofilą Heinrichą, kuris ir pats buvo rašytojas, o karo pradžioje, kaip ir daug kartų anksčiau, buvo apsistojęs Nicoje. 1915 m. René Schickele’io redaguojamame intelektualiame žurnale „Weißen Blättern“, išsiskyrusiame pacifistinėmis nuotaikomis, Heinrichas Mannas paskelbė esė apie XIX šimtmečio prancūzų rašytoją Émile’į Zola, kurį jis laikė prototipiniu civilizacijos gynėju. Šį prancūzų rašytoją Heinrichas Mannas pavaizdavo kaip pavyzdį intelektualo, stojusio už teisybę, protą, taiką ir demokratiją. Taip karo ir „entuziazmo miglos“ dėl šio karo pradžios kontekste Heinrichas Mannas tikrino sąžinę – tą aukščiausiąją žmogaus sąmonės instanciją. Būtent rašinys „Zola“ Heinrichą atvedė į konfliktą su tuo metu nacionalistiškai nusiteikusiu broliu Thomu. Padedami profesoriaus E. François, stengsimės prisiminti šį „brolių Mannų barnį“ ir apsvarstyti jį, kad ir iš pašaliečių perspektyvos. Šitaip atliepsime vieną pagrindinių Thomo Manno kultūros centro uždavinių – tirti, globoti ir saugoti Mannų šeimos kultūrinį palikimą.

Kaip manote, ar tokioje šalyje kaip Lietuva šiandien yra aktualu kalbėti apie Pirmąjį pasaulinį karą? Juk valstybinė šio karo atminimo tradicija Lietuvoje nesusiformavo. Tarpukariu Didžiojo karo atmintį buvo užgožusi dalyvavimo Nepriklausomybės karuose patirtis, paskui aktualesnis tapo Antrasis pasaulinis. Panaši ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių patirtis.

Ruth Leiserowitz. Praėjusiais metais festivalio metu diskutuodami apie 1914-ųjų karo pradžios nuotaikas, įsivaizdavome esantys nepaprastai toli nuo karo veiksmų. Ir štai būtent tomis dienomis buvo pašautas Malaizijos oro linijų lėktuvas MH 17. Tai padėjo mums suvokti, kad konfrontacinių nuotaikų situacija gali bet kada atsikartoti, o tokie dalykai mus liečia ir gali paliesti ir būnant teritoriškai nutolusiems nuo karo veiksmų. Taigi čia kalbama ne vien apie istoriją, bet ir apie moralinius iššūkius bei su jais susijusius filosofinius ir teologinius klausimus.

Lina Motuzienė. Noriu priminti, kad Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Lietuvą,  taip pat Nidą, kurioje irgi būta to karo atminimo simbolių. Jau karo pradžioje Nida patyrė gyventojų mobilizaciją, išgyveno karo pabėgėlių srautą: nedideliame žvejų kaimelyje apsigyveno 1 200 daugiausia moterų ir vaikų. Vadinasi, nidiškiai iš labai arti patyrė karo atmosferą. Didžiojo karo atmintis Nidoje tarpukariu buvo aktualizuota pastačius paminklus Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams Ernstui Bischoff-Culmui, Hansui Beppo-Borschkei, taip pat poetui Walteriui Heymannui atminti. Jie žuvo tame kare. Apie šios kolonijos kūrėjus taip pat kalbėsime šių metų festivalyje.

Kokius konkrečiai Pirmojo pasaulinio karo atminties klodus tikitės atskleisti „Sąžinės proveržiu“ įvardytu festivaliu ir kokiomis priemonėmis tai darysite?

Thomo Manno festivalio koncertas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Organizatorių archyvo nuotrauka

Lina Motuzienė. Pagrindinis festivalio moto yra kūrėjo vaidmuo ir atsakomybė sudėtingoje politinėje situacijoje, o karas ir buvo laikas, kai inteligentija turėjo pasirinkti – tylėti ar reikšti savąją kūrėjo poziciją. Pavyzdžiui, austrų rašytojas Stefanas Zweigas karo akivaizdoje liko nesuprastas, kai atvirai prabilo apie karo beprasmybę. Be to, viena iš festivalio temų, kaip jau minėjo kuratoriumo pirmininkė, yra brolių Mannų konflikto Pirmojo pasaulio karo metais išryškinimas, apie kurį festivalio metu bus galima plačiau sužinoti Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengtoje parodoje „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“. Jau minėtosios Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams bus skirta kita paroda „Dailininkai karo metu“, kuriai darbus sutiko paskolinti Liuneburge įsikūręs Rytų Prūsijos muziejus.

Ruth Leiserowitz. Ši Kristinos Jokubavičienės kuruojama paroda šių metų festivalio programoje vaidina svarbų vaidmenį. Nors jau iki šiol žinojome, kad daug Nidos dailininkų kolonijos menininkų turėjo atsidurti Didžiojo karo apkasuose, kol kas menkai nutuokėme, kad ir ten jie kūrė, išreikšdami savo įspūdžius. Ketveri karo metai, kalbant apie dailininkų kolonijos kūrėjus, iki šiol visuomet buvo „apeinami“, ir mes norime grąžinti į bendrąją sąmonę šį laikotarpį ir jo metu sukurtus meno kūrinius.

Šių metų festivalio muzikinė programa gana margaspalvė. Nuo kompozitorių – Didžiojo karo amžininkų – kūrinių iki Bacho, Mozarto ir Schuberto kompozicijų? Ar festivalio tematiką stengiatės išreikšti ir muzikine programa?

Ruth Leiserowitz. Muzikinėje programoje skambėsiantys Maurice’o Ravelio ir Igorio Stravinskio kūriniai tam tikra prasme simbolizuoja karo įvykius. Didžiojo karo tema bus paliesta ir kompozicija, dedikuota per karą vienos rankos netekusiam pianistui Pauliui Wittgensteinui. Jo garbei skambės Ericho Wolfgango Korngoldo sukurta Suita op. 23 dviem smuikams, violončelei ir fortepijonui kairei rankai, kuri Lietuvoje bus pristatyta pirmą kartą.

Festivalio publika visuomet būna daugialypė: nuo nė vieno festivalio nepraleidžiančių senjorų iš Vokietijos iki gausaus jaunimo iš Lietuvos. Ar manote, kad pasirinktas festivalio temų ciklas apie Didįjį karą vienodai aktualus visoms amžiaus ir interesų grupėms?

Lina Motuzienė. Savo įvairialype programa – nuo klasikinės muzikos koncertų iki kino vakarų – festivalis leidžia tikėtis labai plačios auditorijos. Jaunesnės publikos gausėjimą mes pastebime kiekvienais metais, lygiai kaip apskritai lietuviškos publikos, kas mus nepaprastai džiugina. Vienas būdų pritraukti dar platesnę jaunąją auditoriją yra visiškai neseniai išsirutuliojusi idėja surengti studentų rašinių konkursą. Studentai bus skatinami parašyti esė pasirinkta festivalio tematika, o geriausios esė kūrėjas turės galimybę festivalio metu atvykti į Nidą ir viešai pristatyti savo kūrinį lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Ruth Leiserowitz. Mūsų publika yra daugialypė, ir jos interesai – taip pat. Visgi praėjusių metų diskusijos ir pasikalbėjimai puikiai parodė, kiek daug visko galima atrasti kalbant būtent apie šį – karo – laikotarpį. Mes nesiekiame vergiškai prijungti viso turinio prie festivalio moto, bet sąmoningai pateikiame pavienius su tema susijusius akcentus. Šitaip paliekame sau galimybę perteikti ir tuos literatūros bei muzikos kūrinius, kurie skiriasi nuo pagrindinės festivalio idėjos.

Thomo Manno kultūros centras šiais metais mini veiklos dvidešimtmetį. Festivalį organizuojate jau 19-ąjį kartą. Ar neišsisėmėte per tiek metų? Kokių naujovių dar sugalvojate festivalių lankytojams?

Lina Motuzienė. Aš pati rūpinuosi festivalio organizavimu jau septintąjį kartą. Per tokį laiką galiu drąsiai sakyti, kad idėjų generatoriai jų nestokoja. Publikos susidomėjimas festivaliu neslopsta, o juk tai nėra išsisėmimo požymis. Iš tiesų galiu patikinti, jog tarptautinis Thomo Manno festivalis yra labai dinamiškas, skleidžiantis gerą energiją, nepaisant to, kad rengėjams festivalio savaitė – labai įtemptas darbas. Festivalio renginių savaitė jaučiama visoje Nidoje, nes plačiai skleidžiasi įvairiose miestelio vietose. Tą savaitę festivalis tiesiog „užvaldo“ Nidą. Nebus per daug pasakyta, kad festivalio magija priverčia pirmą kartą čia apsilankiusius dėl šios šventės vėl sugrįžti į Nidą.

Ruth Leiserowitz. Rengdami šiuos festivalius, mes kviečiame kaskart kitokius svečius. Keičiasi ir mūsų partneriai. Toji kaita suteikia festivaliui savų patirčių, idėjų ir lūkesčių. Šiuo požiūriu mes taip pat esame iki tam tikro lygio kaskart priverčiami save naujai išrasti. Šiais metais festivalį pirmą kartą rengiame kartu su naujuoju Vilniaus Goethe's instituto direktoriumi Detlefu Gericke, kuris į Lietuvą su daugybe idėjų atvyko iš Bostono. Tad kartais mums net nereikia patiems sukti galvos dėl kažkokių naujovių. Jos ateina pačios. Ateikite ir įsitikinkite!