2010 01 12

Dainius Žalimas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min.

Dainius Žalimas. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (II)

Artėjant Sausio 13-osios metinėms skelbiame, mūsų požiūriu, nepraradusį aktualumo straipsnį, gvildenantį tuometinius įvykius tarptautinės teisės požiūriu. Manome, kad verta priminti ne tik Sausio 13-osios įvykius, bet ir platesnį jų tarptautinį teisinį kontekstą – Lietuvos Respublikos okupaciją, jos tęstinumą, Kovo 11-osios aktus, atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos kelią į jos vyriausybės tarptautinį pripažinimą. Sausio 13-oji buvo didvyriška tom kelio dalis.
Prisiminti tai verta jau vien dėl to, kad dažnai mūsuose Sausio 13-oji neteisingai įvardijama kaip mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą, o ne agresijos aktas. Verta priminti ir tai, kad už Sausio 13-osios įvykius atsakingi Sovietų Sąjungos kolaborantai buvo nuteisti ne už agresiją ir karo nusikaltimą (civilių asmenų žudynes ir civilių objektų puolimą), kuriam nėra jokio senaties termino, o už įprastą kriminalinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybės (grupės žmonių, vykdančių valstybines ir visuomenines pareigas). Tokios įstatymų leidybos ir teisėsaugos klaidos lemia tai, kad greitai sueis senaties terminas Sausio 13-osios byloje ir bet koks kitų atsakingų asmenų baudžiamasis persekiojimas taps beprasmis, o vienas pagrindinių įtariamųjų Sausio 13-osios byloje – Baltarusijoje besislapstantis generolas Uschopčikas bus visiškai saugus.

Šis straipsnis paaiškina, kodėl Sausio 13-osios įvykiai pirmiausia kvalifikuotini kaip agresijos aktas ir kokia Sausio 13-osios tarptautinė teisinė reikšmė.
Straipsnis buvo skelbtas 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto mokslinių straipsnių rinkinių serijos MSR serija Mokslinių straipsnių rinkinyje „1991 metų Sausio 13-oji Lietuvoje naujausiųjų mokslinių tyrimų kontekste“. Platesnis jo variantas anglų kalba skelbtas taip pat 2006 metais tarptautiniame mokslo leidinyje „Baltic Yearbook of International Law“, vol. 6, 2006, p. 293-343. Jis skelbtas dar iki Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Kuolelio, Bartoševičaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje, kuriame visiškai atmetė pareiškėjų pretenzijas prieš tariamai neteisėtą jų nuteisimą ir tuo pačiu patvirtino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo bei prieš jos nepriklausomybę veikusių asmenų baudžiamojo persekiojimo teisėtumą.

Šio straipsnio autorius – doc. dr. Dainius Žalimas, Vilniaus universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto vadovas. Jis taip pat labai daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijos rengimo minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtoje Kuolelio, Bartoševičaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje ir prie Lietuvos Respublikos pergalės šioje Lietuvos valstybingumui ypač svarbioje byloje.

Pirmąją teksto dalį galite perskaityti čia.

2. SSRS veiksmai 1991 metų sausį tarptautinės teisės požiūriu

Tarptautinės teisės požiūriu nagrinėjant 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje susiduriama su keliais svarbesniais aspektais: kaip šie įvykiai vertintini ir ar šis vertinimas taip pat taikomas LKP(SSKP) veiklai, ar galbūt ji vertintina atskirai nuo SSRS veiksmų.

2.1. Lietuvos Respublikos tarptautinis teisinis statusas 1991 metų sausį

Lemiamas veiksnys 1991 metų sausio įvykiams vertinti yra tuometinis Lietuvos Respublikos tarptautinis teisinis statusas. Nustačius, kad tuo metu Lietuvos Respublika buvo nepriklausoma valstybė ir tarptautinės teisės subjektas, reikėtų daryti išvadą, kad tokiu atveju SSRS buvo kita valstybė, todėl tuometiniams Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiams būtų taikytinos tarptautinės teisės normos ir sovietų veiksmai būtų laikytini agresijos aktu. Tuo tarpu nustačius, kad Lietuvos Respublika tuo metu nebuvo nepriklausoma valstybė, tektų daryti išvadą, kad sovietų veiksmai vertintini kaip vidaus konfliktas.

Lietuvos Respublikos tarptautiniam teisiniam statusui apibrėžti yra svarbūs du laikotarpiai: laikotarpis nuo valstybės nepriklausomybės praradimo 1940 metais iki jos atkūrimo 1990 metais ir laikotarpis po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.

2.1.1. Iki atkuriant nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d.

Lietuvos Respublikos tarptautiniam teisiniam statusui 1940-1990 metais nustatyti svarbiausias yra 1939-1940 metų įvykių, lėmusių Lietuvos inkorporavimą į SSRS, tarptautinis teisinis įvertinimas. 1940 metų Baltijos valstybių aneksijos neteisėtumas ir jų, kaip tarptautinės teisės subjektų, tęstinumas yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės doktrinoje[1]. Tuo tarpu priešingas dabartinės Rusijos požiūris, mėginantis teisinti 1940 metų sovietinę agresiją ir neigti okupacijos faktą, nėra palaikomas, nes jis yra nepagrįstas tarptautinės teisės normomis, neprofesionalus ir absurdiškas[2].

Atsižvelgiant į tai, išsamus 1939-1940 metų įvykių vertinimas šiame straipsnyje nenagrinėtinas. Vis dėlto pažymėtina, kad neseniai Europos žmogaus teisių teismas taip pat iš esmės pripažino 1940 metų Sovietų Sąjungos agresijos prieš Baltijos valstybes faktą atspindėdamas tarptautinės bendrijos poziciją šiuo klausimu. 2006 m. kovo 16 d. Teismo Didžioji kolegija priėmė galutinį sprendimą Ždanoka prieš Latviją byloje[3], kurio 13 ir 119 punktai nepalieka abejonių dėl 1940 metų įvykių Lietuvoje vertinimo. Antai Teismas konstatavo, kad Baltijos valstybių nepriklausomybės praradimas 1940 metais buvo Hitlerio Vokietijos ir Stalino Sovietų Sąjungos slaptais Molotovo – Ribentropo pakto protokolais įvykdyto Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimo pasekmė, o šie protokolai buvo „susitarimas, prieštaraujantis visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams“. Teismas taip pat pastebėjo, kad šio susitarimo pasekmė – Baltijos valstybių aneksija – buvo įvykdyta sovietų kariuomenei įsiveržus į Baltijos valstybes, Sovietų Sąjungos komunistų partijai (SSKP) vadovaujant ir panaudojant jos vietinius padalinius (marionetines komunistų partijas) teisėtai valdžiai pakeisti.

Taip pat derėtų prisiminti vieną svarbų dokumentą, atspindintį 1939-1940 metų įvykių teisinį vertinimą, į kurį turėjo atsižvelgti Sovietų Sąjunga santykiuose su Lietuva. Tai – 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“[4], kuriuo Molotovo – Ribentropo pakto slaptieji protokolai pripažinti niekiniais. Iš šio nutarimo 5 ir 7 punktų aišku, kad Sovietų Sąjunga pripažino tai, kad realizuojant Molotovo – Ribentropo sandėrį buvo pažeistas Baltijos valstybių suverenitetas ir nepriklausomybė, taip pat SSRS tarptautiniai įsipareigojimai pagal 1920 metų taikos sutartis ir 1926-1933 metų nepuolimo sutartis su Baltijos valstybėmis. Vadinasi, tuo pačiu Sovietų Sąjunga pripažino ir agresijos prieš Baltijos valstybes faktą, nes kitaip logiškai paaiškinti taikos ir nepuolimo sutarčių pažeidimo fakto pripažinimo tiesiog neįmanoma (taikos ir nepuolimo sutartis pažeisti galima tik įvykdant agresiją (ginkluotą užpuolimą), kurią tokios sutartys draudžia). Suprantama, kad ginkluoto užpuolimo pasekmė, jei pavyksta užpultą teritoriją užimti, yra karinė okupacija. Tad atsižvelgiant į tokią pačios SSRS 1989 m. gruodžio 24 d. Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimu išreikštą poziciją, Sovietų Sąjungai teisės požiūriu buvo nebeįmanoma neigti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos.

Iš tikrųjų 1940 m. birželio 15 d. sovietų karinis įsiveržimas į Lietuvą laikytinas agresyvaus karo aktu[5]. Tokio įsiveržimo tąsa buvo visos Lietuvos teritorijos karinė okupacija ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdyta šios teritorijos aneksija. Pagal analogiją su JT Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 metų konsultacine išvada dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių (žr. išvados 75-78 punktus)[6] darytina išvada, kad nei okupuotos Lietuvos teritorijos aneksija, nei civilinės okupacinės administracijos įvedimas, nei tariama dalinė sovietų Lietuvos autonomija, nei kokie nors kiti SSRS teisės ar administraciniai aktai tarptautinės teisės požiūriu niekada negalėjo pakeisti Lietuvos, kaip okupuotos teritorijos, tarptautinio teisinio statuso, taip pat kaip tokio okupuotos Palestinos teritorijos statuso nepakeitė nei šios teritorijos dalies aneksija, nei dalinės savivaldos įvedimas[7].

Taigi tarptautinės teisės požiūriu 1940-1990 metais Lietuvos Respublika buvo okupuota valstybė. Pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) SSRS negalėjo įgyti jokių suverenių teisių į užgrobtą Lietuvos teritoriją, todėl Lietuva tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo SSRS dalis; Lietuvos Respublika kaip tarptautinės teisės subjektas neišnyko, jos teritorijos aneksija nebuvo pripažinta tarptautinės bendrijos[8], o šioje teritorijoje įsteigta Lietuvos SSR laikyta marionetiniu SSRS dariniu[9], negalinčiu turėti daugiau teisių nei jį sukūrusi valstybė agresorė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad visą 1940-1990 metų laikotarpį Lietuvos Respublika ir SSRS buvo skirtingos valstybės ir tarptautinės teisės subjektai. Šis laikotarpis taip pat gali būti apibūdintas kaip tęstinė sovietinė agresija prieš Lietuvos Respubliką, t. y. SSRS tarptautinių įsipareigojimų nesiimti agresijos tęstinio pobūdžio pažeidimas. Neatsitiktinai pagal 1974 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo[10] 3 straipsnio a punktą agresijos aktu laikomas „ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją … ar bet kokia karinė okupacija, … įvykdyta taip įsiveržus, arba bet kokia kitos valstybės teritorijosaneksija panaudojus jėgą“. Neteisėtą valstybės teritorijos okupaciją ir užsienio ginkluotųjų pajėgų buvimą be valstybės sutikimo kaip tęstinio pobūdžio tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo pavyzdį nurodo JT Tarptautinės teisės komisija[11].

1989 m. gruodžio 24 d. Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimu „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ iš esmės pripažinusi agresijos prieš Baltijos valstybes faktą, Sovietų Sąjunga pristigo politinės valios toliau vadovautis šio nutarimo principais ir aiškiai pripažinti Lietuvos aneksijos neteisėtumą bei niekinį pobūdį. Beje, Lietuvos aneksiją niekine 1990 m. vasario 7 d. nutarimu pripažino Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba[12], taip sudarydama unikalią teisinę situaciją, kai marionetinis darinys pats pripažino savo neteisėtumą. Tuo tarpu SSRS, prieštaraudama 1989 m. gruodžio 24 d. Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo nuostatoms, toliau traktavo Lietuvą kaip sudėtinę savo teritorijos dalį, vieną iš sąjunginių respublikų.

Tačiau pagal tarptautinę teisę tokia SSRS pozicija neturėjo jokios reikšmės. Pagal paprotines tarptautinės teisės normas, kodifikuotas 2001 metų JT Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekte[13] (toliau – Valstybių atsakomybės straipsnių projektas), atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą valstybė negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis siekdama pateisinti įsipareigojimo nutraukti tarptautinės teisės pažeidimą nesilaikymą, o valstybės veiksmų kvalifikavimas neteisėtais pagal tarptautinę teisę nesikeičia dėl to, kad pagal valstybės vidaus teisę šie veiksmai laikomi teisėtais (žr. projekto 32 ir 3 straipsnius). Vadinasi, atsisakydama atkurti teisėtą situaciją ir trukdydama atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, tarptautinės teisės požiūriu Sovietų Sąjunga negalėjo remtis savo konstitucija ir ja teisinti tokių savo veiksmų. Ji taip pat neturėjo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos išstojimą iš SSRS reglamentuojančių sovietinių įstatymų.

2.1.2. Teisinė situacija po nepriklausomybės atkūrimo

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas baigė sovietinę Lietuvos okupaciją. 1990 m. kovo 11 d. Aktu Lietuvos Respublika susigrąžino suverenių galių vykdymą, visą įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią Lietuvos teritorijoje nuo tos dienos įgyvendino tik Lietuvos Respublikos institucijos. Tuo pačiu SSRS prarado Lietuvos teritorijos kontrolę, būtiną karinei okupacijai tęsti. Lemiamą kontrolės ir valdžios elemento vaidmenį okupacijai konstatuoti kelis kartus patvirtino JT Tarptautinis Teisingumo Teismas. Pavyzdžiui, Ginkluotų veiksmų Kongo teritorijoje byloje Teismas pažymėjo, kad „pagal paprotinę tarptautinę teisę, atspindėtą 1907 metų Hagos taisyklių 42 straipsnyje, teritorija laikoma okupuota, kai ji iš tikrųjų yra priešo armijos valdžioje, ir okupuota laikoma tik ta teritorija, kurioje tokia valdžia įvesta ir gali būti įgyvendinama“[14] (šioje byloje Teismas taip pat rėmėsi identišku savo teiginiu Sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje byloje[15]).

                      Iš šio straipsnio pradžioje pateiktų faktinių aplinkybių aišku, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. SSRS neįgyvendino ir negalėjo įgyvendinti efektyvios valdžios Lietuvos teritorijoje. Nors sovietų ginkluotosios pajėgos toliau neteisėtai buvo Lietuvoje, jos nebuvo pajėgios nei veiksmingai kontroliuoti Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų, nei pakeisti šių institucijų sovietinėmis. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos kontroliavo tik jų dislokavimo vietas, gebėjo trukdyti Lietuvos Respublikos institucijoms, tačiau šis kišimasis nebuvo tiek rimtas, kad nutrauktų Lietuvos valstybės institucijų veiklą.

                      Okupacijos pabaiga 1990 m. kovo 11 d. dar nereiškė, kad buvo nutrauktas SSRS įsipareigojimų nesiimti agresijos tęstinio pobūdžio pažeidimas. Šį tęstinį pažeidimą toliau sudarė besitęsiantis neteisėtas Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų buvimas Lietuvoje, kaip dar nepašalinta 1940 m. birželio 15 d. agresijos akto pasekmė. Kitaip tariant, toks sovietinių ginkluotųjų pajėgų buvimas Lietuvoje buvo 1940 metais prasidėjusios agresijos tąsa ir galėjo būti laikomas agresijos aktu inter alia 1974 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 3 straipsnio e punkto prasme, jeigu šį punktą suprastume ir taikytume mutatis mutandis taip, kad jis apimtų visus atvejus, kai užsienio ginkluotosios pajėgos yra valstybėje be jos sutikimo ir priešinasi teisėtoms buvimo valstybės priemonėms[16] (tuo tarpu 1990-1991 metais Lietuvoje esančios SSRS pajėgos vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Respubliką). Tokį teisinį kvalifikavimą patvirtina JT Tarptautinio Teisingumo Teismo pozicija Ginkluotų veiksmų Kongo teritorijoje byloje: atsižvelgdamas į didelį neteisėtos karinės intervencijos mastą ir ilgą jos trukmę, taip pat vienašalį užsienio ginkluotųjų pajėgų dislokavimą be buvimo valstybės sutikimo, Teismas kvalifikavo tokius veiksmus ne tik kaip buvimo valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo pažeidimą, bet ir kaip „sunkų JT Chartijos 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo naudoti jėgą pažeidimą“[17]. Neabejotinai toks sunkus pažeidimas, nukreiptas prieš valstybės suverenitetą ir teritorinį vientisumą, prilygsta agresijai[18].

2.2. SSRS veiksmai 1991 metų sausį – agresijos aktas

Taigi atsižvelgiant į šiame straipsnyje aptartas faktines ir teisines aplinkybes, ypač į tai, kad Lietuvos Respublika, kaip valstybė ir nepriklausomas tarptautinės teisės subjektas, niekada neišnyko, darytina išvada, kad Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą 1991 metų sausį laikytini agresijos aktu. Tai akivaizdu iš SSRS ginkluotųjų pajėgų ir kitų ardomųjų veiksmų tikslų, masto ir pobūdžio.

Pirma, karinių veiksmų tikslai buvo aiškiai paskelbti Sovietų Sąjungos prezidento M. Gorbačiovo kreipimesi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1991 m. sausio 10 d., t. y. aktyvių karinių veiksmų išvakarėse. SSRS prezidentas pareikalavo, kad Lietuvos Respublika „tučtuojau visiškai“ atsisakytų suvereniteto atšaukdama 1990 m. kovo 11 d. Aktą ir atkurdama SSRS bei Lietuvos SSR konstitucijų galiojimą. Kreipimesi pagrasinta „skubiomis priemonėmis“ „konstitucinei tvarkai“ atkurti, įskaitant galimą sovietinio „prezidentinio valdymo“ įvedimą Lietuvoje. Šios „priemonės“ iš tikrųjų buvo skubios, nes sovietų karinės operacijos Lietuvoje prasidėjo jau kitą dieną (1991 m. sausio 11 d.), o 1991 m. sausio 12 d. vadinamasis „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ jau paskelbė imąs „visą valdžią“ Lietuvoje į savo rankas. Todėl atsižvelgiant į SSRS prezidento deklaruotus tikslus paskesnės sovietų karinės operacijos Lietuvoje atitiko agresijos apibrėžimą, suformuluotą 1974 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 1 straipsnyje, – tai buvo vienos valstybės ginkluotos jėgos naudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.

Antra, atsižvelgiant į 1991 metų sausio SSRS karinių operacijų Lietuvoje intensyvumą, jų vykdymo teritoriją ir panaudotų ginkluotųjų pajėgų dydį[19], galima daryti išvadą, kad pagal mastą ir pobūdį šios operacijos atitiko agresijos aktų apibrėžimą, suformuluotą 1974 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 3 straipsnyje, ypač šio straipsnio a, b, e ir g punktuose apibrėžtus agresijos aktus. Konkrečiai, sovietų karinės operacijos galėjo būti laikomos ginkluotu įsiveržimu į kitos valstybės teritoriją siekiant ją okupuoti, kitos valstybės teritorijos užpuolimu, neteisėtu ginkluotųjų pajėgų dislokavimu kitoje valstybėje be jos sutikimo, ginkluotų gaujų, grupių ir nereguliarių pajėgų siuntimu į kitą valstybę karinėms operacijoms vykdyti. Tokia išvada gali būti pagrįsta šiomis faktinėmis sovietų katinių operacijų aplinkybėmis: karinių operacijų metu naudotos didelės Lietuvoje neteisėtai dislokuotos pajėgos, kurios buvo sustiprintos iš SSRS papildomai atsiųstais specialios paskirties pajėgų vienetais; karinės operacijos prieš Lietuvos žmones ir turtą vykdytos visoje šalies teritorijoje, o sostinėje Vilniuje užimti strateginės reikšmės pastatai; buvo suformuotos, remiamos ir panaudotos ginkluotos gaujos, grupės ir nereguliarios pajėgos (pavyzdžiui, vadinamasis OMON, sukarintos vadinamųjų „Lietuvos SSR piliečių komitetų“ grupuotės); buvo paskelbta apie Lietuvos Respublikos valdžios pašalinimą; įvairiomis karinėmis ir prievartinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, užgrobiant Vilniaus geležinkelio mazgą ir oro uostą, organizuojant streikus ekonomiškai svarbiausiuose ūkio sektoriuose) mėginta destabilizuoti situaciją Lietuvoje.

Aptartoji šiame straipsnyje Lietuvos Respublikos tarptautinio teisinio statuso specifika lėmė du skiriamuosius 1991 metų sausio sovietų agresijos akto bruožus. Pirmasis bruožas susijęs su Lietuvos Respublikos statusu 1940-1990 metais, o antrasis – su Lietuvos Respublikos statusu atkūrus valstybės nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d.

Pirmasis skiriamasis bruožas yra tas, kad 1991 metų sausio agresijos aktas, kaip ir besitęsęs neteisėtas sovietų ginkluotųjų pajėgų buvimas Lietuvoje, gali būti laikomas 1940 metų agresijos tąsa. Šių pajėgų buvimas Lietuvoje buvo 1940 m. birželio 15 d. agresijos akto (ginkluotųjų pajėgų įsiveržimo) pasekmė, ir Lietuva niekada su tuo nesutiko. Todėl net jeigu Lietuvos Respublikos nepriklausomybė nebūtų atkurta 1990 m. kovo 11 d., tai nebūtų pakeitę SSRS veiksmų Lietuvoje kvalifikavimo, t. y. tarptautinės teisės požiūriu visos Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų karinės operacijos Lietuvoje po 1940 m. birželio 15 d. laikytinos agresijos tąsa.

Antrasis skiriamasis bruožas yra specifinis 1991 metų sausio agresijos akto tikslas, – reokupuoti Lietuvos teritoriją ir susigrąžinti jos kontrolę. SSRS siekė susigrąžinti būtiną karinei okupacijai efektyvios kontrolės ir valdžios elementą, kurį ji prarado 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Reokupacijos tikslą inter alia liudija tiesioginio sovietinio prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje planas, pagal kurį SSRS ginkluotosioms pajėgoms ir gynybos ministerijai turėjo tekti lemiamas vaidmuo administruojant Lietuvos teritoriją po Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir kitų institucijų sunaikinimo. Tai įrodo ketinimą įvesti Lietuvoje karinės okupacijos režimą, kuris būtų net mažiau užmaskuotas nei 1940 metų birželį.

Apibendrinant galima patvirtinti, kad tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos Respublika teisingai įvertino 1991 metų sausio įvykius kaip atviros karinės agresijos aktą[20], o ne tik mėginimą jėga pakeisti šalies konstitucinę santvarką[21]. Panašiai 1991 m. sausio 22 d. pareiškime dėl padėties Baltijos valstybėse[22] Europos Parlamentas paskelbė buvęs sukrėstas pažeidžiančios tarptautinę teisę sovietų karinės intervencijos Lietuvoje ir griežtai pasmerkė „sovietų karinę agresiją“ (taip įvertindamas padėtį Europos Parlamentas inter alia rėmėsi tuo, kad 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas pripažino niekiniais Molotovo – Ribentropo pakto slaptuosius protokolus). Trečiosios valstybės taip pat nevartojo reakcijai į vidaus konfliktus būdingos retorikos, o pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvos Respublikoje, kaip pažeidusius tarptautinę teisę, nors ir aiškiai neįvardino šių veiksmų kaip agresijos akto.

 

2.3. SSKP veiksmų Lietuvoje priskyrimas Sovietų Sąjungai

 

                      Atsižvelgiant į 1991 metų sausio įvykių Lietuvoje faktines ir teisines aplinkybes, pagal tarptautinę teisę SSKP, įskaitant jos padalinį LKP(SSKP), taip pat jos dukterinių organizacijų (įskaitant „Demokratinių jėgų kongresą“, „Nacionalinį gelbėjimo komitetą“ ir „Lietuvos SSR piliečių komitetus“) veikla negali būti atskirta ir vertinama kitaip nei SSRS veiksmai, nes akivaizdu, jog LKP(SSKP) veikė Sovietų Sąjungos interesais. LKP(SSKP) įstatai (Organizaciniai pagrindai) ir programa aiškiai rodė, kad ši „partija“ yra SSKP dalis, nes pagal šiuos dokumentus buvo skelbiama, jog LKP(SSKP) „veikia vieningoje Sovietų Sąjungos komunistų partijoje“. LKP(SSKP) turėjo organizuoti SSKP centrinių struktūrų nutarimų vykdymą Lietuvoje, t. y. iš tikrųjų vykdyti dalį sovietų valstybinio valdymo funkcijų. Kitaip tariant, LKP(SSKP), kaip ir visa SSKP, visomis priemonėmis (įskaitant karinę jėgą) siekė išlaikyti savo vadovaujantį vaidmenį sovietų valstybėje. Kaip pastebėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. gruodžio 28 d. nutartyje Sausio 13-osios byloje, „vienpartinė sistema ir vadovaujantis komunistų partijos vaidmuo (sovietų) valstybėje pratęsė Stalino laikų valstybės valdymo tradicijas, suliedama komunistų partiją su valstybe. Aukščiausių partinių institucijų sprendimai buvo privalomi visoms valstybinių institucijų grandims ir buvo vykdomi. Jeigu (Sovietų) Sąjungos konstitucija leido tam tikrą sąjunginių respublikų valdžios ir valdymo institucijų autonomiškumą, tai sąjunginių respublikų partinės organizacijos buvo vieningos SSRS partinės organizacijos padaliniai, užtikrinantys besąlygišką SSKP centrinių institucijų nutarimų vykdymą“. Tokiu būdu SSKP per vietines partines organizacijas turėjo kontroliuoti respublikų valdžią, kad nekiltų sąjunginės ir respublikinės valdžios konfliktų. Tačiau LKP(SSKP), būdama SSKP dalimi, turėjo specifinį tikslą, – padėti Sovietų Sąjungai, kurioje SSKP dar kontroliavo valstybės institucijas, susigrąžinti Lietuvos, kurioje SSKP prarado valdžią, kontrolę. Toks tikslas buvo išreikštas LKP(SSKP) programoje kaip siekis atkurti Lietuvoje SSRS ir Lietuvos SSR konstitucijų galiojimą, t. y. atkurti marionetinę Lietuvos SSR, kaip SSRS dalį.

Tai, kad LKP(SSKP) vykdė dalį sovietų valstybinio valdymo funkcijų, rodė ne tik šios „partijos“ programinės nuostatos, bet ir reali veikla[23]. Visą laiką „partiją“, kaip SSKP dalį, rėmė ne tik centrinės SSKP institucijos, bet ir SSRS valstybinės institucijos, ypač Lietuvoje neteisėtai dislokuotos sovietų ginkluotosios pajėgos. Pavyzdžiui, SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkai dalyvavo LKP(SSKP) veikloje, buvo šios „partijos“ vadovaujančių institucijų nariai; sovietų ginkluotosios pajėgos taip pat teikė logistinę, materialinę ir karinę paramą LKP(SSKP) bei prieglobstį „partijos“ lyderiams. Taip remiama LKP(SSKP) mėgino sukurti jos vadovaujamas Lietuvos SSR institucijas, kurios turėjo pakeisti Lietuvos Respublikos valdžią. 1991 metų sausio agresijos prieš Lietuvą metu Sovietų Sąjungos parama LKP(SSKP) buvo ypač akivaizdi, kai buvo rengiamas ir mėginamas įgyvendinti sovietų tiesioginio prezidentinio valdymo Lietuvoje įvedimo planas. Tada LKP(SSKP) veikė turėdama SSRS prezidento M. Gorbačiovo, Sovietų Sąjungos vyriausybės ir kitų aukščiausių pareigūnų pritarimą, su jais glaudžiai koordinuodama ir sinchronizuodama su savo veiksmus (ypač pateikiant identiško turinio ultimatumus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui ir imantis jėgos, kai šie ultimatumai buvo atmesti). Aukščiausiajai SSRS vadovybei palaiminus, sovietų ginkluotosios pajėgos buvo pasiųstos LKP(SSKP) remti, kad būtų įgyvendinti „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ sprendimai dėl valstybinės reikšmės pastatų užgrobimo, Lietuvos Respublikos institucijų sunaikinimo ir komendanto valandos įvedimo. LKP(SSKP) veikla nutrūko būtent tada, kai žlugus pučui Maskvoje 1991 metų rugpjūtį SSRS buvo priversta atsisakyti ketinimų atkurti Lietuvos SSR ir turėjo grąžinti Lietuvai neteisėtai užimtus pastatus.

Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje LKP(SSKP) buvo užsienio valstybės organizacija, vykdžiusi dalį SSRS valstybinio valdymo funkcijų. Europos žmogaus teisių teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimo Ždanoka prieš Latviją byloje 120 punkte iš esmės patvirtino, kad Latvijoje veikusį tokį pat darinį, kaip LKP(SSKP) Lietuvoje, taip pat visiškai kontroliavo sovietų valstybinės institucijos ir šis darinys vykdė dalį sovietų valstybinio valdymo funkcijų: Teismas rėmėsi Latvijos teismų nustatytais faktais, kad „nesėkmingus perversmus Baltijos valstybėse 1991 metų sausį ir rugpjūtį organizavo ir vykdė SSKP bei jos vietiniai padaliniai“. Šio sprendimo 119 punkte Teismas taip pat pažymėjo analogišką SSKP ir jos vietinių padalinių vaidmenį planuojant ir vykdant Baltijos šalių aneksiją 1940 metais. Tokios Europos žmogaus teisių teismo išvados reiškia, jog SSKP ir jos vietiniai padaliniai turėjo įgaliojimus vykdyti dalį SSRS valstybinių funkcijų, kitaip šie dariniai nebūtų buvę panaudoti vykdant 1940 metų aneksiją ir 1991 metų agresiją. Todėl logiška LKP(SSKP) laikyti Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 5 straipsnyje apibrėžtu pusiau valstybiniu (paravalstybiniu) dariniu, vykdančiu tam tikrus valstybinės valdžios elementus[24]. Vadovaujantis šia Valstybių atsakomybės straipsnių projekto nuostata, tokio paravalstybinio darinio elgesys priskirtinas SSRS papildomai neįrodinėjant, kad sovietų valstybė iš tikrųjų kontroliavo šį elgesį[25].

Kita vertus, jeigu darytume prielaidą, kad LKP(SSKP) pagal sovietų teisę nebuvo įgaliota vykdyti valstybinių funkcijų, kaip reikalaujama pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 5 straipsnį, šios „partijos“ elgesys vis tiek būtų priskirtinas SSRS pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 8 straipsnį. Pagal šį straipsnį valstybei priskiriamas jos kontroliuojamas ar vadovaujamas asmenų grupės elgesys. Akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos kontrolę LKP(SSKP) galima laikyti efektyvia, o būtent efektyvi asmens ar asmenų grupės kontrolė yra būtina pagal tarptautinę teisę tam, kad šis asmuo ar asmenų grupė būtų laikoma atstovaujančia valstybe (valstybės agentu). LKP(SSKP) veiklos kontrolė, kurią vykdė SSRS, visiškai atitiko JT Tarptautinio Teisingumo Teismo Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją byloje[26] suformuluotus efektyvios kontrolės kriterijus: per valstybės institucijas, ginkluotąsias pajėgas ir SSKP Sovietų Sąjunga ne tik bendrai kontroliavo LKP(SSKP) veiklą (finansavo, organizavo ir aprūpino „partiją“), bet ir vadovavo šiai veiklai bei panaudojo LKP(SSKP) 1991 metų sausio agresijos aktui maskuoti. Kitaip tariant, SSRS paprasčiausiai panaudojo LKP(SSKP) kaip įrankį agresijai vykdyti, todėl šios „partijos“ veikla laikytina 1991 metų sausio sovietų agresijos akto prieš Lietuvą dalimi.

(Bus daugiau)

[1] Pavyzdžiui, žr. bibliografiją Baltijos šalių valstybingumo klausimu, kurioje vyrauja konstatuojantys 1940 metų sovietinės agresijos faktą ir Baltijos valstybių tęstinumą darbai: D. A. Loeber, Molotovo – Ribentropo pakto teisiniai padariniai Baltijos valstybėms: apie pareigą „įveikti paveldėtas iš praeities problemas“ // Teisė, 2002, t. 45, p. 95-108.

[2] Žr.: D. A. Loeber, Molotovo – Ribentropo pakto teisiniai padariniai Baltijos valstybėms: apie pareigą „įveikti paveldėtas iš praeities problemas“ // Teisė, 2002, t. 45, p. 89; D. A. Loeber, Legal Consequences of the Molotov-Ribbentrop Pact for the Baltic States: on the Obligation “to Overcome the Problems Inherited from the Past” // Baltic Yearbook of International Law, vol. 1, 2001, p. 135; A. E. Senn, What Happened in Lithuania in 1940? // Lithuanian Foreign Policy Review, 2000, No. 2 (6), p. 181-183; D. Žalimas, Mėginimai pateisinti sovietinę agresiją prieš Lietuvą tarptautinės teisės požiūriu: arba kuo panaši Putino Rusijos ir nacistinės Vokietijos propaganda // Žurnalo Justitia priedas Teisės žinios, 2005, Nr. 1 (9), p. 2-5, 13-14; D. Žalimas, Sovietinė agresija prieš Lietuvą 1940 metais: nepagrįsti mėginimai ją pateisinti tarptautinės teisės požiūriu // Jurisprudencija, 2003, t. 46 (38), p. 11-28.

[3] Žr. šį sprendimą Europos žmogaus teisių teismo svetainėje internete: , prieiga 2006 m. kovo 19 d.

[4] SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1989, Nr.29-579.

[5] Toks įsiveržimas atitiko vieno iš agresijos aktų apibrėžimą pagal 1933 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos konvencijos užpuolimo sąvokai apibrėžti II straipsnį, – būtent, buvo įsiveržimas ginkluotosiomis pajėgomis į kitos valstybės teritoriją nepaskelbus karo. Ši dvišalė konvencija, kaip ir daugiašalė 1933 metų Londono konvencija dėl agresijos apibrėžimo, detalizavo 1928 metų Brando – Kelloggo pakto, uždraudusio agresiją, turinį. Žr.: I. Brownlie, International Law and the Use of Force by States, Oxford, Clarendon Press, 1963, p. 75-76, 103.

[6] 2004 m. liepos 9 d. JT Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinė išvada dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių, ICJ Reports, 2004; JT Tarptautinio Teisingumo Teismo interneto svetainė: , prieiga 2006 m. gegužės 22 d.

[7] D. Žalimas, Palestinos sienos byla: aktualios tarptautinės teisės raidos problemos Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinėje išvadoje // Justitia, 2004, Nr. 4 (52), p. 44.

[8] Plačiau apie principo ex injuria jus non oritur taikymą agresijos prieš Lietuvą atveju ir jo tarptautines teisines pasekmes žr.: D. Žalimas, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės, Vilnius, Demokratinės politikos institutas, 2005, p. 107-164.

[9] K. Marek, Identity and Continuity of States in Public International Law, Geneve, Librairie E. Droz, 1954, p. 396.

[10] 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija dėl agresijos apibrėžimo, V. Vadapalas, Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija, Vilnius, Eugrimas, 2003, p. 55.

[11] Žr. 2001 metų Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto komentarą, 14 straipsnio komentaro 3 punktą, Official Records of the UN General Assembly, Fifty-sixth session, Supplement No. 10 (A/56/10), chp. IV.E.2. Žr.: J. Crawford, The International Law Commission‘s Articles on State Responsibility: Introduction, Text and Commentaries, Cambridge: Cambridge University Press, 2002; Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos interneto svetainė: , prieiga 2006 m. gegužės 22 d.

[12] 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl 1939 metų Vokietijos – SSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, Žin., 1990, Nr. 8-182. Plačiau apie šį nutarimą žr.: D. Žalimas, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę, Vilnius, Rosma, 1997, p. 63-66.

[13] Žr.: V. Vadapalas, Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija, Vilnius, Eugrimas, 2003, p. 258-272.

[14] 2005 m. gruodžio 19 d. JT Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo ginkluotų veiksmų Kongo teritorijoje byloje (Kongo Demokratinė Respublika prieš Ugandą) 172 punktas, ICJ Reports, 2005; JT Tarptautinio Teisingumo Teismo interneto svetainė: , prieiga 2006 m. gegužės 22 d.

[15] Žr. 2004 m. liepos 9 d. JT Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinės išvados dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių 78 punktą, ICJ Reports, 2004; JT Tarptautinio Teisingumo Teismo interneto svetainė: , prieiga 2006 m. gegužės 22 d.

[16] Pavyzdžiui, agresijos aktu laikytinas užsienio ginkluotųjų pajėgų priešinimasis jų judėjimo suvaržymui ir kitoms buvimo valstybės nustatytoms taisyklėms, kuriomis siekiama užtikrinti suverenias šios valstybės teises. Žr.: C. Antonopoulos, The Unilateral Use of Force by States in International Law, Athens, Ant. T. Sakkoulas Publishers, 1997, p. 269.

[17] 2005 m. gruodžio 19 d. JT Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo ginkluotų veiksmų Kongo teritorijoje byloje (Kongo Demokratinė Respublika prieš Ugandą) 165 punktas, ICJ Reports, 2005; JT Tarptautinio Teisingumo Teismo interneto svetainė: , prieiga 2006 m. gegužės 22 d.

[18] Tai išplaukia iš agresijos apibrėžimo, suformuluoto 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 1 straipsnyje. Žr.: V. Vadapalas, Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija, Vilnius, Eugrimas, 2003, p. 54.

[19] Šie kriterijai turi reikšmės agresijos aktui kvalifikuoti ir padeda atskirti jį nuo kitų, ne tiek rimtų, ginkluotos jėgos panaudojimo atvejų. Žr.: C. Antonopoulos, The Unilateral Use of Force by States in International Law, Athens, Ant. T. Sakkoulas Publishers, 1997, p. 240-241.

[20] Taip SSRS veiksmai buvo įvertinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktuose: 1991 m. sausio 11 d. pareiškime, 1991 m. sausio 12 d. nutarime „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, 1991 m. sausio 13 d. Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje“, 1991 m. sausio 14 d. nutarime „Dėl vadinamojo „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ veiklos politinio ir teisinio įvertinimo“, kt. Žr.: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, Vilnius, LR AT leidykla, 1991, t. 2, p. 361-362, 369, 506-507.

[21] Deja, Sausio 13-osios byloje prisidėję prie agresijos asmenys buvo nuteisti ne už agresijos nusikaltimą, o dėl žmonių nužudymo, antivalstybinių organizacijų kūrimo ir aktyvaus dalyvavimo jame, viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, nuversti teisėtą valdžią ir pakeisti konstitucinę santvarką. 1991 metais galiojęs Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenumatė atsakomybės už agresiją.

[22] Žr.: Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1991, p. 334; The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 232-233.

[23] Tai, kad politinė partija turėtų būti pirmiausia vertinama pagal jos veiklą, o ne tik politinę programą, patvirtino inter alia Europos žmogaus teisių teismas. Žr. šio Teismo 2005 m. vasario 3 d. sprendimo Partidul Comunistilor (Nepeceristi) and Ungureanu prieš Rumuniją byloje 46 ir 56 punktus, Europos žmogaus teisių teismo svetainė internete: , prieiga 2006 m. kovo 19 d. Taip pat žr. panašią Teismo Didžiosios kolegijos poziciją 2006 m. kovo 16 d. sprendimo Ždanoka prieš Latviją byloje 120 punktą, Europos žmogaus teisių svetainė internete: , prieiga 2006 m. kovo 19 d.

[24] Plačiau apie tokius paravalstybinius darinius, kurių elgesys priskiriamas valstybei, žr. JT Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto komentarą, 5 straipsnio komentarą, Official Records of the UN General Assembly, Fifty-sixth session, Supplement No. 10 (A/56/10), chp. IV.E.2. Žr.: J. Crawford, The International Law Commission‘s Articles on State Responsibility: Introduction, Text and Commentaries, Cambridge: Cambridge University Press, 2002, p. 100-102.

[25] Tai skiria Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 5 ir 8 straipsnių nuostatas. Pagal 5 straipsnį valstybei priskiriamas tokių asmenų elgesys, kurie pagal nacionalinę teisę yra įgalioti vykdyti tam tikrus valstybinės valdžios elementus, o 8 straipsnis priskiria valstybei tokių jos vadovaujamų ar kontroliuojamų asmenų elgesį, kurie nėra įgalioti pagal nacionalinę teisę vykdyti valstybinės valdžios funkcijų. Žr. JT Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto komentarą, 5 straipsnio komentarą 3 ir 7 punktus, Official Records of the UN General Assembly, Fifty-sixth session, Supplement No. 10 (A/56/10), chp. IV.E.2. Žr.: J. Crawford, The International Law Commission‘s Articles on State Responsibility: Introduction, Text and Commentaries, Cambridge: Cambridge University Press, 2002, p. 100, 101-102.

[26] Žr. 1986 m. birželio 27 d. JT Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją byloje (Nikaragva prieš JAV) 115 punktą, ICJ Reports, 1986; JT Tarptautinio Teisingumo Teismo interneto svetainė: , prieiga 2006 m. kovo 1 d.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu