Pixabay.com nuotrauka

Norvegų rašytoja MAJA LUNDE parašė bestselerį apie pasaulį be bičių – romaną „Bičių istorija“ (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė, išleido leidykla „Tyto alba“). Ką tik pasirodė antroji tetralogijos knyga – romanas „Vandens istorija“ (vertė Alvyda Gaivenienė, išleido „Tyto alba“). Ši norvegės knyga – apie vandens stygių.

Kas ji – ši moteris, pasakojanti apie aplinkosaugą?

Rašytoja Maja Lunde.

Mums reikia ne išmaniųjų, bet išminties...

Yra sakinių, kurių niekas nenori priimti už gryną pinigą, o M. Lunde ima ir pareiškia: „Viskas tarpusavyje susiję“, ir jeigu kitu atveju iškart būtų ištraukta Paolo Coelho korta ir imama prieštarauti, šįkart niekas nieko nesako, tik pamintija, kad, ko gero, taip ir yra.

M. Lunde sako: „Viskas tarpusavy susiję“, ir probėgšmais dirsteli į Gamtos istorijos muziejaus grindis – ant jų nubraižytos linijos, jungiančios paukščių ir augalų rūšis visoje planetoje, jomis įmanu sekti nuo amaro iki poliarinio lokio – tai panašu į vaikų žaidimą, tačiau šitaip žaisti smagu ir įdomu, linijos plačios ir spalvingos. M. Lunde šypsosi.

Gamtos istorijos muziejuje vietos daug, lauke šalta, minus 15, net Oslui tai neįprasta, kad vasario pabaigoje miestas būtų užverstas sniegu. M. Lunde vaikštinėja po muziejų – rašytoja gerai jį pažįsta, nes atlikdama tyrimus čia praleido daugybę valandų, be to, čia dirba ir vienas iš jos mokslinių konsultantų. Maja lankydavosi muziejuje dar būdama vaikas, ji žino kiekvieną vitriną, kiekvieną daiktą. Anot jos, niekas čia nepasikeitę.

M. Lunde dar visai neseniai buvo tik savo šalyje žinoma vaikų rašytoja ir scenarijų autorė. Dabar ji – pasaulinio bestselerio autorė.

Dar prieš pasirodant Norvegijoje „Bičių istorijai“, pirmai jos knygai suaugusiesiems, autorių teisės buvo parduotos septynioms užsienio leidykloms. Vėliau knyga išversta į 30 kalbų ir jau ištisus metus laikosi bestselerių sąraše.

2017-aisiais Vokietijoje „Bičių istorija“ buvo perkamiausia knyga, nupirkta 400 tūkst. egzempliorių. Autorė sumanė parašyti tetralogiją apie klimato kaitą. Antroji knyga – „Vandens istorija“ – pries pusmetį išleista vokiečių kalba iškart pateko į skaitomiausiųjų sąrašus. Leidiniai ekologijos temomis perkami – tai kelia nuostabą ir pačiai M. Lunde.

„Juokinga, kad aplenkiau Daną Browną, nors mano knygose nėra nei sekso, nei nusikaltimų“, – šypsosi ji eidama per muziejų Afrikos kryptimi.

Prie „Bičių istorijos“ perkamumo, be abejo, prisidėjo ir laiko dvasia. 2017-ieji buvo bitėms pražūtingi metai. Dažnokai pasirodydavo tokių antraščių kaip „Kodėl jos miršta?“ arba „Bičių mirtis – ES tariasi dėl neonikotinoidų“. Žinių vedėjai stengėsi sklandžiai ištarti žodį „neonikotinoidai“, kol pagaliau bitės sulaukė koalicijos susitarimo, įpareigojančio „mylėti bites“, ir įvertinimo, kad jos „sistemiškai svarbios“. Anksčiau tokių išvedžiojimų dažniau girdėdavosi apie bankus. Šiandien bitės sulaukė lobistų, o vokiečiai perka knygas apie bites.

M. Lunde proza nėra itin sudėtinga, bet jos sukurti vaizdai – įsimenantys. Rašytoja meistriškai atskleidžia, kaip žmogus, kenkdamas sau, pakenkia visai žmonijai, kaip kiekvieno iš mūsų neveiklumas ir asmeninių poreikių tenkinimas sukuria problemų visiems.

Siaubo ateitis virto siaubo dabartimi

M. Lunde savo knygoje kuria pasaulį po „didžiojo kolapso – bitės išmirė, augalų niekas negali apdulkinti. Rašytoja supina tris istorijas, norėdama aiškiai parodyti, kaip viskas pasaulyje susiję. 1852 metais negabus biologas sukonstruoja bičių avilį, sukelsiantį perversmą bitininkystėje. 2007-aisiais Jungtinių Valstijų bitininkystė viena pirmųjų nukentėjo nuo masinių bičių mirčių. 2098-aisiais Kinija vienintelė pusiaukely atsidūrusi šalis – čia žmonės perėmė vabzdžių funkcijas ir augalus apdulkina rankomis.

Idėja rašyti apie bites M. Lundei kilo pasižiūrėjus dokumentinį TV filmą. Dar nebaigusi pirmosios knygos, ji nusprendė išplėtoti temą ir parašyti iš viso keturias, iliustruojančias, kokių padarinių aplinkai sukelia žmonių veikla. Klimatas ir planetos apsauga Majai rūpėjo nuo vaikystės. Jos tėvai buvo, pasak jos, gamtos hipiai. Vaikų kambaryje kabojo plakatas prieš atomines jėgaines.

Medžiagos knygoms rinkimas kainavo brangiai. Rašytoja pabuvojo net Špicbergene, kur stebėjo baltuosius lokius, ir Graikijos pabėgėlių stovyklose.

M. Lunde stovi prie vitrinos su gyvūnų iškamšomis, paskui rodo futbolo kamuolius, padėkliukus taurėms, citrinų tinklelius – visur neapsieita be plastiko, kuris panaudotas patenka į aplinką. Vitrinoje prie įėjimo kaip koks meno kūrinys stovi 3–4 kilogramų svorio reklamos stendas. Maždaug tiek plastiko kiekvieną minutę išmetama į Oslo fiordus.

Gamtos istorijos muziejus suprojektuotas su meile, kiek senamadiškai ir labai pedagogiškai. „Mes turime būti ne išmanūs, bet išmintingi“, – sako M. Lunde. Ir ji, be abejo, teisi.

Po bičių atėjo eilė vandeniui – ir tai suprantama, juk vanduo nė kiek ne menkiau svarbus negu bitės. Ledynai tirpsta nesustabdomai – ne vienos savaitės karštoji naujiena.

Romanas „Vandens istorija“ pasakoja apie tą patį pasaulį, kaip ir „Bičių istorija“. Ir jame esama dviejų laiko lygmenų. Vienas lygmuo – 2017 metais pagyvenusi moteris grįžta į savo tėvynę Norvegiją. Ji ilgai buvo aplinkosaugos aktyvistė, dėjo daug pastangų, kad būtų išsaugoti šalies kriokliai ir ledynai. Iš ledynų beveik nieko neliko, nes įsisiautėję vertelgos parduoda tonas ledo dykumų valstybėms, kad naftos šeichai turėtų kuo rafinuotai šaldyti gėrimus. Moteris dvejoja, vis dėlto nugvelbia ledo gabalą, įsikelia į laivą ir pakelia bures pietų kryptimi – į Prancūziją, kur tuo metu gyvena jos buvęs draugas.

Kitas lygmuo – 2041 metais Prancūzijoje tėvas ir dukra tampa klimato pabėgėliais. Įsisiautėja tokia pragaištinga sausra, kad Pietų Europa virsta negyvenama zona, ir visi žmonės, kurie dar turi jėgų, bėga į šiaurę. Pakeliui tėvas su dukra išdžiūvusioje Garonos vagoje netoli Bordo aptinka prisišvartavusį laivą.

Kai nėra bičių – nėra maisto, kai nėra vandens – nėra ko gerti, ir žmonės miršta. Įsidėmėtina ir tai, kad daugelis neva absurdiškų siaubo scenarijų, kuriuos pateikia M. Lunde, jau virsta tikrove. Kinijoje šiais laikais žmonės karstosi po medžius, kad rankomis apdulkintų žiedus, o Norvegijoje startuolis iš tikrųjų siūlo premiją – ledo kubelį, kurį pats atkirto iš Svartiseno ledyno, kad laimėtojas savo stiklinėje pajustų tūkstantmetės istorijos dvelksmą.

Siaubo ateitis prasidėjo ir virsta siaubo dabartimi. Kai tiek siaubo, skaitymas gali padėti poslinkiams į gera. Žmogiškai veidmainiška pirkti knygas apie išmirusias bites, po to sėsti į visureigį ir važiuoti namo. Ir per daug paprasta audrintis dėl šios veidmainystės, nes tikro skaitymo yra ir netikrame gyvenime.

Pokalbio metu M. Lunde gauna septynias žinutes, rytoj ji susitiks su kino prodiuseriu, paskui su savo agente aptars kelionę į Australiją, į literatūros festivalį. Paskui lankysis Naujojoje Zelandijoje ir Leipcige. M. Lunde visur laukiama, ir tai, kad ji skris 16 tūkst. kilometrų, kad pristatytų savo romaną apie žmonių veiklos padarinius aplinkai, atrodo neįtikėtina.

M. Lunde proza nėra itin sudėtinga, bet jos sukurti vaizdai – įsimenantys. Rašytoja meistriškai atskleidžia, kaip žmogus, kenkdamas sau, pakenkia visai žmonijai, kaip kiekvieno iš mūsų neveiklumas ir asmeninių poreikių tenkinimas sukuria problemų visiems.

Prieš keletą metų akademiniuose sluoksniuose radosi terminas, įvardijantis katastrofą – antropocenas. Tai Nobelio premijos laureato, olandų chemiko Paulo Crutzeno išpopuliarintas terminas, skirtas apibrėžti naują Žemės geologinę erą – mūsų gyvenamąjį laikotarpį. Juo apibendrinamas kolektyvinės žmonių veiklos poveikis Žemės paviršiui, klimatui ir aplinkai, įskaitant tokius padarinius kaip visuotinis atšilimas, atmosferos, vandenynų ir dirvožemio pokyčiai, invazinių rūšių plitimas ir esamų rūšių išnykimas.

M. Lunde knygose antropocenas įsivaizduojamas įvairiai, rašytoja labai gyvai nupasakoja, kas atsitinka, kai žmogus tik naudojasi aplinka ir nieko negali pakeisti, nes jis tik žmogus. Technologijos ir žmogaus kišimasis į aplinką neišgelbės pasaulio...

M. Lunde stovi priešais vitriną Oslo gamtos mokslų muziejuje. Vien jos vardas duoda peno visokiems juokeliams: moteris, vardu Maja, rašo knygą apie bites. Vitrinoje tupi ir skraido tuzinas mažų lundų (mormonų). Atlantinis mormonas (norvegiškai – lunde) – jūrinis vandens paukštis.

„Mano mėgstamiausias paukštis“, – juokiasi M. Lunde. Beje, antlantiniams mormonams taip pat iškilusi grėsmė. Jie atsidūrę plastiko atliekų, geltonų kabelių, mėlynų kamuolių, oranžinių pirštinių apsupty... Vitrina įrengta prabangiai – tai natiurmortas, sustabdytas vaizdo klipo kadras, atspindintis šių paukščių gyvenseną. Jų iškamšos liūdnos, kaip ir visos kitos iškamšos, kad ir kokie mieli būtų jų raudoni snapeliai. Vienas iš atlantinių mormonų, išskleidęs sparnus, kaba virš uolos, – sunku pasakyti, ar jis ką tik pakilo, ar jau leidžiasi. 

Pagal Spiegel.de parengė Eugenijus Kubilinskas