Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas vertikaliojo šokio projekte „Giedanti Vydūno upė“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

Verta dar kartą pažvelgti į praėjusius – 2018-uosius – metus, paženklintus Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio, taip pat skirtus Lietuvos filosofo, dramaturgo, rašytojo, kultūrininko Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-osioms gimimo ir 55-osioms mirties metinėms. Šiai progai paminėti sukurtas unikalus vertikaliojo šokio spektaklis „Giedanti Vydūno upė“.

Vertikalusis šokis – šokis virš žemės, sujungiantis scenos, šokio, cirko akrobatikos, kinestetinį, vizualųjį ir erdvinį menus. Apie visa tai – idėjas, emocijas, kai pakylama tikrąja žodžio prasme šokti, pokalbis su baleto šokėja, šokių mokyklos „Coda“ įkūrėja ir vadove INGA BRIAZKALOVAITE.

Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas vertikaliojo šokio projekte „Giedanti Vydūno upė“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

„Giedanti Vydūno upė“ – jau antras jūsų vertikaliojo šokio spektaklis. Pirmasis – „Kalbantis bokštas“ – realizuotas 2017 m. bendradarbiaujant Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui ir trupei iš Nyderlandų „Bencha Theatre“, jį parodant ant teatro fasado. Vis dėlto tai labai novatoriška, unikalu. Kur ir kada jūs pati pirmą kartą pamatėte vertikalųjį šokį?

Baigiantis profesionaliai teatro karjerai norisi kuo ilgiau pasidžiaugti mūsų trapia profesija ir vis labiau norisi šokti, nes supranti, kad po truputėlį ateina naujų ir gabių šokti žmonių. Todėl norėjosi pabandyti ką nors įspūdingo, kvapą gniaužiančio ir turinčio psichologiškai stiprų poveikį. Visą gyvenimą buvo įdomu, kiek profesionaliai paruoštas balerinos kūnas gali susitvarkyti su įvairiomis choreografijomis, stiliais, žanrais, aktoriaus užduotimis, akrobatikos elementais. Ir vis dar tai testuoju: viena prasčiau pavyksta, kita – geriau. 

Prisiminkite savo pačios pirmąsias vertikalaus šokio patirtis. Koks jausmas šokti aukščiau žemės?

Kai laukėme pirmos pamokos su mokytojais iš užsienio, galvoje buvo skruzdėlynas – nė neįsivaizdavome, kaip tai bus ir kaip pavyks. Ruošiantis šiam pasirodymui mums labai padėjo aukštalipių darbais užsiimanti kompanija. Profesionalų komanda ne tik supažindino ir suteikė darbų saugos žinių, bet ir palaikė mūsų drąsą bei idėjas. Pradėjome treniruotis vos nuo poros metrų aukščio, todėl baimės nebuvo, tik pilnos kelnės laimės... Na o kai pirmą kartą užlipome ant Klaipėdos muzikinio teatro stogo sienos, į 19 metrų aukštį, pilnų kelnių tūris pasikeitė – tikrai buvo labai baisu.

Micka ir Dimis (olandai) kelias dienas labai supratingai leido mums ramiai prisipratinti aukštį ir smegenims supratimą, kaip viskas vyksta vertikaliai, kad stipriai atsispiriant nuo sienos jokios didesnės galimybės nukristi nėra. O stipriai atsispirti man buvo sunku, nes vis išlįsdavo saugumo jausmas.

Pirmieji patyrimai – reikšmingi, tačiau tai dar ne spektaklis. Papasakokite, kaip ruošiamasi, kaip repetuojama, kokių techninių, kūrybinių procesų vyksta, kad išsipildytų spektaklis ore?

Patyrimai buvo labai keisti, pavyzdžiui, jei padėtyje žemyn galva paprašydavo greitai nuleisti dešinę koją, tai reikėdavo pagalvoti, kuri yra dešinė. Kitas pavyzdys – šuolis ant žemės. Kai atsispiri dviem kojomis, nelabai jauti skirtumą, kuria gal truputį stipriau atsispyrei, o vertikaliajame šokyje atsispyrus nuo sienos kūno trajektorija kuo labiau tolsta nuo sienos, tuo labiau nukrypsta į silpnesnės kojos pusę. Žiūrovams atrodantis paprastas judesys ne taip jau lengvai padaromas. Paprasta fizika.

Na o po techninio sudėliojimo seka ir gražus apipavidalinimas, meninė dalis. Savo stebuklingą ranką prie šių projektų pridėjo režisierė Rūta Bunikytė ir choreografės Rachel Meief bei jos padėjėja Mickaela Karlsson.

Plačiau nusakykite, kokia spektaklio „Giedanti Vydūno upė“ prasminė idėja.

Ieškodami idėjų šiam projektui, svarstėme, kas galėtų būti įkvėpimo šaltinis, šio pasirodymo ašis? Šiuo pasirodymu norėjome dar kartą padėkoti Vydūnui už jo išskirtinumą ir indėlį.

Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas. Kristijono Lučinsko nuotrauka

INGA BRIAZKALOVAITĖ: Tegul nesupyksta kai kurie žmonės, bet nemėgstu žiūrėti į tuos, kurie, pavyzdžiui, dvidešimties metų būdami sugalvoja, kad nori šokti, tada pabėgioja, pagriuvinėja scenoje ir tai laiko šokiu. Kūno mokykla turi būti.

Koks buvo jūsų asmeninis santykis su Vydūnu dar iki spektaklio?

Apie Vydūną žinojau tiek, kiek reikėjo mokykloje. Kai pradėjome galvoti apie šį projektą, analizuodami radome daug medžiagos. Ji mane nustebino – kaip toks universalus, dvasiškai stiprus, intelektualus žmogus gimė tokiame amžiuje? Man asmeniškai jis asocijuojasi su Leonardo da Vinci – netiesiogiai, bet abu buvo labai skirtingų dalykų žinovai. Ir, jeigu šie kūrėjai būtų gimę šiandien, turbūt mes jau skraidytume patys.

Kokie jums esminiai šokio meno patyrimai, jums ypatingi kūrėjai, kūriniai?

Kalbant apie šokį, baleto mokykloje patiko gryna klasika ir charakteriniai šokiai, liaudies šokiai turėjo savo žavesio (sukiniai, mėtymai), vėliau akis nukrypo į neoklasiką ir kai kuriuos šiuolaikinius stilius. Didelis lūžis gyvenime įvyko pamačius Boriso Eifmano spektaklių pastatymus. Taip pat visą gyvenimą žaviuosi Lotynų Amerikos šokiais. Tas temperamentas, judesių staigumas...

Žavi užsienio šokio legendos, kurios jau prieš šimtą metų buvo universalios (šoko, dainavo, vaidino) ir viską darė taip gerai, kad negalėjai suprasti, ar tas asmuo šokėjas, ar dainininkas, ar aktorius. Šiuo metu statome spektaklį Kaune, todėl eilinį kartą tenka ieškoti naujų idėjų ir pasidomėti plačiau nei tik klasikinio baleto paveldo legendomis. Apibendrindama galiu pasakyti, kad gerbiu visas sritis ir didelių favoritų neturiu. Esu ir šokėja, ir choreografė, todėl tik nuolatinis ieškojimas padeda sukurti unikalų kūrinį.

Koks šokis jums dabar atrodo – kaip juo gyvenama, kas juo įprasminama, kokia šokio kalba?

Senais laikais klasikinio šokio mekoje – Rusijoje – baletas buvo skirtas ir įperkamas tik turtingiems ar pasiturintiems žmonės. Agripina Vaganova buvo viena pirmųjų šokėjų, kuri pakeitė šį suvokimą. Todėl džiugu, kad šiais laikais vaikas, degantis noru šokti baletą, gali tai daryti. Žinoma, labai svarbūs ir įgimti, ir išdirbti visi fiziniai duomenys. Kai šoki arba žiūri į šokančius, labai svarbu ir siela, ką tuo šokiu nori pasakyti, parodyti, papasakoti. O dauguma žmonių kaip scenoje, taip ir gyvenime rodo savo emocijas, tai kūno šokio kalba: jeigu tu myli – apkabini, jeigu pyksti – trenki kumščiu per stalą, tik ne taip tiesiogiai, meniškiau.

Susidomėjimas vertikaliuoju šokiu turėtų atverti plačius pasaulio horizontus. Kas šiandien labiausiai domina jus?

Man labai patinka profesionalumas. Tegul nesupyksta kai kurie žmonės, bet nemėgstu žiūrėti į tuos, kurie, pavyzdžiui, dvidešimties metų būdami sugalvoja, kad nori šokti, tada pabėgioja, pagriuvinėja scenoje ir tai laiko šokiu. Kūno mokykla turi būti (aišku, labai retai, bet būna išimčių). Šiais laikais interneto galimybės mums parodo, kokie gali būti šokėjai. Šokio projektai, interneto platybės televizijose leido žmonėms daugiau pamatyti ir suprasti, kas yra super, o kas ne. Ir aš stebiu, kaip, atrodo, neįmanomus dalykus šiais laikais įmanoma padaryti, nes auginame naują kartą, kuri sparčiai turi eiti į priekį. Gal taip atsitiko ir su mūsų projektu.

Visi vadovai, dirbantys ir padedantys mūsų mokyklos vaikams, yra gražus ir geras pavyzdys, ir tuo labai didžiuojamės. Lenkiu prieš juos galvą. O savo pavyzdžiu norėjau pasakyti, kad į mano šokių mokyklą „Coda“ ateina mergaičių, turinčių įvairių gebėjimų. Vienoms labiau sekasi baletas, kitoms – kiti žanrai, stiliai, tad daugeliui jų randame tinkamiausias pakraipas, nes vaikai nori šokti. Todėl manau, kad šalia mokykloje jau mokomų žanrų: baleto, neoklasikinio, šiuolaikinio šokio – atsiras ir vertikaliojo šokio. Tiesa, ir šitam stiliui reikalingas klasikinis paruošimas.

Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas. Kristijono Lučinsko nuotrauka

INGA BRIAZKALOVAITĖ: Visada sakau, kad reikia šokti visa siela ir nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų.

Esate šokio mokyklos „Coda“ įkūrėja, vadovė, taip pat dėstote Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. Ką žada jaunoji karta Lietuvos šokio scenos ateičiai?

Pačioje mokykloje nedėsčiau. Kai ji turėjo neakivaizdinį skyrių, buvau mokytoja, kuri padėdavo atrinkti ir paruošti gabius vaikus į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių iš Klaipėdos ar jos apskrities. Po to neužtekus lėšų neakivaizdinį skyrių panaikino. Kalbant apie jaunąją kartą, teko važinėti po užsienio konkursus su mergaitėmis, stebėti kolegų darbus. Galiu tik pasidžiaugti, kad M. K. Čiurlionio menų mokykla ir kitos privačios mokyklos paruošia vaikus labai gerai. Nuvažiavę garsiname savo šalį ir didžiuojamės, kad esame iš Lietuvos, o mes dar ir iš Klaipėdos.

Pati kuriate choreografiją, tad kaip nusakytumėte išpildytą žingsnių, šokio meną?

Visada sakau, kad reikia šokti visa siela ir nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų. Daug šnekame su mergaitėmis apie pajautimą, nebijojimą vaidinti, viską išjausti, gal dėl to atėję į mūsų rodomus spektaklius „Pagauk tamsą“ arba „Alisa stebuklų šalyje“ žmonės dažniausiai akcentuoja, kokios mergaitės išraiškingos, kaip vaidina šokdamos. Kad jos šoka gerai, visi kažkiek iš lūpų į lūpas girdėję, bet kad taip vaidina, visiems kelia nuostabą. O mes kaip vadovai labai džiaugiamės savo auklėtinėmis.

Kokie artimiausi, tolimesni jūsų planai, idėjos?

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jau nešoku, tik išskirtiniais atvejais, todėl atsiranda daugiau laiko šokti renginiuose, projektuose, įgyvendinti savo projektus. Po Klaipėdos valstybino muzikinio teatro miuziklo „Čikaga“ gavau pasiūlymą iš režisierės Rūtos Bunikytės statyti kartu spektaklį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Taigi šiuo metu pirmą kartą gyvenime esu ir būsiu Kaune ilgiau nei dvi dienas.

Šiuo metu jaučiuosi kažkokiame perpintame pereinamajame etape. Esu labai dėkinga režisierei R. Bunikytei, nes jos dėka man reikėjo pasidomėti, atrasti daugelį dalykų. Anksčiau apie juos net nepagalvodavau, tačiau statant jau ne pirmą spektaklį, pavyzdžiui, miuziklui reikėjo domėtis stepo, pole dance (šokiai ant stulpo) stiliais, jų subtilybėmis, reikėjo žongliruoti lazdelėmis, dirbti su skrybėlėmis, domėtis prieškariniais šokiais.

Vertikaliajame šokyje teko ieškoti tokių pozų, kurias režisierė įsivaizduoja, skirtame vaikams – kaip pateikti jiems stebuklingus dalykus, kaip padėti vaikams susitvarkyti su nevaikiškai didelėmis užduotimis, aukščio baime, gyvenimu scenoje ir tikroviškų personažų kūryba. O dabar statome spektaklį „Silva“. Vėl esu ieškojimo būsenos, tad pamatysime, kur fantazija nuneš.