2010 11 12

Miglė Anušauskaitė

Kulturpolis

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Jūratė Baranova: „Nekuriantis protas tampa plokščias“

Jūratė Baranova. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbis su filosofe, eseiste, literatūros kritike JŪRATE BARANOVA apie žiniasklaidos vaidmenį, skirtį tarp literatūros ir žiniasklaidos, santykį tarp masinės ir elitinės kultūros.

Kokį, jūsų nuomone, vaidmenį atlieka žiniasklaida, formuojantis asmens charakteriui?

Nežinau. Šopenhaueris sakytų, kad mūsų charakteris mums duotas kaip lemtis, mes jo nekeičiame, tik metams bėgant geriau suprantame. Žiniasklaidos vaidmuo tada atrodytų menkas.

Žiniasklaida  tiesiog įeina į mūsų gyvenimą kaip neatskiriama jo dalis. Vaikystės įspūdis: mažame provincijos miestelyje senelis beskaitydamas laikraštį visada užmiega, akiniai nukrenta jam nuo nosies. Mums, vaikams, kiek juokinga. Nepaisant to, kad užmiega, senelis kasdien jį skaito.  Močiutė taip pat kasdien įsijungia radiją, nes nori žinoti, kas dedasi pasaulyje. Be to, jai linksma klausytis muzikos. Aš klausausi per radiją transliuojamos pjėsės „Eglė žalčių karalienė“ ir verkiu, nes labai man tos drebulės gaila. Be šių įspūdžių jau nebebūtum tuo, kuo esi.

O ką manote apie dabartinės žiniasklaidos kuriamus stereotipus? Ar jie naudingi, žalingi?

Žiniasklaida žiniasklaidai nelygi. Kai kada ji diegia stereotipus, kai kada juos griauna: juk būtent jos dėka sužinome apie netikėtus įvykius.

Apskritai žiniasklaidoje stereotipai neišvengiami, nes jie supaprastina reakcijos greitį. Ilgai mąstydamas gali parašyti straipsnį „Šiaurės Atėnams“, bet ne kuriam nors iš dienraščių.

Taigi skirtis tarp literatūros ir žiniasklaidos, tarp „masinės“ ir „elitinės“ kultūros yra aiški?

Ši skirtis visada buvo ir bus. Jau Platonas įžvelgė skirtį tarp tų, kurie trokšta įžvelgti tiesą, ir „reginių mylėtojų“.

Elitinė kultūra visada palieka įtarimą, kad už reginio yra kažkokia gilesnė prasmė, kurios negali išsyk aprėpti.

Masinė kultūra tokio nerimo nekelia ir todėl labiau susijusi su tiesioginio malonumo patyrimu. Gal kartais žmogui reikia tiesiog kvatotis ir nesukti galvos dėl pasaulio likimo. Kita vertus, ir elitiniai kultūros dariniai kartais sukelia visuotinį susidomėjimą. Pabandyk šiandieną nusipirkti į lietuvių kalbą išverstas intelektualinio paradokso meistro J. L. Borgeso knygas „Fikcijos“ ar „Smėlio knyga“. Nerasi.

Šiuo metu esantis santykis tarp masinės ir elitinės kultūros kiekių yra tinkamas?

Sunku būtų nustatyti šio santykio tinkamumą ar netinkamumą. Juk gyvenu būtent šiais laikais ir negaliu jų palyginti su kitais. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų žmones, kuriems patinka R. Musilio kūriniai, galėjai suskaičiuoti ant pirštų. Dabar – taip pat. Ar galite įsivaizuduoti tokią visuomenę, kur visi yra perskaitę šio rašytojo knygas?

Koks yra literatūros bei filosofijos vaidmuo, formuojantis asmenybei?

Amerikiečių filosofas Ričardas Rorty sakė, kad literatūra ugdo empatiją, t. y. jautrumą kito žmogaus skausmui, o filosofija atvirkščiai – ugdydama abejingumą atsitiktinumui jos nešėją daro bejausmį. Todėl tikrąja liberaliosios kultūros formuotoja Rorty laiko literatūrą, ne filosofiją.

Taip griežtai kaip Rorty nesakyčiau, bet tam tikras problemos aspektas čia pastebėtas. Viena vertus, filosofija ugdo racionalumą, kuris atveria sudėtingesnį ir platesnį supratimo galimybių lauką. Tačiau jei jos puoselėtojo asmenybės pagrindas lieka plokščias ir agresyvus, ji tampa tik dar viena kovos su pasauliu priemone  ir savo galios, pranašumo prieš kitus steigimo įrankiu.

Manyčiau, kad asmens tapsmą palankiai veikia filosofijos kaip kūrybos samprata, kurią puoselėjo prancūzų filosofas Gillis Deleuze‘as. Net ir labai stiprus analitiškas protas nekurdamas tampa plokščias, o jo steigiamas horizontalus pasaulio vaizdas yra tiesiog nuobodus.

Kas yra toji filosofija kaip kūryba?

Kūrėjo žvilgsnis yra besistebinčio vaiko žvilgsnis į pasaulį. Manau, kad filosofijoje tokio požiūrio būtinai reikia. Tai – galimybė filosofijai atgimti, o ne užstrigti banalybių sraute.

Filosofija neišvengiamai susijusi su analitiniu mąstymu. Dėl to dažnas mąstytojas ir kratosi kūrybos – jam atrodo, jog tai nuvertina jo analitinius gebėjimus. Bet tai netiesa: analitiškas filosofo mąstymas – jei jis yra išvystytas ir nuoširdus – gali padėti atverti tokius klodus, kurie neįmanomi, pavyzdžiui, literatams.

Mano nuomone, vienintelis postmodernus autorius Lietuvoje, kuris žiūri į filosofiją kūrėjo žvilgsniu, yra Arvydas Šliogeris. Jis kuria metaforas, naudoja įvaizdžius.

Ką tuomet manote apie analitinę filosofiją?

Analitinė filosofija turi savo vietą, savo tradiciją – niekas jos nemėgina sumenkinti. Pavyzdžiui, fizikos moksle yra teorinė fizika, astrofizika ir panašiai – visos šios sritys turi vienodą teisę egzistuoti. Filosofui analitikui taip pat reikalingas kūrybingumas: antraip jis viso labo kartos jau žinomas tiesas.

Vyriškumas ir moteriškumas – įgimti ar įgyti savybių rinkiniai?

Tai tiesiog egzistencinis likimas, neišvengiama gyvenimo skirtis.

Feministės, teigiančios, kad „vyriškumas, moteriškumas“ yra tik sociumo sukurti dalykai, eina dedukciniu keliu, šios skirties nebuvimą jos postuluoja iš teorijų, bet ne iš sodrios gyvenimo praktikos. Feministės reprezentuoja nekūrybingą, agresyvųjį protą, kuris bando argumentais užkalbėti tai, kas neužkalbama, kas visada išslys, kas kalboje šalinasi žodžių.

Keisčiausia, kad feministės agresyviausiai reaguoja į tokį pamatinį moteriškumą, kaip galią gimdyti vaikus. Juk tai moteriškos lyties pranašumas – vyras tokios galios neturi. Ir dėl to jis dažnai jaučia moteriai pagarbią baimę. Todėl biologija čia niekuo dėta. Yra tiesiog noras valdyti: ne tik vyrus (nujaučiama, kad jie nepaklus), bet kitas moteris, aiškinant joms jų ribotumo šaknis, kad jos tiesiog biologiškai orientuotos vyrų vergės.

Pasaulis surėdytas taip, kad ne kiekviena moteris gali gimdyti ir ne kiekvienai moteriai skirta mylėti vyrą. Tačiau gimdyti galima įvairiausiomis prasmėmis – gimdant idėjas, pozityvumą, atjautą, meilę artimajam, ir  pasauliui. Švedų psichiatras ir rašytojas Akselis Miuntė „Knygoje apie San Mikelę“ pastebėjo du moterų tipus. Pagrindinis veikėjas yra gydytojas, todėl jis susiduria su isterikėmis-hipochondrikėmis ir vienuolėmis. Pirmosios neišeina iš jo kabineto nuolatos besiskųsdamos ir ieškodamos sau ligų. Antrąsias jis sutinka prie mirštančiųjų ir tik pastarosios nusipelno jo meilės. Šios vienuolės, mano galva, ir yra tikros „gimdančios moterys“ par excellence.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi manote, jog moteris yra pranašensė už vyrą?

Moters prigimtis yra platesnė, plastiškesnė, o vyrai neretai pakliūva į savo pačių ego kalėjimą. Manau, jog moteriai nėra ko kovoti dėl savo pranašumo – jinai jį jau turi. Pradėjus savo pranašumą deklaruoti garsiai, jis išnyksta.

Minėjote, jog moteris turi galią gimdyti: pavyzdžiui, gimdyti kūrybą. Tačiau vyras taip pat kuria. Ar vyriška kūryba iš esmės skiriasi nuo moteriškosios?

Nežinau. Galbūt galima pastebėti tendenciją, jog vyrai ir moterys renkasi skirtingas temas. Tačiau nemanau, jog lytis nulemia sugebėjimą ar nesugebėjimą sukurti literatūros tekstą.