Pirmasis rektorius P. Skarga Krokuvoje ir Vilniuje

Pirmuoju rektoriumi paskirtas jėzuitų vienuolis P. Skarga, garsus pamokslininkas, teologas ir polemikas, literatas ir politinis veikėjas. Gimęs 1536 m. Grujeco miestelyje, netoli Varšuvos; augo našlaičiu vyresniojo brolio globojamas. Teologinį išsilavinimą įgijo Krokuvos universitete, tapo kunigu, Romoje 1569 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Darbuotis į Vilniaus kolegiją jis atvyko 1573 m.

Garbingose Vilniaus universiteto rektoriaus pareigose P. Skarga buvo trejetą metų, iki 1582-ųjų. Apskritai jo vienuolikos metų darbuotė Vilniuje – tai vaisingiausias intelektualinio gyvenimo tarpsnis. Amžininkai prisimena P. Skargą buvus griežtu ir reikliu universiteto vadovu. Savo raštuose ir pamoksluose rektorius mokė jaunuomenę būti savo tėvynės ir Bažnyčios kariais pagal jėzuitinį militis Christi (Kristaus kario) idealą. P. Skarga buvo pirmasis į nuoseklią polemiką su protestantais leidęsis Katalikų bažnyčios atstovas Lietuvoje. Jo oponentai nebuvo silpni – tai minties galiūnai Andrius Volanas, Stanislovas Sudrovijus ir kiti.

P. Skarga parašė tris poleminius veikalus, uoliai diegdamas Tridento bažnytiniame susirinkime numatytas naujas pamaldumo formas, sureikšminusias šventųjų kultą: jų šaukimąsi bėdoje, šventųjų užtarimą, pagarbą relikvijoms bei jų atvaizdų naudojimą. 1579 m. Vilniuje iš spaudos išėjo P. Skargos knyga „Šventųjų gyvenimai“, dedikuota Onai Žygimantaitei, valdovo S. Batoro žmonai, paskutiniajai iš Jogailaičių giminės. Knyga turėjo milžinišką pasisekimą: autoriui gyvam esant sulaukė 8 leidimų, po mirties – dar 17. Jos įtakoje parašyti ir Motiejaus Valančiaus lietuviški „Žyvatai šventųjų“.

Su P. Skargos vardu susijęs ir popiežiškosios seminarijos atidarymas Vilniuje. Taip pat jis rūpinos jėzuitiškų kolegijų steigimu Polocke, Rygoje. Sugrįžus Livonijai į Lietuvos globą, iškilo rūpestis to krašto rekatalikizacija; jėzuitai buvo įkurdinti dar ir Dorpate bei Narvoje.

LDK, kurios teritorijoje kirtosi Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijos, buvo svarbi platforma Apaštališkajam sostui siekiant įgyvendinti dar nuo Florencijos susirinkimo 1430 m. puoselėtą bažnytinės unijos idėją. P. Skarga entuziastingai įsitraukė į šios politinės ir kultūrinės vizijos kūrimą bei įgyvendinimą. Teoriškai pagrįsdamas jos principus, rektorius parašė įtaigų veikalą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“, kurio buvo išspausdinti net trys leidimai (1577, 1590, 1610 m.). Įdomu, kad tuo metu buvo daromi ir praktiniai žingsniai – diplomatinę misiją, siekiant Maskvos carą Ivaną Rūstųjį įtikinti priimti katalikybę, vykdė italų jėzuitas Antonio Possevinas. O Brastos unija, sudaryta 1596 m., suformavo popiežiui pavaldžią Rytų krikščionybės konfesiją ir tvarią unitų kultūrą.

Nuo 1584 m. P. Skarga darbavosi jau Krokuvoje; pirmiausiai ten jam ypač svarbūs buvo gailestingumo darbai: įsteigė beturčių šelpimo „Gailestingumo broliją” ir banką „Varguolių kamarą”, o maro metais – „Šv. Lozoriaus broliją“. Netrukus P. Skarga buvo pakviestas tapti valdovo Zigmanto Vazos rūmų pamokslininku; tada ėmė aktyviai reikštis ir politikoje. Seimui sakytuose pamoksluose emocingai ir įtaigiai, gražia barokine retorika kvietė stiprinti piliečių ir valdančiųjų dorovę, siekti krikščioniškųjų konfesijų vienybės, prisiminti tas vertybes, kurios gelbsti ir stiprina valstybę.

Krikščioniškoji moralė turinti būtinai sutapti su meile Tėvynei – dažnos jo kalbos pagrindinė mintis. Pamokslus sakydavo aistringai ir įtaigiai; jo žodžiai klausytojams giliai krisdavo į širdį. Literatūros tyrinėtojų nuomone, P. Skargos „Seimo pamokslai” – meniškiausi XVI a. lenkų prozos tekstai. Taip jo kūrybą įvertino ir poetas Adomas Mickevičius, 1841 m. skaitydamas paskaitą Paryžiuje. Dar ir įvardydamas P. Skargą valstybės likimo pranašu. Dailininkas Janas Mateika nutapė įspūdingą paveikslą „Skarga sako pamokslą“. O Lietuvos kultūrai paskutinė pirmojo rektoriaus dovana – 1610 m. parašyta šventojo karalaičio Kazimiero biografija. Garbusis jėzuitas paliko šį pasaulį 1612 m. rugsėjo 27 d.

Taip pat skaitykite:

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

„Niekas, išskyrus mirtį“. Kotrynos Jogailaitės pasirinkimas

Armėnija ir Lietuva: kas vienija pirmus pasaulio krikščionis ir paskutinius Europos pagonis?

Vilniuje rektoriaus P. Skargos atminimas pagerbtas kuklia lenta ant Šv. Jonų bažnyčios fasado bei jo „Seimo pamokslų” vertimu, išleistu pažymint 400 metų nuo jo mirties. Ar ne mažoka tokiai reikšmingai dvasinės kultūros, mokslo ir politikos asmenybei?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.