Dvasinė sausra – Dievo tylėjimas ar tikėjimo branda?

Dvasinė sausra yra viena dažniausių ir kartu mažiausiai suprantamų krikščioniškojo dvasinio gyvenimo patirčių. Jai būdingas juntamo Dievo artumo ir dvasinių paguodų nebuvimas, nors žmogus toliau trokšta melstis, ieško Dievo ir stengiasi gyventi pagal Evangeliją.

Katalikų dvasinė tradicija pabrėžia, kad ši būsena nebūtinai reiškia tikėjimo krizę ar Dievo nutolimą. Priešingai – ji gali būti Dievo pedagogikos dalis, vedanti žmogų į brandesnį tikėjimą.

Šventajame Rašte Dievo tylos patirtis nėra neįprasta. Psalmininkas meldžiasi: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Ps 22, 2), tuos pačius žodžius ant kryžiaus ištaria ir Jėzus (Mt 27, 46). Tai nereiškia, kad Dievas iš tiesų buvo pasitraukęs. Greičiau tai liudija, jog tikėjimo kelias kartais veda per tamsą. Apaštalas Paulius primena: „Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7). Šie žodžiai atskleidžia dvasinės sausros esmę – tikėjimas paremtas ne jausmais, bet pasitikėjimu Dievu.

Giliausiai šią temą išplėtojo šv. Kryžiaus Jonas. Veikale „Tamsioji naktis“ jis aiškina, jog Dievas kartais atima juntamą paguodą, „kad apvalytų sielą ir pakeltų ją į aukštesnę meilę“. Todėl dvasinė sausra yra ne bausmė, bet apsivalymo kelias. Panašiai moko ir šv. Teresė Avilietė, teigdama, kad maldos pažanga matuojama ne paguoda, bet meile ir pasiryžimu vykdyti Dievo valią.

Vis dėlto ne kiekvienas maldos sunkumas yra mistinis išbandymas. Dvasinės sausros priežastys gali būti labai įvairios: fizinis nuovargis, perdegimas, psichologiniai sunkumai, dvasinio gyvenimo aplaidumas ar sąmoningas prisirišimas prie nuodėmės. Todėl klasikinė dvasinė teologija ragina neskubėti šios būsenos laikyti „tamsiąja naktimi“, bet pirmiausia sąžiningai ištirti jos priežastis ir prireikus kreiptis į patyrusį dvasios vadovą.

Vienas svarbiausių dvasinės sausros požymių yra tai, kad žmogus, nors nebejaučia Dievo artumo, nenustoja Jo ieškoti. Jis lieka ištikimas maldai, sakramentams ir Evangelijai. Būtent ši ištikimybė rodo, kad tikėjimas tampa brandesnis ir vis mažiau priklausomas nuo emocinių išgyvenimų.

Apie dvasinį sausumą kalbama ir Katalikų Bažnyčios katekizme: „Kita sunki maldos pagunda yra dvasinis sausumas“ (KBK 2731). Katekizme raginama tokiomis akimirkomis likti su Kristumi Jo kančioje ir nenutraukti maldos. Todėl dvasinė sausra nėra ženklas, kad Dievas paliko žmogų. Dažnai tai yra kvietimas pereiti nuo tikėjimo, paremto jausmais, prie tikėjimo, paremto vien pasitikėjimu.

Taip pat skaitykite:

Kunigas L. Braukyla apie studijas Romoje: „Gilesnis studijavimas mus daro nuolankesnius, o ne labiau pasipūtusius“

Petro klaida – mums pamoka sugrįžti į save

„Viešpaties angelas“: kartais kyla pagunda manyti, kad Viešpats klysta

Brolis dominikonas G. Juškevičius: „Ne tik tu kuri gyvenimą, bet ir Dievas tau nori laimės“

Negi bus ir atlygis?

Mesijo kelias

Ar krikščionis gali kariauti?

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Neatsitiktinai daugelis Bažnyčios šventųjų savo dvasiniame kelyje išgyveno ilgus Dievo tylos laikotarpius. Jų patirtis liudija, kad tikrasis šventumas gimsta ne tada, kai lengva tikėti, bet tada, kai žmogus lieka ištikimas Dievui ir Jo ieško net tamsoje. Todėl dvasinė sausra nėra dvasinio gyvenimo nesėkmė. Tinkamai priimta ji tampa apsivalymo, nuolankumo ir brandesnės meilės mokykla, kurioje žmogus išmoksta mylėti Dievą ne dėl Jo teikiamos paguodos, bet dėl to, kad Jis vienintelis yra vertas visos žmogaus meilės.

Pavargusios sielos malda

Viešpatie Jėzau!
Atleisk, kad dažniausiai Tau tenka ta mano dalis, kuri lieka po visos dienos. Po visų darbų ir rūpesčių.
Atleisk, kad pas Tave ateinu išsekęs. Iškalbėjęs visus žodžius. Pavargęs. Išsikvėpęs. Išsisėmęs. Tau tenka mano atodūsiai vietoj pokalbio, nes pavargusios mintys nebesudėlioja žodžių. Tau tenka tyla vietoj švelnių žodžių. Žarijos vietoj liepsnos.
Ne todėl, kad myliu Tave mažiau, o todėl, kad šalia Tavęs jaučiuosi visiškai saugus ir nebijau subyrėti. Nes Tu esi Tas, šalia kurio pagaliau galiu iškvėpti po dienos. Prie Tavęs man nereikia jokių kaukių.

Tik žinok, Viešpatie, kad aš vis tiek kasdien renkuosi Tave. Tu esi mano atgaiva. Ne garsiai. Ne visada didžiais darbais, ne visada gražiomis maldomis, bet visa širdimi, kuri tesugeba vien tylėti.

Atnešu Tau savo silpnumą, o ne stiprybę. Savo silpnumą noriu Tau patikėti, nes Tavo galybė geriausiai pasireiškia mano silpnume (plg. 2 Kor 12, 9).

Tikiu, kad Tu priimi mane visą: su džiaugsmais ir skausmais, su ištikimybe ir trapumu, su viltimis ir abejonėmis. Tavo tyli meilė mane laiko, guodžia ir ramina.

Ačiū, kad esi Tas, prie kurio galiu būti ne šventas ir tobulas, o tiesiog savimi.

Jėzau, pasitikiu Tavimi!