„Pietinia kronikas“ lip ant scenas

Į sceną spektaklis-diskoteka, nukeliantis į 1994-uosius, užlips kovo 11 dieną Šiaulių arenos Mažojoje salėje. Data, pasak režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Antano Gluskino, parinkta specialiai: „Persvarstome, kuo mes buvome, ir pasižiūrime, kas esame šiandien.“

Režisierius Antanas Gluskinas. Giedriaus Baranausko / „Šiaulių krašto“ nuotrauka

Kalba pakito

Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ paskelbtas geriausia praėjusių metų knyga suaugusiesiems. Knygų mugėje, AGATA muzikos salėje, buvo pristatytas ir spektaklis-diskoteka „Pietinia kronikas“. Spektaklis, pasak A. Gluskino, jau finišo tiesiojoje.

„Po daugiau nei dvidešimt metų vėl galėsi pabazarint su normaliais gezais, čiolėm, fėjom, regbistais, menininkais, metalistais i policininkais! Da galėsi pašokt pagal gera muzikikę i prisimint senus – gerus – neramius laikus, kai baksas buvo Dievs.“ Taip kūrybinė komanda pristato spektaklį ir 1994-uosius.

Spektaklio-diskotekos režisierius ir scenarijaus autorius – A. Gluskinas, dainų tekstus sukūrė R. Kmita. A. Gluskinas šypsosi: Rimantą teko gerokai įkalbinėti. Rašydamas scenarijų, A. Gluskinas medžiagą siuntė R. Kmitai – rašytojas skaitė, tvarkė.

Pradinė scenarijaus versija buvo apie 150 puslapių, tai – vos ne penkių valandų spektaklis. Galiausiai apsistota ties dviejų dalių spektakliu, kuris truks apie tris valandas.

„Pietinia kronikų“ herojai kalba šiaulietiškai. Repeticijose paaiškėjo, kad kalba nuo 1994 metų pakito.

„Spektaklio aktorių amžiaus tarpsnis yra 20–34 metai, tai kita kalbos kultūros karta. Aktoriai pradėjo pyktis: pas Kmitą vienaip parašyta, dabar kitaip kalbame! Susėdome su R. Kmita, pasikalbėjome ir nusprendėme, kad kalbėsime taip, kaip kalbama šiandien. Tėvai spektaklyje kalbės 1994 kalba“, – sako A. Gluskinas.

Spektaklis yra apie nepriklausomybės laikotarpį. Persvarstome tai, kuo mes buvome, ir pasižiūrime, kas mes esame šiandien.

Herojai ir aktoriai – iš gatvės

Spektaklio-diskotekos kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, kostiumų dailininkė – Gabrielė Januškevičiūtė, prodiuseriai – A. Gluskinas ir Nomeda Šatkauskienė. Mados klausimais konsultuoja šiauliečiai Danguolė ir Virgilijus Janulevičiai, išsaugoję minimo laikotarpio drabužius, o per Šiaulių naktis suorganizavę „Talkučkę“.

Devyniasdešimtuosius iliustruojančias nuotraukas paskolino „Šiaulių krašto“ fotografas Giedrius Baranauskas.

Spektaklyje-diskotekoje vaidina Benita Vasauskaitė, Inga Jarkova, Monika Geštautaitė, Radvilė Bronušaitė, Goda Žukauskienė, Justinas Narvidas, Kornelijus Stučkus, Petras Šimonis. Aktoriai turi skirtingą patirtį scenoje, bet visi yra kilę iš Šiaulių ir laisvai kalba šiaulietiškai. Jie buvo atrinkti per atvirą kastingą, vykusį vasaros pabaigoje, per Šiaulių naktis.

Atvirą kastingą A. Gluskinas jau buvo išbandęs anksčiau, prieš pradėdamas spektaklio „Čia aš Varatarius“, kuriame taip pat kalbama šiaulietiškai, repeticijas. Iš „Varatariaus“ į „Pietinia kronikas“ persikėlė ir dalis kūrybinės grupės.

„Pedro Lenzo „Čia aš Varatarius“ R. Kmitai buvo inspiracija parašyti „Pietinia kronikas“, o man – pratęsti atviro kastingo tradicijas. Visi „Pietinia kronikų“ herojai – iš gatvės, norėjau ir aktorių iš gatvės. Kitas dalykas – man patinka rizikuoti“, – sako A. Gluskinas.

Režisieriaus rizika pasiteisino. Į kastingą užsiregistravo apie 30 žmonių, atėjo apie 18 – ne vieną atbaidė reikalavimas dainuoti. Atsitiko nenumatytas niuansas: iš aštuonių atrinktų aktorių penki gyvena Vilniuje, tik trys Šiauliuose.

Knygoje man viskas atpažįstama. Gal tik kai kurie niuansai – Šiauliuose visi mezgė, siuvo, duoną vežė į Rygą, ko Vilniuje nebuvo. Bet visa kita – tie patys Gariūnai.

Kas yra laisvė?

Spektaklio-diskotekos premjerai kūrėjai specialiai pasirinko kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

„Spektaklis yra apie nepriklausomybės laikotarpį. Persvarstome tai, kuo mes buvome, ir pasižiūrime, kas mes esame šiandien, – sako A. Gluskinas. – Mes buvome labai naivūs. Kai pradėjau dirbti su šia medžiaga, peržiūrėjau videomedžiagą, nuotraukas, nustebau: čia mes taip atrodėme?! Nesąmonė! Šukuosenos, makiažas… Mes dėjomės kaukes, kažkuo buvome. Kuo – neaišku.“

Devyniasdešimtųjų būseną režisierius palygina su iš voljero paleisto šuns būsena. Voljere šuo piktas, draskosi, loja, bet paleistas pasimeta, nežino, ką daryti su laisve, pulti ar draugauti.

„Mes buvome panašūs. Išleido iš voljero, ir nežinojome, ką su ta laisve daryti, kas mes. Tuo metu laisvė buvo baksas. Turi baksų, esi laisvas. Primityviai ir tiesmukai. Dabar laisvė yra atsakomybė, tu atsakingas pirmiausia už save, už savo valstybę“, – mano režisierius.

Režisieriui devyniasdešimtieji – brendimo metai. R. Kmitos vaizduojamu laiku jis jau buvo baigęs mokyklą.

„Knygoje man viskas atpažįstama. Gal tik kai kurie niuansai – Šiauliuose visi mezgė, siuvo, duoną vežė į Rygą, ko Vilniuje nebuvo. Bet visa kita – tie patys Gariūnai. Mano tėvas prekiavo megztiniais. Per Lietuvos sieną galėdavai pervežti tik tam tikrą kiekį, tėvas prigrūsdavo kiek įmanoma, pats apsirengdavo, aš, mama irgi prisirengdavome, nusipirkdavome bilietą iki pirmojo Baltarusijos miestelio. Kai muitininkai išeidavo iš vagono, nusirengdavome, palikdavome megztinius tėvui ir šokdavome kone iš važiuojančio traukinio“, – laikotarpio realijas prisimena A. Gluskinas.

Bet būsimam režisieriui tuo metu įdomiau nei prekyba buvo menas, lankė teatro studiją. „Mano visi klasės draugai prekiavo, buvo sunku su jais susišnekėti. Nors tai buvo mano brendimo laikotarpis, atrodė – ne mano laikas, man buvo labai svetima“, – sako A. Gluskinas.

Spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ aktorių atrankos komisija (iš kairės): režisierius Antanas Gluskinas, aktorė Monika Šaltytė, atlikėjas Gintautas Gascevičius. Kęstučio Šalčio nuotrauka

Tuo laiku mes buvome viskuo: vieni stalonėmis, kiti džulijomis roberts. Visi kažkuo sekėme, bet nebuvome patys savimi. Buvome, kaip Rimantas romane ir rašo, „padielkomis“. Nešiojome ne originalus, o „padielkas“.

„Padielkų“ laikas

Spektaklio žanras, pasak režisieriaus – kaip ir patys devyniasdešimtieji, neapibrėžtas: „Kas norės žiūrėti spektaklį, tegu seka siužetą, personažų peripetijas. Kas norės tiesiog pabūti, pašokti, gali dalyvauti diskotekoje.“

Iš pradžių, sako A. Gluskinas, visi stebėjo: miuziklas, muzikinis spektaklis?! Gryno, amerikietiško miuziklo, kuriame muzika skamba nuolat, nebus, bet kūrėjai iš miuziklo perima žaidimo taisykles.

„Mano galvoje užduotis buvo padaryti visišką košę, žanrų samplaiką. Tuo laiku mes buvome viskuo: vieni stalonėmis, kiti džulijomis roberts. Visi kažkuo sekėme, bet nebuvome patys savimi. Buvome, kaip Rimantas romane ir rašo, padielkomis. Nešiojome ne originalus, o padielkas. Kaip atrasti save, kad esi originalas? Kaip susiformuoja asmenybė?“ – svarsto A. Gluskinas.

Iki vasaros spektaklis-diskoteka bus rodomas tik Šiauliuose. A. Gluskinas tikisi, kad pamatyti „Pietinia kronikų“ atvyks ir iš Šiaulių kilusios Lietuvos žvaigždės. Nors dažniausiai režisieriui iš buvusių šiauliečių tenka išgirsti klausimą: „Kada spektaklį atvešite į Vilnių?“