Vito Luckaus grįžimas

Monografija „Vitas Luckus. Biografija/Kūryba“ laimėjo prestižinį apdovanojimą. Festivalio organizatorių archyvo nuotrauka

Svarbiausiame Europos fotografijos festivalyje Les Rencontres de’Arles liepos 8 d. Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba / biografija“ (sudarė Margarita Matulytė ir Tatjana Luckienė-Aldag, leidėjai – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius ir Lietuvos dailės muziejus) paskelbta geriausia metų istorinės fotografijos knyga. Nuo festivalio gyvavimo pradžios rengiamam konkursui šiemet buvo pateiktos 728 knygos iš viso pasaulio. Istorinės knygos kategorijoje apdovanojimas skiriamas už geriausiai dokumentuotą leidinį. Nepaisant to, kad V. Luckaus monografija varžėsi su didžiausių meno leidinių leidyklų (Aperture, Steidl, Kehrer) knygomis, pristačiusiomis pasaulinio garso fotografus, tokius kaip Diane Arbus, Henri Cartier-Bressonas, Martinas Parras, aštuonių narių komisija už V. Luckaus monografiją balsavo vienbalsiai.

Istorinės knygos kategorijos laimėtoją paskelbęs Krzysztofas Candrowiczius savo kalboje sakė: „Istoriją visuomet rašo nugalėtojai. Taip pat – ir fotografijos istoriją. Negalėdami dalytis informacija bei bendrauti per muziejus, galerijas, žiniasklaidą ir įvairius leidinius, mes niekada nebūtume išgirdę apie tokius menininkus kaip R. Avedonas, H. Newtonas, H. Cartier-Bressonas, C. Sherman ar N. Goldin. Tačiau kitapus geležinės užtvaros gyvenę kūrėjai niekuomet neturėjo prieigos prie tokių galingų įrankių. Tad ši knyga – V. Luckaus sugrąžinimas į pasaulio fotografijos istoriją, į kurią, nepaisant išskirtinio talento, būdamas gyvas dėl tuometinės politinės sistemos patekti tiesiog negalėjo.“ Atsiimdami apdovanojimą Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis ir naujai įsteigto V. Luckaus fotografijos centro vadovė Ieva Meilutė-Svinkūnienė pasidžiaugė, kad svarbiausiame Europos fotografijos festivalyje tampa matomos ir mažosios šalys, bei vylėsi, kad šis knygos įvertinimas bus tik pradžia, pasauliui atrandant V. Luckaus kūrybą. Tai pirmas kartas, kai seniausiame ir didžiausiame fotografijos festivalyje buvo nominuoti net du lietuviškos fotografijos leidiniai (autorinės knygos apdovanojimui buvo pristatyta NoRoutine Books publikuota Gyčio Skudžinsko knyga „Albumas“). Liepos 6 d. prasidėjusiame festivalyje duris atvėrė daugiau nei pusšimtis parodų, per atidarymo savaitę čia kiekvieną vakarą vyksta fotografijų projekcijų peržiūros po atviru dangumi, svečiai ir dalyviai kviečiami į diskusijas, susitikimus su menininkais, knygų pristatymus, kūrybines dirbtuves, portfolio peržiūras. Pastaraisiais metais Les Rencontres de’Arles festivalį aplanko beveik 100 000 žiūrovų.

Skelbdami Lietuvos fotografijai ypatingo įvykio atgarsius, kalbiname ir vieną monografijos sudarytojų Margaritą MATULYTĘ.

Margarita Matulytė. Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Ar gautas svarbus apdovanojimas rodo, kad V. Luckus įrašytas į pasaulio fotografų gretas, tinkamai įvertintas, kaip ir buvo tikėtasi prasidėjus aktyviam susidomėjimui juo?

V. Luckaus kūrybos ir biografijos studijos pripažinimas Arlio fotografijos festivalyje yra tik pirmas žingsnis į tarptautinę meno erdvę. Žinoma, tokį laimėjimą galima pavadinti net ne žingsniu, o šuoliu, kuris atveria daug galimybių menininko darbų sklaidai pasaulyje. Tačiau turim nepamiršti, kad Vakaruose V. Luckaus kūryba dar nerodyta ir be tolesnės sistemingos veiklos lietuvių fotografo vardo „įrašymo į istoriją“ procesai gali sustoti. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus ir Lietuvos dailės muziejaus bendromis pastangomis jau sukurtas rimtas pagrindas – išleista knyga ir surengta retrospektyvos paroda, o perėmęs šią misiją prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus įsteigtas V. Luckaus fotografijos centras plės ir gilins įdirbį. Šio menininko atvejis yra puikus pavyzdys, koks ir turėtų būti valstybinis požiūris į savo nacionalinį paveldą. Visų pirma privalom patys išmokti vertinti tai, ką turime, tuomet išgirs bei patikės ir kiti.

Išleistas ne tik fotografijų albumas, bet ir atskira biografijos knyga. Ar taip buvo nuspręsta dėl užsitęsusios tylos, o gal dėl neapeinamų fotomenininko gyvenimo ir kūrybos sąsajų? Regis, tai vienas atvejų, kai asmenybės spalvos nulemia kūrybos ieškojimus.

Leidžiant menininko retrospektyvą visada atliekamas ir biografinis tyrimas, pristatoma ne tik kūrybinė patirtis, bet ir gyvenimo kelias. Tokia praktika būdinga, ir V. Luckaus studija – tai ne išimtis. Lietuvoje rengiant pirmą išsamią autoriaus knygą buvo ištirtas visas kūrybos ir memorialinis archyvas. Atrinktos publikacijai svarbios medžiagos radosi tiek daug, kad nusprendėm leisti du tomus („Kūryba“ ir „Biografija“) ir tris knygas, nes biografinė dalis, numatant optimalią leidinių apimtį, išleista atskirai lietuvių ir anglų kalbomis. Sensacijų nesivaikau – visada atlieku tokį analitinį menininko likimo tyrimą, iškeliu anksčiau nežinomus, nutylimus ar iškreiptus faktus.

Taip pat skaitykite:

A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ išrinktas Lietuvos pretendentu į „Oskarus“

Kunigo H. Šulco paveldą Afrikoje įamžinęs V. Kriščiūnas: labiausiai išvargino nelygiavertis santykis su žmonėmis

Odisėjo žaizdos, arba Kai po pergalių lieka tik netekties tuštuma

Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės paroda „Kanalai“

Čekijos Karlovi Varų kino festivalyje bus parodyti penki lietuviški filmai

„Oskarus“ teikianti JAV Kino akademija pakvietė A. Stonį tapti savo nariu

Išdalinti 16-ieji kino operatorių apdovanojimai „Ąžuolas 2026“

Prof. R. Požerskis apie dirbtinį intelektą fotografijoje: „Matome plastikines, vaškines lėles, nebėra faktūros, žmogaus grožio“

Kaip po tokio ilgo laiko objektyviai perrašyti Lietuvos fotografijos istorijos puslapius, išvengti atradimo euforijos, netikėtumo klaidinimų? Gal pristatymas plačiai pasaulinei auditorijai ir yra toks pasitikrinimas?

Norint perrašyti bet kurią istoriją visų pirma ją reikia gerai išmanyti, suprasti, ko ir kodėl joje trūksta. Profesionalus pasirengimas, kvalifikuoti tyrimai, sugebėjimas suformuluoti ir pagrįsti įžvalgas apsaugo nuo tuščio vienadienio susižavėjimo. Tačiau ne visada to pakanka. Yra tiesos posakyje, kad savoje šalyje pranašu nebūsi. V. Luckaus kūryba Lietuvoje surengusi parodą ir pasirodžius knygai sulaukė didelio rezonanso – buvo ir pozityvios, ir negatyvios reakcijos, bet pasitikrinimas įvyko Arlyje. Tai, kad tokio prestižinio konkurso, kuriame dalyvauja garsiausios pasaulio leidyklos ir pristatomi žymiausi fotografai bei reikšmingi leidybiniai projektai, aštuonių narių komisija už V. Luckaus monografiją balsavo vienbalsiai, nepalieka abejonių dėl darbo vertės.

Dokumentininkas, konceptualistas, siurrealistas… Gal galėtumėte trumpai nusakyti V. Luckaus kūrybos savitumą, kuris net pasauliniame kontekste yra išskirtinis?

Kiekvieno autoriaus išskirtinumą lemia jo individualus vidinis žvilgsnis į pasaulį bei surasta tinkama forma jam išreikšti. Nereikia verstis per galvą ieškant ko nors originalaus, įspūdingo, nes unikalumą sukuria autorinis „balsas“. Jis gali būti visiškai paprastas, kasdienis, kaip V. Luckaus serija „Giminės“, bet tikru išgyvenimu, nuoširdžia išpažintimi pasiekti kiekvieną, kuris mene, literatūroje, apskritai kultūroje ieško atsakymų į svarbiausius egzistencinius klausimus. Tačiau V. Luckaus meninė intuicija ir intelektas buvo tokio galingumo, kad kai kurioms idėjos dokumetalizmo priemonių nepakako, ieškojimų sintezė jį atvedė prie siurrealių montažų ar konceptualių autorinių knygų kūrimo. Jo talento ir mąstymo savitumo kvintesencija yra albumas „Požiūris į senovinę fotografiją“, kurio faksimilė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus jau rengiama spaudai ir netrukus turėtų pasirodyti.

Likimas lėmė, kad V. Luckaus archyvas atsidūrė ne jo paties, o kitų žmonių rankose. (Išsamiai fotomenininko kūryba Lietuvoje pristatyta vos vieną kartą.) Kaip su šia gausa (292 Gb, 488 aplankai, 8245 dokumentai…) tenka tvarkytis? Ar tikrai viskas rodytina? „Manau, kad tas archyvas atvertas dar plačiau, negu V. Luckus tuo metu būtų drįsęs ar norėjęs“, – yra sakęs G. Česonis.

V. Luckaus kūrybiniu palikimu disponuoja T. Luckienė-Aldag, todėl tik ji gali spręsti ir lemti tolesnę eigą. Jūsų minėti skaičiai yra tik suskaitmeninto archyvo dalis, atrinkta rengiant knygą ir parodą. G. Česonio pastebėjimas, kad anuomet galbūt V. Luckus nedrįstų ar nenorėtų rodyti taip ir tiek, kiek atveriam mes, yra teisingas, tačiau kas gali pasakyti, kaip jis elgtųsi šiandien? Po menininkų mirties autorines teises perima paveldėtojai, bet be profesionalių tyrėjų, kuratorių kažin ar jie būtų pajėgūs įvertinti, diferencijuoti vertes ir iškelti tą kūrybos dalį, kuri ir sukuria autoriaus atpažįstamumą bei pripažinimą.

Parengė Audronė Meškauskaitė