Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie tai, kaip gimė „Minimalus jautis“

Kristinos Bikulčiūtės nuotrauka

„Scena yra, ko gero, vienintelė vieta, kur tu gali nebijoti pasirodyti negražus. Pilnos gatvės „fotošopintų“  vaizdų ir tobulų filmų. Žmonės vengia matyti tamsiąją pusę. Neigia ir nenori, bet  manau, kad reikia“, – savo teatro suvokimo principą įvardino Vilniaus universiteto teatro  Kinetinės trupės aktorė Sigita Vaškelytė.

Baltu moliu nutepti „sulūžę“ kūnai, pamišėliškos likimo lėmėjų grimasos, vietomis šiurpulį varanti muzika, švysčiojantys dalgiai, neapykanta, nelaiminga meilė, klausimai be atsakymų – tokia estetika pateikiama spektaklio „Paklydimai (minimalus jautis)“ scenose. Žiūrovui – tai beveik 50 minučių besitęsiantis sunkus psichologinis krūvis, o aktoriui – tris mėnesius trukęs alinančio fizinio ir emocinio darbo rezultatas.  

Beveik prieš dvi savaites „darbinį“ variantą publikai pristatęs kolektyvas, gegužės 2 dieną visus drįstančius pradėti, o gal tiesiog tęsti, kelionę  po labirintą, kviečia išsiaiškinti, kas iš tikrųjų slypi po Minotauro kauke.  

Trumpas žvilgsnis į užkulisius 

Žiūrėdamas bet kokį judesio spektaklį, paprastas, beveik nesimankštinantis ir amžinai prie kompiuterio palinkęs žmogus, pagalvoji, kad aktoriai iš tiesų guminiai. Neturintys kaulų, kremzlių, stuburo slankstelių. Visi jie atrodo nejaučiantys skausmo, be proto stiprūs, šokti pradėję vos išlindę iš motinos įsčių. Nieko nėra neįmanomo. Režisieriui paliepus, artistams panorėjus, spektaklis susiklijavo be didesnio vargo. Žiūrovai niekada nežino, kas ir kaip vyko už juodų kulisų. 

Vilniaus universiteto teatro Kinetinės trupės vadovas Andrius Pulkauninkas neslėpė, kad idėja ne visada sutampa su galimybėmis. „Tai kompromisas tarp to, ką aktorius gali atlikti ir to, kokia beribė yra režisieriaus fantazija“, konstatavo jis. „Visada būna judesių, kurių negali padaryti iš pirmo karto. Jeigu tam tikras judesys „nesižiūri“ arba tu nepilnai jį atlieki, tiesiog keiti kitu. Arba stengiesi, kol pavyks. Bandai jį kaip nors „apžaisti“, pritaikyti sau“, kalbėjo Ariadnės vaidmenį atliekanti Agnė Povilaitytė. Apie skilusius pirštų kaulus ir kraujuojančias pėdas geriau nė nepradėti. 

Vietos savai fantazijai, pasak aktorių, yra, tačiau kartais ji nekelia džiaugsmo. „Visada galima kažkiek improvizuoti. Kartais net pavyksta geriau, negu buvo suplanuota. Bet tada jau reikia išmokti, ką sukūrei, tad geriau tiesiog daryti pagal planą“, savo darbo metodus pusiau juokais dėstė teisę studijuojantis trupės narys Gediminas Jonys.

Bent vaidmenis pasidalinti buvo lengva. Trupė nevienalytė, vieni šoka pirmus, kiti penktus metus, vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau,  tad ir kūrybinis svoris paskirstytas proporcingai. „Kurie sugeba kažką sudėtingesnio išpešt, tie ir peša“, aiškino A. Pulkauninkas. Stiprių moterų charakterių graikų mitologijoje ne per daugiausia. „Todėl šiuo atveju dominuojantis solistas ir virto pagrindiniu veikėju“, Evaldo Kazlausko pasirinkimą motyvavo vadovas. 

Ne visada žodžiuose slypi esmė

Paprastai, kalbėdamas su pagrindinį vaidmenį atliekančiu artistu, tikiesi, kad išgirsi atsakymus į bene svarbiausius viso spektaklio klausimus. Koks tavo personažas? Ką juo norima pasakyti? Koks tavo asmeninis santykis su šiuo charakteriu? Ir viso labo išgirdusi: „Nežinau. Naivus vyrukas, kurį nuskriaudžia. Panašiai, kaip Hemingvėjaus herojai būna“, nebūtinai nusivili. 

Iš pirmo žvilgsnio, teisingiau, iš pirmo žodžio, susidaro įspūdis, kad Evaldas, pagrindinio vaidmens atlikėjas, neturi žalio supratimo, kokią vietą jis užima visame spektaklyje. „Nesityčioju. Patinka irgi nelabai. Yra kažkokia judesių schema, kuri turėtų atspindėti tą charakterį, tad tapatinuosi tiek, kiek atlieku tuos veiksmus“, iki premjeros likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui savo personažo psichologinę analizę apibūdino jis. Nieko, susimąstai, dar daug laiko, susipras vaikinas. „Tesėją nuskriaudžia moiros, Tesėją nuskriaudžia Dionisas, Tesėją nuskriaudžia politikai, gal dar kiti dievai, ten neaišku“, dėstė Evaldas spektaklio eskizo pristatymo išvakarėse.  O kada bus aišku, knietėjo suniurzgėt, bet atsakymą, į garsiai taip ir neištartą klausimą, publika gavo jau kitą vakarą. 

Vos Evaldui pasirodžius ant scenos, tą pačią sekundę supranti, kad stebi ne teisės studentą, bet mitologinį didvyrį Tesėją. Ne tokį legendinį iš Atėnų į Kretą atvykusį herojų, Minotauro žudiką, su kokiu paprastai susipažįsti skaitydamas antikinę literatūrą. Jis tarsi pasimetęs kaimietis, įmestas į visiškai svetimą kultūrinę aplinką. Matai, kokie konfliktai kyla Tesėjo sieloje, suvoki, kaip jis keičiasi, pats to nenorėdamas susiriši su šiuo personažu. Kai reikia, laikai špygas, kad tik jam pasisektų, tyliai šnabždi: „Padaryk tai, ir viskas bus baigta“. Garsiai keikiesi, kai iš jo kažką atima. Tau liūdna, nes, stebėdamas atsuktą nugarą, įsivaizduoji, kad Tesėjas verkia. Kai taip aistringai pradžioje herojumi besižavėjusios merginos jį niekina ir stumdo, tetrokšti, kad kas nors išneštų tą vargšą vaikiną iš scenos, meldiesi, jog jam nebereikėtų ten lipti ir dar kartą viso to išgyventi. O kokia apgauta pasijunti, kai žmogus, be perstojo kartojęs žurnalistų taip nekenčiamą frazę „Ką aš žinau“, suspindi ryškiau, nei tikri scenos profesionalai. 

„Maža ką ten šneki. Kai iš tikro darai, kitaip neišeina“, tvirtino žodžių kišenėje nerandantis Evaldas. Nerandi ir nereikia. Ne veltui mokslininkai naikina medžius spausdindami knygas, šlovinančias kūno kalbos svarbą. Žodžių kartais tiesiog neužtenka.  

Kad tai tiesiog įvyktų

Lyginant dvi skirtingas raiškas judesio ir dramos teatrus, paaiškėja, kad pirmasis neša didesnę atsakomybę. Jei dramos teatre prastą vaidybą kartais atperka genialaus dramaturgo parašytos pjesės tekstas, tai šokio spektaklis šiuo atžvilgiu pasmerktas. „Kinetiniame variante tu meluoti jau negali. Jeigu iki galo neužkabini žiūrovo, jis pradeda nuobodžiauti, žiovauti, ieškoti šokolado, braškinti popierėliais ir galiausiai tamsoje ieškoti išėjimo“, tvirtino A. Pulkauninkas. 

O kaip, be to, kad privalai tobulai atlikti iš anksto sudėliotą kompoziciją, sukurti įtaigų, gyvą, tikrą personažą? „Iššaukti neapykantą padeda laužytos formos. Sulaužius savo kūną, pyktis automatiškai sukyla“, pasakojo Agnė Povilaitytė. Dar vienas būdas susirasti asmeninį santykį su savo veikėju. Paulina Taujanskaitė tikino, kad jai tereikia išryškinti kai kurias savo savybes, Evaldas kūrybinės medžiagos semiasi iš prisiminimų, Airidas Janušauskas stengiasi gyventi, o ne vaidinti scenoje, Agnė iš patirties bagažo traukia emocijas, kurias kažkada išgyveno. Susisieti su veikėju būtina. „Tu netiki tuo, ką darai, jeigu tu neturi ryšio su personažu“, apibendrino Indrė Burdaitė.

Visą vaidmens lipdymo procesą vainikuoja paskutinės minutės prieš lipant į sceną. Aktoriams nebereikia jokio papildomo pasiruošimo. Apšyli, susitvarkai dekoracijas, nusigrimuoji, pajuokauji, pasiginčiji, suvaldai jaudulį ir eini vaidint. Po  mėnesius trukusių fizinių, psichologinių bei emocinių ieškojimų, per akimirką tampi visai kitu žmogumi. „Tu tiesiog įeini, tau nebereikia apie tai galvoti, tai tiesiog įvyksta“,  apie tapimą žiauria likimo deive sakė Kristina Bikulčiūtė.

Anokia čia paslaptis, kad tokie pat metodai naudojami ir dramos teatre. Tai ne judesio raiškos sėkmės receptas. Kinetinio teatro aktoriai tiesiog privalo daugiau dirbti, labiau viską apgalvoti. Skaudžiau kristi, lanksčiau judinti rankas, toliau šokti, aukščiau kelti kojas, tikriau grumtis… Trumpai, tiesiog viską daryti geriau. 

„Egzistencija nėra rojus. Ji prasideda tada, kai žmonės išeina iš rojaus. Turi įvykti konfliktas tarp gėrio, kad vyktų žmogiškas gyvenimas“, –  esminių jėgų susidūrimą ir ne visai optimistišką spektaklio personažų, dekoracijų ir siužeto estetiką komentavo filosofiją studijuojanti Sigita. Kelionė į save retai kada būna rožėmis klota. Jei neskaudės, nebus sunku – negausi išrišimo. Kaip ir gyvenimui, ši tiesa  galioja ir spektaklio „Paklydimai (minimalus jautis)“ atsiradimui.

Izabelė Švaraitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.